Rekordinės energetikos išteklių kainos ir sutrūkinėjusios tiekimo grandinės pakurstė dvigubą kainų šoką, kuris išaugino infliaciją iki seniai regėtų aukštumų. Valstybės fiskalinis įsikišimas ir aktyvus įmonių skolinimasis leido finansuoti padidėjusias sąnaudas, tačiau tuo pačiu sukūrė ir prielaidas kainoms augti dar sparčiau.
Stipriai pakilusios importo kainos turėjo neigiamos įtakos Lietuvos prekybos balansui. Nors šalies eksportuotojams sėkmingai sekėsi plėsti gamybą ir parduoti savo produkciją užsienio rinkose, rekordinės energetikos kainos atvėrė didelį užsienio prekybos deficitą.
Tuo metu vidaus paklausa augo gana sparčiai − spartus atlyginimų, užimtumo ir socialinių išmokų didėjimas augino nominalias gyventojų pajamas, ir tai leido palaikyti vartojimą nepaisant rekordinės infliacijos. Dėl pabėgėlių srauto iš Ukrainos pastebimai išaugo gyventojų skaičius ir tai suteikė papildomą postūmį vidaus paklausai.
Be to, praėjusių metų pradžioje stebėtas itin aukštas būsto rinkos aktyvumas, o būsto kainos augo penktadaliu ir aplenkė atlyginimų augimą. Bent dalyje segmentų būsto rinkos ir kainų augimas jau buvo tapęs netvariu.
Daugelis šių rodiklių signalizuoja, kad Lietuvos ekonomika veikė aukščiau savo potencialo. „Swedbank“ skaičiuojamas ekonomikos temperatūros indeksas pernai sparčiai šovė į viršų ir atskleidė ryškius makroekonomikos disbalansus.
Šis perkaitimas − neįprastas
Paprastai ekonomikos perkaitimas kyla dėl itin sparčiai augančios paklausos, kai gamybos pajėgumai nesugeba pavyti noro vartoti ir investuoti. Tačiau šiuo metu fiksuojamas ekonomikos perkaitimas yra labai neįprastas.
Vidaus paklausai sparčiai atsigavus po pandemijos jos augimas neviršijo ilgalaikių tendencijų, ir normaliais metais tokia vartojimo ir investicijų dinamika jokių problemų nekeltų. Nors pastarųjų trejų metų fiskalinė politika, ko gero, šiek tiek persistengė ir prisidėjo prie perteklinės paklausos sukūrimo, tačiau jos reikšmė nublanksta palyginti su išorės sukrėtimais.
Šiuo atveju problemos yra sukoncentruotos pasiūlos pusėje. Staiga pabrangę energetikos ištekliai dalį įmonių privertė arba apriboti gamybą, arba iš naujo optimizuoti gamybos procesus. Tad nors fizinio energijos trūkumo mes ir nepajutome, tačiau aukštos dujų ir elektros kainos apribojo šalies ekonomikos potencialą.
Lietuva į Rusiją eksportavo palyginti mažai, tačiau visgi buvo gana tampriai integruota į rytinių valstybių tiekimo grandines. Pritaikius sankcijas Rusijai ir Baltarusijai, reikėjo greitai
perorientuoti gamybą, ir tai padidino gamybos sąnaudas bei pailgino terminus. Ekonomikos temperatūra šovė į viršų ne tiek dėl perteklinės paklausos, o dėl stipriai pablogėjusios pasiūlos situacijos kertiniuose ekonomikos sektoriuose.
Šiemet laukia ekonomikos atvėsimas
Šiais metais matysime ne vieną priežastį, dėl kurios šalies ekonomika ims vėsti. Infliacijos pikas jau paliktas už nugarų, ir normalizuojantis energetikos kainoms ir pasaulinėms tiekimo grandinėms, bus išspręsta nemaža dalis pramonės problemų. Lėtėjanti pasaulio ekonomika neigiamai paveiks ir Lietuvos augimą, gali šiek tiek pakilti nedarbo lygis, kuris atvėsins ir atlyginimų augimą.
Ekonominė politika šalies ekonomiką viena ranka skatins, o kita slopins. Vertinant pagal dabartinius planus, Lietuvos fiskalinė politika bus toliau skatinanti, ir augančios socialinės išmokos ir valstybės investicijos skatins vidaus paklausą. Kita vertus, Europos centrinis bankas sparčiai didina bazines palūkanų normas bandydamas atvėsinti Europos ekonomiką. Augančios palūkanos turės neigiamos įtakos gyventojų disponuojamoms pajamoms, jos taip pat gali atvėsinti būsto rinką bei verslo investicijas.
Struktūrinės ekonomikos problemos – akivaizdžios
Lietuva jau yra pasiekusi energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos, ir nors tai mums šiais metais be galo padėjo, tačiau visgi neišsprendė visų energetikos problemų. Lietuvos energijos gamybos pajėgumai nė iš tolo negali patenkinti šalies poreikių. Dideli importuojamos energijos kiekiai padaro Lietuvos ekonomiką pažeidžiamą esant tokiems šokams, kokį patyrėme pernai. Akivaizdu, kad investicijos į elektros gamybą ir elektros tinklo stabilumą padidintų Lietuvos atsparumą.
Tačiau tvarus ekonomikos vystymasis priklauso ne tik nuo išorės veiksnių. Pastaruosius penkerius metus darbuotojų atlyginimai Lietuvoje augo itin sparčiai. Spartus minimalaus atlyginimo didinimas ir jo indeksacija, lyginant su vidutiniu darbo užmokesčiu, reikšmingai prisidėjo prie spartaus atlyginimų augimo. Tai leido svariai padidinti darbui tenkančią BVP dalį ir paskatinti vidaus vartojimą, kuris jau siekia ES vidurkį.
Visgi spartus minimalaus atlyginimo didinimas, panašu, nebeduoda daug naudos. Indeksacija užkuria tam tikrą spiralę – augantis vidutinis atlyginimas lemia didėjantį minimalų, tačiau padidėjus minimaliam atlyginimui ir likę darbuotojai reikalauja didesnio atlygio ir padidina vidutinį.
Šis mechanizmas buvo labai naudingas, kai darbui tenkanti pajamų dalis buvo itin maža, tačiau ateityje tai gali kurti nuolatinį spaudimą kainų didėjimui. Todėl verta persvarstyti minimalaus atlyginimo nustatymo tvarką, pavyzdžiui – jį peržiūrėti tik kas kelerius metų ir taip nekurti nuolatinio spaudimo darbo sąnaudoms. Nustatant MMA, taip pat vertėtų atsižvelgti ne tik į vidutinio atlyginimo augimą, bet ir į eksportuojančių sektorių produktyvumą.
Pajamų nelygybė bei nepakankama viešųjų paslaugų apimtis ir jų kokybė tebėra tos problemos, kurios neleidžia atsiskleisti visam Lietuvos ekonomikos potencialui. Tačiau joms spręsti reikia rasti tvarių finansavimo šaltinių.
Vyriausybei reiktų nebeatidėlioti mokesčių sistemos reformos. Šalia senų švietimo, sveikatos ir socialinės apsaugos finansavimo iššūkių šiandien prisideda ir augantys poreikiai investuoti į gynybą bei energetiką. Dabartinė skylėta mokesčių sistema negalės patenkinti visų visuomenės poreikių, todėl jos reforma turėtų būti prioritetas.
