Kad būtų paprasčiau, įsivaizduokime valstybės biudžetą kaip namą. Jam statyti reikia plytų, o biudžetui – pinigų. Tačiau dėl šešėlinės ekonomikos ar netikėtai išaugusių išlaidų į jį pinigų kartais surenkama mažiau, nei reikia.
Biudžete, kaip ir name, atsiranda skylės, kurias būtina užkamšyti. Namui reikia plytų, o valstybei – pinigų. Tenka skolintis.
O tai daroma dviem būdais – iš tarptautinių kreditorių arba vidaus rinkoje. Tarptautiniai kreditoriai – tai užsienio finansinės institucijos, pavyzdžiui, bankai, draudimo bendrovės. Vidaus kreditoriai – tokie patys, kaip užsienio, tik veikiantys valstybės viduje. Arba šalies gyventojai.
Pavyzdžiui krizės įkarštyje, 2009-aisiais, dėl prastėjančios ekonominės situacijos Lietuva skolinosi už 8 proc. O 2014-aisiais vidutinės palūkanos buvo 27 kartus mažesnės.
Kaip vyksta skolinimasis? Šalis išleidžia valstybės obligacijas. Tai tarsi skolos rašteliai, kuriais valstybė įsipareigoja po numatyto laiko tuos raštelius išsipirkti atgal. Ir dar skolintojui sumokėti palūkanas. Tai yra susimokėti už tai, kad reikiamu metu gavo pinigų.
Mokestis už paskolą priklauso nuo šalies patikimumo. Jei skolintojai mano, kad šalis gerai tvarkosi su savo finansais ir numatytu laiku tikrai skolą grąžins, paskolins pigiau. Jei mano, kad valstybė gali turėti sunkumų grąžinant pinigus, skolos kaina auga.
Pavyzdžiui krizės įkarštyje, 2009-aisiais, dėl prastėjančios ekonominės situacijos Lietuva skolinosi už 8 proc. O 2014-aisiais vidutinės palūkanos buvo 27 kartus mažesnės. Riziką, nuo kurios priklauso skolos kaina, įvertina tokios agentūros, kaip „Moody`s“, „Standard & Poor`s“ ir „Fitch“.
Praėjus laikui, kuriam lėšos buvo paskolintos, valstybė turi išsipirkti savo obligacijas (paprasčiau –skolos raštelius). Tai reiškia, kad šalies vyriausybė ne tik grąžina pasiskolintus pinigus, bet sumoka ir palūkanas.
Kaip atrodo Lietuvos skola pasaulio kontekste? Pernai vienas lietuvis buvo skolingas 5,5 tūkst. eurų. Vieno graiko skola siekė 34,5 tūkst., vokiečio – per 24 tūkst., esto – beveik 2 tūkst., o latvio – beveik 6 tūkst. eurų.
Europos Sąjungos vidurkis – 25 tūkst. eurų vienam gyventojui.
