Nuo geležies prie programinės įrangos
Ukrainos karas tapo realiu modernaus karo lauko laboratorijos eksperimentu. Jo pamokos – ne tik karinės, bet ir industrinės. Yra nuosekliai dokumentuojama, kaip mūšio lauko logika keitėsi nuo „build once, maintain forever“ prie „build, iterate, continuously integrate“. Kitaip tariant: svarbu ne tik turėti geriausią ginklą, bet sugebėti jį atnaujinti greičiau nei priešininkas.
Dronai – ryškiausias pavyzdys. Ukrainos konflikte per parą naudojama apie 7-10 tūkst. dronų. 20 tūkst. JAV dolerių vertės iranietiškas dronas, kuriam neutralizuoti reikalinga 2 mln. JAV dolerių vertės Patriot raketa – ne tik taktinis iššūkis, bet ir ekonominis: tokia asimetrija ilgai trunkančiam karui nėra naudinga. Atsakas – masinė, pigi, atnaujinama technika, integruota su valdymo algoritmais.
Čia išryškėja nauja tema – gynybos technologijų kompanijos, tokios kaip „Anduril“, „Shield AI“, „Saronic“, „Forterra“, „Epirus“. Jos nėra tradiciniai gynybos rangovai. Jos kuria platformas, kuriose programinė įranga yra pirmapradė, „hardware“ – tik jos fizinis apvalkalas. „Anduril“ per septynis mėnesius sukūrė ir išbandė „Barracuda-500“ raketą, kuri kainuoja maždaug 10 kartų mažiau nei „Tomahawk“. JAV Pentagono 2026 m. biudžete autonominėms sistemoms skirta net 13,4 mlrd. JAV dolerių.
Struktūrinis lūžis gynybos pramonėje
Tradicinis JAV gynybos pramonės modelis po Šaltojo karo buvo orientuotas į kelias dideles, brangias platformas: F-35, lėktuvnešius, balistines sistemas. Didžiulė konsolidacija – nuo daugiau nei 50 pirminių rangovų 1991 m. iki 5 pagrindinių 2000-aisiais – sukūrė efektyvią, bet trapią sistemą. Šiandien 70 proc. kariuomenės įsigytos elektronikos pasensta dar nepasiekusi lauko, nes vidutinė gynybos programos kūrimo trukmė – 8 metai.
Europos kontekstas ypač svarbus mums, Baltijos regione. Švedija, nors ir mažos gynybos pramonės, yra pavyzdys, kaip specializacija ir sąjungininkų tiekimo grandinės leidžia išlikti konkurencingiems: gynybos ir aviacijos koncerno „SAAB“ eksportas sudaro 60-70 proc. įmonės pajamų, o jų A26 povandeninis laivas pozicionuojamas kaip pirmas 5-os kartos projektas. Izraelis – technologinio greičio čempionas, gali įdiegti naują technologiją per mėnesius, o ne metus.
Europai tai aktualus signalas. NATO gynybos išlaidų reikalavimai auga, Vokietija, Lenkija, Skandinavija investuoja istoriniais tempais. Tai reiškia obligacijas ir jų daug.
Gynybos obligacijos: nauja turto klasė?
Čia investuotojams svarbu skirti du lygmenis. Valstybių lygmenyje didėjančios gynybos išlaidos reiškia didesnius biudžeto deficitus arba tikslinį skolinimąsi. Vokietija jau išleido specialias gynybos obligacijas, Lenkija skolinasi ilgalaikiam kariuomenės finansavimui. Šios obligacijos paprastai turi aukštesnį reitingą ir gerą likvidumą, tačiau ir atitinkamą kainą.
Įmonių obligacijos gynybos sektoriuje – kita istorija. Tradiciniai vardai („Lockheed“, „Raytheon“, „BAE Systems“) jau ilgą laiką išleidžia obligacijas su investiciniais reitingais, o jų pajamingumas atspindi stabilias, ilgalaikes vyriausybines sutartis. Naujasis gynybos technologijų ekosistemos sluoksnis – „Anduril“, „Saronic“ – kol kas daugiausia remiasi privačiu kapitalu, tačiau augant apimtims ir listinguojant akcijas, obligacijų rinkos galimybės plėsis taip pat.
Gynybos sektoriaus transformacija sukuria keletą skirtingų investicinių naratyvų – augimo ir pajamų istorijos. Augimo – naujosios gynybos technologijų įmonės, integruojančios AI ir kitus madingus šių dienų žodžius, reiškia didelę riziką, bet ir galimą didelę potencialią grąžą. Daugiausia prieinama per akcijų rinkas arba fondus. Pajamų istorija – tradiciniai rangovai su stabiliais vyriausybiniais kontraktais ir investiciniais obligacijų reitingais. „Raytheon“ (RTX), „BAE Systems“, „Northrop Grumman“ – jų obligacijos siūlo stabilumą su pagrįstu pajamingumu.
Lietuvos atvejis: gynybos obligacijos kaip pilietinis ir finansinis instrumentas
Lietuva čia nėra tik stebėtoja – ji jau veikia. 2024 m. spalio 1 d. pradėjo veikti Gynybos fondas, kurio dabartinis tikslas – padidinti šalies gynybos finansavimą iki 5-6 proc. BVP. Šio fondo sudedamoji dalis – gynybos obligacijos, leidžiančios fiziniams asmenims, verslui ir organizacijoms tiesiogiai prisidėti prie gynybos finansavimo.
Instrumentas yra paprastas ir prieinamas: šiuo metu platinamos kelių terminų emisijos – 6 mėnesių, 1, 2 ir 3 metų, su metinėmis palūkanomis nuo 1,3 iki 2,8 proc. Per 2026 m. investuotojai iš viso įsigijo gynybos obligacijų už 510 mln. eurų, per 2025 m. – už 200 mln.
Svarbu ir tai, kad Lietuva šiuo instrumentu kuria precedentą regione. Kaimyninės Baltijos valstybės, Lenkija, Skandinavija irgi ieško būdų, kaip mobilizuoti privatų kapitalą gynybos tikslams be pernelyg didelės fiskalinės naštos. Lietuvos gynybos obligacijų modelis – greitai įgyvendintas, paprastai strukturuotas, su aiškia komunikacija – gali tapti regioniniu etalonu.
Visa gynybos sektoriaus transformacija – ne tik geopolitinė realybė, bet ir rinkos struktūrinis pokytis. Programinė įranga, autonomija ir masinė gamyba keičia tai, kas laikoma strateginiu pranašumu. Tam reikia naujo kapitalo, naujų tiekėjų, naujų finansavimo modelių. Investuotojams, gebėsiantiems atskirti trumpalaikį triukšmą nuo ilgalaikių struktūrinių tendencijų, gynybos sektorius 2026-2030 m. gali tapti vienu įdomiausių portfelių komponentų – tiek akcijų ar ETFų, tiek fiksuotų pajamų formatu.
