Londono FinTech sektorius vis dar yra vienas iš pasaulio lyderių kartu su Niujorku, tačiau pastaraisiais metais tokie miestai kaip Berlynas sėkmingai pritraukia svarbiausius finansinių technologijų startuolius ir stiprina savo inovacijų ekosistemas.
Skirtingai nei tradicinė pramonė, FinTech sritis nereikalauja didelių investicijų į infrastruktūrą – nereikia statyti ar išlaikyti gamyklų ar logistikos centrų. Inovacijos čia gimsta laboratorijose ir biuruose, o svarbiausias turtas yra žinios ir talentai. Kad pasaulinė kova dėl geriausių darbuotojų įgauna neįtikėtiną mastą, liudija ir tai, kad tokios kompanijos kaip „Meta“ ar „OpenAI“ potencialiems darbuotojams siūlo atlygio paketus, vertus iki 100 milijonų dolerių – panašiai kaip ir elitiniams futbolininkams.
Vilnius jau yra įsitvirtinęs kaip kokybiškos darbo jėgos centras finansinių ir verslo paslaugų srityje, tačiau iki šiol labiau specializavosi į globalius paslaugų centrus nei į tikrus inovacijų židinius. Vilniuje teikiamos paslaugos dažnai yra techninio ir transakcinio pobūdžio, padedančios užtikrinti įmonių veiklą tiek šalies viduje, tiek tarptautiniu mastu. Nors šios funkcijos nėra tiesiog „back office“, jos visgi labiau susijusios su vadybine įgyvendinimo dalimi nei su strateginiu planavimu.
„Robinhood“ sprendimas steigti kriptovaliutų centrą Vilniuje rodo, kad situacija ima keistis. Vis dažniau svarbūs sprendimai turės būti priimami vietoje. Tokio lygio veikla reikalauja darbo rinkos, kurioje yra žmonių, gebančių valdyti žinias ir informaciją, suvokti makroekonomines tendencijas bei įmonių finansus. Net ir prestižinį MBA įgiję vadovai negali efektyviai planuoti neturėdami prieigos prie kokybiškų duomenų – nuo įmonių finansų iki makroekonominių tendencijų. Kitaip tariant, jei norime būti tikru Europos sprendimų priėmimo centru, mums reikia aukščiausios klasės specialistų visose grandyse.
Lietuva – nedidelė valstybė. Nors emigracija ir „protų nutekėjimas“ pastaruoju metu sumažėjo, vaikų ir jaunimo skaičius išlieka nedidelis, o universitetai vis aršiau kovoja dėl stojančiųjų. Socialiniai tinklai ir šiuolaikinės tendencijos paskatino atsirasti madingų „instagraminių“ studijų programų.
Tačiau verta prisiminti, kad tokie universitetai kaip Harvardo vis dar siūlo tradicinę ekonomikos bakalauro programą, kurios pagrindą sudaro tokie kursai kaip „tarpinė mikroekonomikos teorija“. O Oksforde, nors ir yra trumpalaikių prestižinių kursų vadovams, vis dar vienas populiariausių – klasikinė Filosofijos, politikos ir ekonomikos (PPE) bakalauro programa, laikoma svarbia platforma būsimiems lyderiams.
Lietuva jau turi lankstų ir pažangų reguliacinį lauką – mūsų institucijos greitai reaguoja ir prisitaiko. Dabar metas, kad ambicijas iškeltų ir mūsų universitetai. Turime orientuotis ne vien į išorinio blizgesio ieškančias verslo mokyklas, bet ir į pasaulyje pripažintas fundamentinių mokslų programas. Jei Vilnius nori tapti tikru sprendimų centru Europoje, privalome ruošti visą ekosistemą – ne tik palaikymo funkcijas, bet ir strateginį branduolį.
Mums reikia strateginio ekonominio mąstymo. Ir jį ugdyti turime jau dabar.
