Sekite 15min Google
Iki 2030 m. aukštos pridėtinės vertės sektorių dalį siekiama padidinti nuo 9,7 iki 16,8 proc., o išlaidas moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai – nuo 1,1 iki 2,2 proc. BVP. Tai svarbūs tikslai.
Tačiau lieka esminis klausimas: kas ir kaip sukurs naujus produktus, technologijas ir verslo modelius, kurie turėtų užtikrinti tokį ekonomikos šuolį? Fondai, lengvatos ir užsienio investicijos yra būtini, bet pinigai patys savaime nesukuria gerų idėjų. Lietuvai reikia ne vien daugiau investuoti, bet ir sustiprinti gebėjimą kurti tai, ko dar nėra.
Mažos valstybės didelė galimybė
Didžiosios bendrovės gali vienoje vietoje sutelkti tūkstančius mokslininkų, inžinierių ir analitikų. Lietuva negali turėti pasaulinio lygio specialistų pertekliaus visose svarbiose srityse – nuo biotechnologijų ir energetikos iki gynybos ar dirbtinio intelekto.
Tačiau specialistui nebūtina persikelti į Lietuvą, kad jo žinios prisidėtų prie čia kuriamo sprendimo. Jis gali ribotam laikui įsitraukti į konkrečią užduotį. Todėl mažos valstybės pranašumu gali tapti ne gebėjimas visus talentus pasikviesti pas save, o gebėjimas juos pasiekti ir sutelkti vienai problemai spręsti.
Tokiu atveju inovacijų kelias prasidėtų nuo aiškiai suformuluotos užduoties. Jai spręsti būtų sutelkiami skirtingose šalyse esantys specialistai. Iš pirmo žvilgsnio tokia aplinka galėtų priminti „GitHub“ ar kitą skaitmeninę bendradarbiavimo platformą, tačiau jos paskirtis būtų kitokia: specialistai siūlytų ir vertintų sprendimus, o sistema padėtų iš jų išgryninti perspektyviausią. Šis sprendimas vėliau būtų paverčiamas produktu, paslauga ar nauju veiklos būdu.
Lietuva kaip technologijų kūrimo vieta
Lietuvoje galėtų būti valdoma infrastruktūra, į kurią įmonės, universitetai ar viešosios organizacijos pateiktų spręstinas problemas. Pagal užduotį būtų telkiami skirtingų šalių ir sričių specialistai, organizuojamas jų bendras darbas, registruojamas indėlis, o atrinktos idėjos perduodamos išbandyti ir įgyvendinti.
Ekonominė vertė būtų kuriama ne vien tada, kai galutinis produktas pagaminamas Lietuvoje. Ji atsirastų ir valdant sprendimų paiešką, kuriant naujus projektus bei įmones, registruojant intelektinę nuosavybę ir suteikiant teisę naudoti sukurtus sprendimus kitose rinkose.
Technologijos gali būti ir socialinės
Technologijomis dažniausiai vadiname įrenginius, medžiagas ar programinę įrangą. Tačiau technologija gali būti ir tiksliai aprašytas žmonių bendradarbiavimo būdas, kurį galima pakartoti ir gauti geresnį rezultatą. Tokios socialinės technologijos gali padėti kurti veiksmingesnį švietimą, sveikatos apsaugą, įmonių valdymą ar viešąsias paslaugas.
Viena iš jų yra kolektyvinė sprendyba. Jos tikslas – ne surinkti kuo daugiau nuomonių, o padėti grupei sukurti daug galimų sprendimų ir iš jų atpažinti vertingiausius.
Daug ekspertų dar nėra kolektyvinis intelektas
Jeigu specialistai atskirai pateikia atsakymus, o galutinį sprendimą priima komisijos pirmininkas, konsultantas ar vadovas, sprendimo būdas iš esmės nepasikeičia. Tikras kolektyvinis intelektas atsiranda tada, kai žmonės vienoje interaktyvioje aplinkoje siūlo sprendimus ir vertina kitų pateiktus sprendimus.
Dalyviai veikia apskaitomo anonimiškumo sąlygomis: jie nežino, kas pateikė konkrečią idėją, tačiau sistema registruoja kiekvieno indėlį. Tai mažina pareigų, autoriteto ir grupinio spaudimo įtaką, bet išsaugo atsakomybę. Vertinamas ne žmogaus vardas ar statusas, o jo pasiūlymo vertė.
