Ilgiau žiūrint į pilkus kvadratinius langelius elektroninėje deklaracijoje, gali pasirodyti, kad išvakarėse per visuomeninį transliuotoją rodytos „Panoramos” reportažas apie mokesčius – ne iš piršto laužtas. „Mokesčių našta Lietuvoje – mažiausia ES”, – drąsiai skelbiama pristatant Europos Komisijos išvadas. O aš sakau: nejuokinkite ir nemeluokite.
Nors beveik visi ekonomistai tarsi traukdami sutartinę teigia, jog dideliais mokesčių tarifais Lietuvoje skriaudžiami sąžiningai dirbantys žmonės, ne vienas politikas, remdamasis panašiomis EK lentelėmis, tokią kritiką lengvai atremia ir išverstomis akimis pasiūlo atsiversti Europos žemėlapį, pažiūrėti, kokie baisūs ir gąsdinantys mokesčiai Skandinavijos šalyse. Tad pakeliaukime po mokesčių labirintus ir įsitikinkime, ar ten įkalinta pabaisa jau tokia bauginanti.
Peršasi mintis, kad tokių lentelių ir duomenų dažnas ir aklas viešinimas, manipuliavimas nesulyginamais tarifais ir skaičiais bei esminės informacijos, apie neapmokestinamų pajamų dydžius, progresinių mokesčių naudą vidurinei klasei, leidžiamus atskaitymus, nutylėjimas yra ne kas kita, o negražios viešosios politikos dalis.
Veidrodėli, veidrodėli, kas moka mažiausiai?
Tiesa, prieš leisdamiesi į kelionę nepamirškime pasižiūrėti į veidrodį. Veidrodėli, veidrodėli… 55 proc. – tokia pajamų dalis į biudžetą nukeliauja nuo darbuotojo pajamų, viršijančių neapmokestinamų pajamų dydį. (Uždirbantiems šiek tiek per tris tūkstančius tokia lengvata Lietuvoje apskritai netaikoma.)
Taip, valstybei atitenka daugiau negu pusė atlyginimo. Žinoma, šio pyrago ingredientai – ir pajamų, ir socialinio draudimo mokestis. Pagal EK pateiktus duomenis, Skandinavijos valstybėse dirbantys šių valstybių piliečiai vien pajamų mokesčio sumoka panašiai, kaip lietuviai, sumokėję ir už socialinį draudimą. Pridėkime dar sveikatos draudimo mokestį (jis Lietuvoje 40 proc.) ir Skandinavijos mokesčių pabaisos išsigąstų kiekvienas.
„Tada jiems tektų mokesčių pavidalu atiduoti visą atlyginimą“, – klestinčių ir emigrantus viliojančių šalių mokesčių sistema suabejojo mano sena močiutė. Tokių skaičių įtikinta, kad Lietuvoje gyventi gera, ji susirūpino sunkiai nugaras lenkiančiais ir nieko neuždirbančiais giminaičiais Švedijoje. Pagaliau, kaip jos vaikaitis galėjo nupirkti jai naują „Smart TV“?
Lyginami progresiniai ir fiksuoti tarifai
Atsakymas paprastas. Pavyzdžiui, Švedijoje maksimalus 56 proc. pajamų mokesčio tarifas gali būti taikomas tik uždirbtiems pinigams virš SEK 426 300 (170 000 litų) uždarbio per metus. Tad 170 000 litų apmokestinimas viso labo 35 procentais.
Dar daugiau, Švedijoje legaliai kasmet galima išleisti iki 14 000 litų, nuo kurių nemokami jokie mokesčiai.
Pridėkime socialinio draudimo mokestį Švedijoje ir suma (apie 60 procentų nuo atlyginimo) atskaitoma valstybei, nėra tokia jau baisi, ypatingai, kai kiekvienas galime palyginti vienos ar kitos valstybės suteikiamų paslaugų kokybę.
Peršasi mintis, kad tokių lentelių ir duomenų dažnas ir aklas viešinimas, manipuliavimas nesulyginamais tarifais ir skaičiais bei esminės informacijos, apie neapmokestinamų pajamų dydžius, progresinių mokesčių naudą vidurinei klasei, leidžiamus atskaitymus, nutylėjimas yra ne kas kita, o negražios viešosios politikos dalis.
Kas norės gilintis į tuos skaičius? Ar kas norės išmesti rankose laikomą kozirį prieš besikeikiančią, nevieningų ir neišprususių varguolių armiją? „Pas mus ir taip mokesčiai maži“, – puikus lietuvių politikų folklorinio ansamblio pirmojo albumo pirmosios dainos pavadinimas.
Panašią algos dalį kaip dirbantys Lietuvoje mokesčių pavidalu sumoka ir vidutines arba didesnes negu vidutines pajamas gaunantys danai, norvegai, suomiai.
Koks skirtumas, kurioje rankoje “Sodra”
Antradienį Vyriausybėje buvo pristatyti Mokesčių darbo grupės pasiūlymai dėl mokesčių pakeitimo. Siūloma nustatyti „Sodros“ lubas, didinti neapmokestinamų pajamų dydį. Valstybei tai turėtų kainuoti apie 1 mlrd. Lt. Taip pat siūloma „Sodros“ skolos kuprą „užsodinti” ant valstybės biudžeto.
Lietuvoje „Sodros“ atitenka 40 proc. mūsų uždirbto atlyginimo, iš kurių 31 proc. sumoka darbdavys. Lietuvių pamėgtoje Norvegijoje darbdavio mokama dalis yra dvigubai, o kai kuriuose regionuose net trigubai mažesnė.
 |
| Norvegijos nuotrauka |
Priminsiu, kad aiškus kai kurių Lietuvos regionų atsilikimas tiek pagal užsienio investicijas, tiek pagal darbo užmokestį – viena pagrindinių šalies problemų. Vargu, ar naujų verslo, mokslo centrų statybos, verslo slėnių ir klasterių kūrimas yra vienintelis, nediskutuotinas raktas į ateities sėkmę.
Norint sumokėti darbuotojui orų 5000 litų per mėnesį atlyginimą Lietuvoje, įmonei tenka uždirbti bent 11 000 litų. Vien tam, kad sumokėtų atlyginimą. Tokia mokesčių labirinto Lietuvoje aritmetika ir nesvarbu, ar kuri aukštos kokybės, inovatyvų produktą, ar štampuoji medines kėdžių kojas. Kol kas tokios aritmetikos užtenka, kad vienas darbuotojas Lietuvoje sukurtų 42 litus pridėtinės vertės per valandą. Bet ar užteks ateityje?
Gal kardinali mokesčių politikos peržiūra ir diskusijos dėl jos banalaus paprastumo ir vienodumo padėtų sukurti daugiau. O dabar spaudžiu „pateikti“ ir pateikiu tokią savo mokesčių deklaraciją.
Gal kažkada ir Lietuva, viešai deklaruojanti meilę šeimai, nustos dalinti pašalpas, o nuo dalies „darbo“ mokesčių atleis sąžiningai dirbančius ir vaikus auginančius tėvus. Nes kol kas skiriami 50, neapmokestinamų litų per mėnesį už vaiką, atrodo yra puikus juokingos, žeminančios ir neapgalvotos mokesčių politikos pavyzdys.
7,5 lito už vaiką – dirbančiai šeimai, tik tiek kol kas mes galime sau leisti.
