Tai antradienio vakarą susirinkusiesiems į diskusiją Šiaurės ministrų tarybos biure aiškino švedų ekonomikos ir politikos ekspertas Dagas Kirsebomas, parašęs knygą „Kietas nusileidimas“, pasakojančią apie Baltijos šalių ekonomikos nuosmukį, daugiausia remdamasis Estijos pavyzdžiu.
Krizės požymiai
D.Kirsebomas priminė, jog 1985-aisiais Švedijoje buvo supaprastinta bankų priežiūra. 1992 metais krito Švedijos kronos kursas. 1991–1993 metais smuko šalies bendrasis vidaus produktas (BVP). O 1993-iaisiais biudžeto deficitas pasiekė 13 proc. nuo BVP.
Prasidedant krizei, pasak D.Kirsebomo, pirmiausia ima kristi akcijų rinkos, tada ateina eilė nekilnojamojo turto kainų mažėjimui. Galiausiai ima augti nedarbas. Taip, pasak ekonomisto, atsitiko ir Baltijos šalyse – Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. „2008 metų pradžioje visi kalbėjo, koks mažas nedarbas, nors iš visų ženklų turėjo matyti, kad augs“, – tikino D.Kirsebomas.
Jis prognozavo, kad šiemet Lietuva pasieks 10 proc. biudžeto deficitą, ir tikino, jog ekonomikai pasiekus dugną, darbo rinka dar kurį laiką į tai nereaguoja. Nedarbas esą auga dar keletą metų.
Klysti žmogiška
Paklaustas, kodėl Baltijos šalyse veikiantys Švedijos bankai, jau matę tokią krizę savo šalyje, nestabdė jos čia, D.Kirsebomas paaiškino, kad kalbant apie ekonomiką nedera pamiršti psichologijos.
„Vienas žinomas Švedijos ekonomistas per šalies televiziją tikino, kad šalies bankai pasimokė iš 1992 metų krizės ir žinotų, kaip elgtis artėjant dar vienam sunkmečiui“, – prisiminė D.Kirsebomas. Ir nors dabartinė ekonomikos krizė Baltijos šalyse yra beveik tokia pat kaip Švedijoje 1992-aisias, ekonomistas išsakė savo nuomonę: „Žmonėms būdinga kartoti tas pačias klaidas vėl, vėl ir vėl.“
