Streso ir nerimo abiturientams suteikia ne tik prasidedanti egzaminų sesija, bet ir sparčiai tobulėjantis dirbtinis intelektas, sėkmingai perimantis vis daugiau universitetų absolventų funkcijų. Kone kasdien girdime naujienas apie tai, kaip didžiausios pasaulio įmonės (kol kas dažniausiai bankai ir didžiosios technologijų kompanijos) atsisako tūkstančių darbuotojų – nuo analitikų ir programuotojų – kurių darbus vis efektyviau, greičiau ir už mažesnę kainą atlieka dirbtinio intelekto agentai.
Didės atotrūkis tarp vidutinių ir geriausiųjų
Optimistai teigia, kad daugelis aukštojo išsilavinimo reikalaujančių funkcijų vis tiek išliks žmogaus prerogatyva. Didieji kalbos modeliai bei DI agentai tiesiog leis greičiau surinkti, išanalizuoti, apibendrinti duomenis, tačiau užduotis formuluos, rezultatus patikrins ir sprendimus priims žmogus. Tikėtina, tačiau tai vis tiek reiškia, kad įvairių sričių žmonių-specialistų reikės mažiau, nei jei jų reikėjo praeityje.
Dirbtinio intelekto instrumentai daugeliu atveju padidina gabiausių profesionalų produktyvumą, o iš rinkos išstumia tuos, kurie atlieka lengviausiai automatizuojamas, didelių kognityvinių gebėjimų nereikalaujančias funkcijas. Ilgainiui tai daugelį profesijų priartins prie profesionalaus sporto – patiems geriausiems visa šlovė ir pinigai, likusiems – kas liks.
Konkurencija ir su robotais
Naujienos apie dirbtinio intelekto progresą šiek tiek užgožia naujienas apie nemažiau įspūdingą robotų progresą. Šį pavasarį robotas humanoidas Pekine gana grakščiai nubėgo pusę maratono per 50 minučių – 7 minutėmis pagerindamas žmogaus pasiektą pasaulio rekordą ir beveik dviem valandomis greičiau nei geriausiam robotui tai pavyko padaryti prieš metus. Humanoidas įkalnėmis ir nuokalnėmis bėgo, vėsinosi bei navigavo visiškai autonomiškai, be jokio žmogaus įsikišimo.
Vis dažniau darbuose, reikalaujančiuose fizinio kontakto ir rankų miklumo, žmones pradeda pakeisti humanoidai.
Daugelyje didelių gamyklų paprastas besikartojančias funkcijas kartojantys darbuotojai vis dažniau dėvi išmanius akinius – jų judesiai įrašomi ir naudojami pramoninių robotų treniravimui. Pažangiausi humanoidai – girdintys, matantys, kalbantys, besimokantys, šokantys ir kovų menus imituojantys –šiuo metu kainuoja maždaug tiek kiek siekia vidutinis metinis darbo užmokestis Lietuvoje. Ir greitai tobulėja bei pinga.
Tai reiškia, kad vis dažniau darbuose, reikalaujančiuose fizinio kontakto ir rankų miklumo, žmones pradeda pakeisti humanoidai. Mažiausiai kompleksiškas funkcijas atliekančių kasininkų, vairuotojų, pakuotojų ar suvirintojų reikės mažiau. Tačiau gabūs ir specializuoti elektrikai, santechnikai ar statybininkai išlieka sunkiai pakeičiami; nemažės ir gydytojų, slaugytojų, paramedikų ir visų kitų sveikatos priežiūros specialistų paklausa. Visų jų vertė ir kaina visuomenėje kils tik aukštyn. Šios technologinės revoliucijos kontekste sumenksta prastesnės kokybės aukštojo išsilavinimo vertė, lyginant jį su kokybišku profesiniu mokymu.
Kritinis mąstymas ir emocinis intelektas
O kaip su mokytojais? Kaip ir daugelyje profesijų, čia didės atotrūkis tarp talentingiausių ir nelabai mėgstančių savo darbą. Nors kol kas nesinori galvoti, kad klasėse geometrijos ar chemijos mokys humanoidas ar holograma, bet jau dabar didieji kalbos modeliai gali beveik bet ką išmokyti beveik bet ko – papasakoti, parinkti užduotis, pasufleruoti ko ir kaip mokytis reikėtų toliau.
Dirbtinio intelekto kaip pagalbininko funkcija mokymosi procese vis stiprės, o svarbiausia mokytojo funkcija dabar ir ateityje bus žmogiškoji – padrąsinti, nukreipti, motyvuoti. Kuomet visi atsakymai ir uždavinių sprendimai akimirksnių pasiekiami DI instrumentais, būtent motyvacija mokytis tampa kertiniu švietimo sistemos akmeniu.
Nepriklausomai nuo pasirinkto profesinio kelio ir karjeros, svarbu atsiminti ir tai, kad DI neturi empatijos ir žmogiškumo. Jis puikiai prisitaiko, iki koktumo pataikauja, imituoja jautrumą ir rūpestingumą, tačiau jo neturi ir neturės. Žmogiško kontakto, empatijos ir emocinio intelekto vertė didės, jie taps vis svarbesni ne tik terapeutams, slaugytojams ar socialiniams darbuotojams.
Didėjančią ir sunkiai prognozuojamą DI įtaką darbo rinkai iliustruoja ir tai, kad apie poreikį jį reguliuoti prakalbo ne tik politikai, bet ir pats Popiežius. Kinijoje teismas jau uždraudė įmonėms atleisti darbuotojus pakeičiant juos dirbtiniu intelektu. Tačiau niekas nedraudžia nepriimti darbuotojų į darbą, užduotis perduodant tobulėjantiems dirbtinio intelekto agentams. Žinoma, galima tikėtis geriausio, kad visuomenės ir taisyklės adaptuosis bei apsaugos ateities kartas – galbūt sutrumpins darbo savaitę (ir taip sumažins perteklinio žmogiškojo darbo pasiūlą), gal pasiūlys išgyventi ir atsipalaiduoti leidžiančias universalias bazines pajamas.
Bet kuriuo atveju, neturėtų kilti abejonių, kad išsilavinimo kokybė, kritinis mąstymas, kūrybiškumas tampa svarbesni nei bet kada. Laikai, kai buvo galima vadovautis principu „svarbu koks nors universiteto diplomas, o po to jau žiūrėsime“ jau baigėsi.