Kolektyvinės sprendybos technologija jau veikia
Tokia technologija nėra vien būsima idėja. Daugiau kaip du dešimtmečius kuriu skaitmeninę kolektyvinės sprendybos aplinką. Ji jau sukurta, išbandyta realiuose procesuose ir palaipsniui pradedama naudoti.
Svarbiausi praktiniai klausimai sprendžiami pačioje sistemoje. Įmonė neprivalo atskleisti komercinių paslapčių – pakanka tinkamai aprašyti problemą ir jos ribas. Sistema registruoja, kas pateikė idėją ir kas padėjo atpažinti jos vertę, todėl atsiranda pagrindas atlygį sieti su tikru indėliu. Dalyviai nemato idėjų autorių ir tarpinių bendrų rezultatų, todėl jiems praktiškai neįmanoma susitarti dirbtinai iškelti savą ar sumenkinti svetimą pasiūlymą.
Sistema neįtikinėja žmonių „gražiai elgtis“. Ji sukuria paskatas kitų pateiktus sprendimus vertinti nešališkai: daugiausia taškų už vertinimą gauna tie, kurie geriausiai atpažįsta, ką kompetentinga grupė galiausiai laiko vertingiausiu sprendimu. Jeigu iš anksto nustatyta, kad sprendimas turi atitikti teisę ir etikos principus, šališkas ar neetiškas vertinimas pačiam dalyviui tampa nenaudingas.
Ekonominę vertę reikia išmatuoti
Tai, kad technologija veikia, dar neįrodo, jog ji gali tapti nacionalinio masto ekonomine infrastruktūra. Reikia patikrinti, ar sprendžiant sudėtingas verslo ir viešojo sektoriaus problemas ji leidžia greičiau, pigiau arba kūrybiškiau rasti įgyvendinamus sprendimus.
Tam nereikia iš karto steigti didelio nacionalinio centro. Pakaktų kelių realių užduočių: pavyzdžiui, sumažinti gamybos proceso energijos sąnaudas, rasti naują biotechnologijų produkto kryptį, padidinti viešųjų paslaugų našumą arba geriau suderinti skirtingų institucijų veiksmus.
Tą pačią arba panašaus sudėtingumo problemą galėtų spręsti tradicinė ekspertų grupė ir kolektyvinės sprendybos grupė. Nepriklausomi vertintojai, nežinodami, kaip sprendimas sukurtas, palygintų jo naujumą, įgyvendinamumą, kainą, paieškos laiką ir galimą ekonominę vertę. Toks bandymas parodytų ne tai, kuri idėja skamba patraukliau, o kuris sprendimų paieškos būdas duoda geresnį rezultatą.
Nuo „Pagaminta Lietuvoje“ prie „Pasaulio sukurta Lietuvoje“
Lietuva negali visose srityse turėti daugiau kapitalo ir specialistų negu didžiosios valstybės. Tačiau ji gali išmokti Lietuvoje organizuoti kūrimą, į kurį įsitrauktų skirtingose šalyse esantys žmonės. Pasaulyje išsklaidytos žinios ir patirtis čia būtų sutelkiamos konkrečioms užduotims spręsti ir paverčiamos naujais produktais, procesais bei socialinėmis technologijomis.
Tai nepakeistų įprastos gamybos ir eksporto. Priešingai, padėtų kurti daugiau konkurencingų produktų. Tačiau greta „Pagaminta Lietuvoje“ atsirastų nauja ekonominė kryptis – „Pasaulio sukurta Lietuvoje“, arba Created Globally in Lithuania. Kūrimas vyktų globaliai, bet būtų organizuojamas Lietuvoje. Galutinis produktas galėtų būti gaminamas ten, kur tai efektyviausia, tačiau pats sprendimas, intelektinė nuosavybė ir jo komercinės galimybės būtų kuriamos Lietuvoje valdomoje aplinkoje.
100 mlrd. eurų ekonomikai nepakaks daugiau investuoti į tai, ką jau mokame daryti. Reikės išmokti sistemiškai kurti tai, ko dar nėra. Technologinis pagrindas tam Lietuvoje jau egzistuoja. Dabar svarbiausia ne prašyti juo patikėti, o sudaryti sąlygas išmatuoti jo kuriamą ekonominę vertę.
