Kiekvieną kartą daugiausia nuostolių patyrė ne tie, kurie buvo investavę, o tie, kurie nebuvo pasirengę tokiam scenarijui. Todėl kiekvienam investuotojui šiandien verta sau užduoti paprastą klausimą – jeigu akcijų rinkos rytoj kristų 20 proc., ar jūsų portfelis tai atlaikytų?
2025 m. „State Street Investment Management“ atliktas tyrimas parodė, jog rinkų nepastovumas išlieka viena svarbiausių investuotojų baimių – jį kaip vieną didžiausių rizikų investicijų portfeliui įvardijo maždaug trečdalis apklaustųjų, o savarankiškai investuojantys asmenys dėl rinkų rizikų nerimavo labiau nei investuojantieji su finansų konsultantų pagalba.
Kodėl po 20 proc. kritimo neužtenka 20 proc. augimo?
20 proc. akcijų rinkos kritimas daugeliui investuotojų skamba kaip didelis, tačiau laikinas nuostolis. Vis dėlto investuojant svarbu suprasti vieną paprastą principą – prarastą investicijų vertę, kiek jos bebūtų prarasta, susigrąžinti visada yra sunkiau nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Pavyzdžiui, jeigu 10 tūkst. eurų vertės investicijų portfelis sumažėja 20 proc., jo vertė nukrenta iki 8 tūkst. eurų. Daugelis intuityviai manytų, kad vėliau pakaktų tokio paties, 20 proc. augimo, jog portfelis grįžtų į pradinę padėtį. Tačiau taip nėra. Jeigu 8 tūkst. eurų vertės portfelis paaugtų 20 proc., jo vertė siektų tik 9,6 tūkst. eurų.
Norint vėl pasiekti pradinius 10 tūkst. eurų, investicijų vertė turi padidėti ne 20, o 25 proc. Taip yra todėl, kad augimas skaičiuojamas jau nuo mažesnės sumos – 8 tūkst. eurų, o ne nuo pradinių 10 tūkst. Kuo didesnis nuosmukis, tuo didesnio augimo reikia jam kompensuoti.
Didžiausia klaida – apie riziką pradėti galvoti tik tada, kai ji jau realizavosi
Paradoksalu, tačiau dauguma investuotojų savo portfelio riziką pradeda vertinti tik tuomet, kai rinkos jau krenta. Kol investicijų vertė kyla, dažnai atrodo, kad pasirinkta strategija veikia puikiai, o didesni svyravimai negresia. Vis dėlto būtent augimo laikotarpiu ir lengviausia susidaryti klaidingą saugumo jausmą.
Ne vienas investuotojas mano, kad jo portfelis yra pakankamai diversifikuotas vien todėl, kad jame yra keli ETF ar keliolika skirtingų akcijų. Tačiau vien investicijų skaičius dar nereiškia mažesnės rizikos. Jei didžioji portfelio dalis investuota į tą pačią turto klasę, panašius sektorius ar tas pačias geografines rinkas, didesnio nuosmukio metu jos dažnai pinga beveik vienu metu.
Todėl kiekvienam investuotojui verta periodiškai sau užduoti kelis paprastus klausimus. Ar beveik visą portfelį sudaro akcijos? Ar didžioji investicijų dalis priklauso nuo vieno sektoriaus, pavyzdžiui, technologijų? Ar portfelis iš esmės priklauso tik nuo vienos rinkos, pavyzdžiui, JAV? Jei į bent vieną iš šių klausimų atsakymas yra „taip“, gali būti, kad portfelio rizika yra didesnė, nei atrodo.
Kaip portfelį paruošti ne augimui, o įvairiems scenarijams?
Patyrę investuotojai dažniausiai nesistengia atspėti, kada įvyks kitas akcijų rinkų kritimas. Ne veltui investavimo pasaulyje jau seniai kartojama mintis, kad rinkos laiką nuspėti yra gerokai sunkiau nei nuosekliai laikytis ilgalaikės investavimo strategijos.
Dėl šios priežasties portfeliuose dažnai derinamos skirtingos turto klasės. Be akcijų, juose gali būti obligacijų, terminuotųjų indėlių, grynųjų pinigų ar kitų investicijų, kurių vertė skirtingomis rinkos sąlygomis kinta nevienodai. Toks paskirstymas savaime neapsaugo nuo nuostolių, tačiau gali padėti sumažinti bendrus portfelio svyravimus ir išvengti situacijos, kai visas investicijų rezultatas priklauso nuo vienos turto klasės.
Svarbu suprasti, kad diversifikacijos tikslas nėra maksimaliai padidinti grąžą gerais metais. Jos tikslas – padėti investuotojui išlaikyti pasirinktą strategiją ir tada, kai rinkose prasideda didesni svyravimai. Ilgalaikėje perspektyvoje būtent toks nuoseklumas dažnai tampa vienu svarbiausių sėkmingo investavimo veiksnių.
Didžiausias investuotojo priešas dažnai yra ne rinka, o emocijos
Didžiausi nuostoliai investuojant ne visada atsiranda dėl pačių rinkų kritimo. Neretai juos lemia sprendimai, priimti emocijų akimirkomis.
Istorija ne kartą parodė, kad dalis investuotojų investicijas parduoda jau po didesnio kritimo, siekdami išvengti dar didesnių nuostolių. Vis dėlto rinkoms atsigaunant jie dažnai delsia sugrįžti, nes laukia „geresnio momento“. Taip prarandama ne tik dalis investicijų vertės, bet ir galimybė dalyvauti rinkų atsigavime.
Štai, pavyzdžiui, 2020 m., prasidėjus COVID-19 pandemijai, investuotojai masiškai traukė pinigus iš investicinių ir biržoje prekiaujamų fondų. Investicinių fondų sektorių analizuojančio JAV Investicinių bendrovių instituto duomenimis, vien per savaitę, pasibaigusią 2020 m. kovo 18 d., iš šių fondų buvo atsiimta rekordinė, apie 153 mlrd. JAV dolerių suma. Tuo metu daugelis baiminosi, kad rinkų kritimas dar tik prasideda. Tačiau jau po kelių mėnesių akcijų rinkos pradėjo sparčiai atsigauti, o iki metų pabaigos S&P 500 indeksas buvo pasiekęs naujas rekordines aukštumas.
Investicijų tyrimų bendrovės DALBAR kasmet atliekama analizė jau ne vieną dešimtmetį rodo, kad vidutinis individualus investuotojas ilgainiui uždirba gerokai mažiau nei pati rinka, daugiausia dėl netinkamo laiko pasirinkimo – investicijos dažnai parduodamos po kritimų, o perkamos rinkoms jau gerokai pakilus.
Investavimo sėkmę ilgainiui lemia ne vien tai, kiek pavyksta uždirbti augimo laikotarpiais. Ne mažiau svarbu, kaip portfelis elgiasi tuomet, kai rinkos pasisuka priešinga kryptimi. Todėl bene svarbiausias klausimas, kurį šiandien verta užduoti sau kiekvienam investuotojui, yra ne „kiek dar galiu uždirbti?“, o „ar mano portfelis būtų pasirengęs kitam didesniam rinkų nuosmukiui?“
