Sekite 15min Google
Po kelerius metus trukusio sąstingio Vokietijos pramonė pagaliau rodo atsigavimo ženklus, tačiau Lietuvos verslui dar per anksti atidaryti šampaną. Vieno ketvirčio augimas ir optimistiškesnės apklausos neužmaskuoja gilių struktūrinių problemų, kurios niekur nedingo.
Rugpjūtį „Ifo“ eksporto lūkesčių indeksas šoktelėjo nuo –2,8 iki 9,6 punkto ir pasiekė aukščiausią lygį nuo 2022 m. vasario. Vokietijos ekonomika antrąjį ketvirtį augo 0,3 proc., o eksportas per ketvirtį padidėjo 2 procentais.
Be to, faktiniai Vokietijos eksporto duomenys išlieka nepastovūs: liepą eksportas sumažėjo 0,8 proc., į Europos Sąjungos valstybes – 1,6 proc., o į Kiniją – net 9,5 procento.
Senosios problemos niekur nedingo
Vokietijos problemos yra struktūrinės. Chemijos pramonę slegia išaugusios energijos ir žaliavų kainos bei Kinijos konkurencija. Automobilių gamintojai susiduria su technologiniu virsmu ir mažina darbuotojų skaičių. Ankstesnis modelis, paremtas pigia rusiška energija, stipria Kinijos paklausa ir vidaus degimo varikliais, nebeveikia.
Todėl šiuo metu būčiau atsargus optimistas. Matome ne tiek jau įvykusį atsigavimą, kiek galimą jo pradžią. Lietuvos įmonėms tai reiškia, kad ruoštis reikia dabar, tačiau gamybos pajėgumus didinti remiantis vien teigiamomis apklausomis dar būtų rizikinga.
Vokietija 2025 m. buvo antra pagal dydį lietuviškos kilmės prekių eksporto rinka – jai teko 9,5 proc., arba 2,41 mlrd. eurų. Didžiausią eksporto dalį sudarė elektros įranga, baldai, plastikai, mediena bei optikos ir medicinos prietaisai.
Vis dėlto 2026 m. pirmąjį pusmetį lietuviškos kilmės prekių eksportas, atmetus mineralinius produktus, buvo 1,2 proc. mažesnis nei prieš metus. Liepos mėnesį rezultatas jau atrodė daug geriau, tačiau vienas geresnis mėnuo dar nėra proveržis.
Vien mažesnės kainos nebepakaks
Vokietijos gamintojams gaunant daugiau užsakymų iš užsienio, paprastai didėja ir importuojamų komponentų, žaliavų bei logistikos paslaugų poreikis, todėl dalis augimo gali persiduoti Lietuvos tiekėjams.
Problema yra tai, kad Lietuvoje sparčiai augo atlyginimai, brango energija, kuras ir žaliavos. Tai mažino gamintojų konkurencingumą, ypač ten, kur pirkėjui siūlomas gana standartinis produktas, o pagrindinis pranašumas yra kaina.
Lietuvai reikia kilti vertės grandine – eksportuoti ne vien baldą ar metalo detalę, bet kartu parduoti projektavimą, technologiją, individualų pritaikymą ir ilgalaikę priežiūrą. Kadangi nebegalime konkuruoti kaina, turime pasiūlyti visą prekių ir paslaugų paketą.
Geriausias galimybes turės elektronikos, optikos, elektros įrangos ir kitų technologinių komponentų gamintojai. Gera žinia, kad būtent šiuose sektoriuose Vokietijos įmonių eksporto lūkesčiai šiuo metu labiausiai auga.
Gynybos milijardai automobilių pramonės nepakeis
Dar viena rimta ir daugelio akcentuojama galimybė – Vokietijos gynybos užsakymai. 2026–2030 m. Vokietijoje vien Gynybos ministerijos biudžetas turėtų siekti beveik 693 mlrd. eurų, o papildomos specialiojo fondo lėšos bendrą sumą pakelia gerokai virš 700 milijardų.
Šios investicijos neabejotinai skatins Vokietijos pramonės aktyvumą ir kurs darbo vietas, tačiau jų poveikio visai ekonomikai nereikėtų pervertinti. Dalis gynybos pramonei reikalingų paslaugų ir komponentų, pavyzdžiui, lustai, vis tiek bus importuojama.
Be to, galutinė karinė produkcija nėra tokia pati kaip civilinės paskirties gaminiai: ji dažnai lieka sandėliuose arba sunaudojama, todėl didesnės gynybos išlaidos savaime nesukuria tokio pat spartaus visuomenės gerovės augimo kaip produktyvios investicijos į civilinę ekonomiką.
Atsargiai vertinčiau ir mintį, kad tankų gamyba galėtų pakeisti silpstančią Vokietijos automobilių pramonę. Šiuolaikinei gynybai reikia ne tik sunkiosios technikos, bet ir dronų, jutiklių, ryšio sistemų, elektronikos, programinės įrangos bei kibernetinio saugumo sprendimų. Automobilių pramonės gamybos masto, darbo vietų ir tiekimo grandinių paprasčiausiai neįmanoma vienu judesiu perkelti į gynybos sektorių.
Lietuvos verslui tai kartu yra ir perspėjimas, ir galimybė. Vokietijos gynybos užsakymai neapsiribos galutiniais ginklais, todėl gali augti komponentų, metalo gaminių, elektronikos, logistikos ir IT sprendimų paklausa.
Tačiau būtų klaida manyti, kad šie pinigai automatiškai virs Lietuvos įmonių užsakymais. Vyriausybės linkusios remti savo šalies gamintojus, o gynybos rinkoje itin svarbūs sertifikatai, patikimumas, gamybos mastas ir ilgalaikiai ryšiai. Mažoms Lietuvos įmonėms realistiškesnis kelias – bendri pasiūlymai, subrangos sutartys ir integracija į didžiųjų Vokietijos gamintojų tiekimo grandines. Laimės tie, kurie tuo rūpintis pradės jau šiandien.
