Sekite 15min Google
„Kokios regioninės politikos norime? (...) Ar tokios, kuri tik perskirsto investicijas, ar tokios, kuri padeda žmonėms kurti gyvenimą ten, kur jie pasirinko gyventi? (...) Regioninė politika turi būti ne tik apie pinigų paskirstymą regionams. Ji turi būti apie žmonių galimybes gyventi, dirbti, kurti verslą, auginti vaikus ir matyti ateitį savame krašte“, – „Regioninės politikos forumo 2026“ atidaryme kalbėjo vidaus reikalų ministras Martynas Katelynas.
Diskusija surengta Lietuvai rengiantis naujam ES finansiniam laikotarpiui: pradėtas rengti ateinančio laikotarpio Nacionalinis pažangos planas (NPP), o su Europos Komisija (EK) deramasi dėl daugiametės finansinės perspektyvos reglamentų. Vyriausybės programoje kartu numatyta tobulinti Regionų plėtros programos valdymą – asignavimų valdytojo funkcijas, dabar išskaidytas po ministerijas, sutelkti Vidaus reikalų ministerijoje (VRM).
Vidaus reikalų viceministras Vaidotas Jakštas diskusijos metu pabrėžė, kad investavimo krypčių gali būti daug, o pačių investicijų visiems tikslams pasiekti neužteks. Todėl, nurodė jis, reikia atsirinkti prioritetines sritis.
„Šiais laikais keliamas klausimas yra saugumas ir atsparumas. Reikia žiūrėti, kokios mūsų galimybės stiprinti šias sritis, žiūrėti, kiek galima investuoti, ką galima padaryti, kad jaustumės geriau kaip gyventojai, kad verslas jaustųsi patikimiau investuodamas Lietuvoje ir atskirose teritorijose“, – tvirtino V. Jakštas.
Kita svarbi kryptis, anot jo, – gyvenimo sąlygos ir junglumas: susisiekimas, viešasis transportas ir viešosios paslaugos.
„Čia turėtume investuoti. Jeigu čia investuotume, tuomet ir kiti tikslai būtų paprasčiau siekiami. Tai mano vertinimu, būtent junglumas, viešosios paslaugos ir investicijos yra labai svarbios. Jos kartu su saugumu gali padaryti nemažai proveržių, kurie yra reikalingi. Tai yra pagrindinės kryptys“, – vardijo jis.
Finansų viceministrė Rūta Carik pagrindinėmis kryptimis įvardijo žmogiškųjų išteklių stiprinimą, investicijų pritraukimą ir viešąsias paslaugas – viešąjį transportą, sveikatos priežiūrą, švietimą bei ikimokyklinį ugdymą.
„Turėtų, ko gero, savivaldybės tarpusavyje sutarti, kas iš tų tikslų ir paslaugų yra svarbiausi, labiausiai šiandien reikalingi ir kurti tas paslaugas kartu, jungtis kartu“, – sakė R. Carik.
Plungės rajono meras, Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas Audrius Klišonis svarbiausiu klausimu laiko demografiją: norint pritraukti gyventojus, reikia gerinti švietimą, investuoti į aukštos vertės pramonę, o trečias prioritetas – municipalinis būstas.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vaidotas Janulevičius sakė, kad verslas pirmoje vietoje mato transformaciją, ypač ateinant naujosioms technologijoms ir dirbtiniam intelektui.
„Antras, aišku, yra žmogiškas kapitalas, o po juo slepiasi viskas, ką kalbėjo kolegos, t. y., išsilavinimas, mokslas, profesijos paruošimas tinkamesnis, žmogiškos sąlygos. Be pažangos, susijusios su mokslu, nėra ir ateities“, – sakė V. Janulevičius.
„Trečias dalykas, aišku, tai, ką kalbėjo ir kolegos – gynyba ir saugumas. Tai yra, ko gero, kritiniai dalykai, kurie leidžia formuotis ir žmonių gerovei, ir investicijoms“, – pabrėžė jis.
Daugiau laisvės regionams – bet su aiškiais įsipareigojimais
Diskusijoje klausta ir to, ar proveržiui pakanka vien investicijų, ar turi keistis ir taisyklės – teisinė bazė bei valdymo modelis.
Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko Jaroslav Narkevič vertinimu, dabartinė sistema veikia nepakankamai gerai, tačiau jos tobulinimas neturi virsti savitiksliu procesu. Pasak jo, būtina stiprinti regionų plėtros tarybų savarankiškumą, kad jas pasiektų informacija apie realius savivaldybių poreikius.
R. Carik patikino, kad didesniam savarankiškumui ir planavimui „iš apačios“ ministerija pritaria.
„Konstruodami ES investicijų naujo periodo planavimo sistemą, mes iš tikrųjų norime pritarti dar didesniam regionų, savivaldos savarankiškumui“, – pabrėžė viceministrė. – „Pagrindinis lūžis ar proveržis, kurį norima matyti, tai, visų pirma, investicijų efektyvumas.“
Todėl mainais iš regionų pirmiausia laukiama susitarimo dėl aiškių prioritetų: investicijos neturėtų būti išskaidytos į smulkius projektus, o planavimas turi peržengti savivaldybių ribas.
„Turėtų būti nuspręsta regiono lygiu, kad štai mes turime tokią problemą, tokį trūkumą, tokios paslaugos trūkumą, tiek bus tos paslaugos vartotojų ir mes galime kartu kurti tą paslaugą arba plėsti tą paslaugą nebekonkuruojant vieni su kitais, o bendradarbiaujant“, – kalbėjo R. Carik.
Anot jos, investuoti reikia ne į išlaikymo reikalausiančią infrastruktūrą, o į realų rezultatą.
„Projektai neturėtų būti skirti tam, kad savivaldybė įveiklintų stovintį nereikalingą pastatą, sugalvotų ką veikti begriūvančioje senoje mokykloje. Turi būti nustatytas aiškus trūkumas, aiški problema ir aiškios priemonės ją spręsti“, – pabrėžė viceministrė, pridūrusi, kad su didesniu savarankiškumu ateis ir didesnė finansinė bei institucinė atsakomybė.
Po vieną proveržio nebus – savivaldybės turi susitarti
Kad savivaldybių susitarimas – ne savaime suprantamas dalykas, pripažino ir A. Klišonis: savivaldybės konkuruoja dėl švietimo bei sveikatos priežiūros specialistų, o bendrą sprendimą iki šiol pavyko rasti tik dėl atliekų tvarkymo.
„Bet ir tai buvo tas, kas buvo padaryta ir nuleista iš viršaus“, – pažymėjo jis.
Vis dėlto dabartiniame finansavimo periode atsiradusios funkcinės zonos, jo teigimu, jau leidžia savivaldybėms ieškoti sąlyčio taškų.
„Mūsų regionas nėra didelis – 4 savivaldybės. Pavyzdžiui, turizmo skatinimas – viena savivaldybė kaip tokia yra per maža, ji nėra patraukli, ji negali pasiūlyti gero paketo ir tik tarpusavyje dirbant galima tų dalykų ieškoti“, – pavyzdį pateikė A. Klišonis, pridūręs, kad bendradarbiavimo pavyzdžių esama ir viešojo transporto srityje – Tauragės bei Alytaus rajonuose.
„Dirbant kartu, tu supranti, kad būdamas vienas, didelio proveržio nepadarysi. Tai šitoje vietoje ieškojimas, darbas kartu duoda tokią galimybę“, – pridūrė jis.
Tuo metu Regionų plėtros tarybų vaidmenį LSA prezidentas vertino kritiškai.
„Ką dabar padaro Regionų plėtros tarybos, tai yra geras kokybiškas administravimas. Nieko daugiau, – konstatavo jis. – Šitoje vietoje kalbėtis galima, įmanoma ir turime suprasti, kad tik kalbantis galime surasti bendrą tašką.“
Savo ruožtu V. Janulevičius pabrėžė, kad taisyklės turi keistis ir verslo aplinkoje: pramonei pirmiausia reikia vieningos energetikos politikos, mat elektros kaina savivaldybėse skiriasi priklausomai nuo jų dydžio.
„Jei atskirai pasižiūrėsime kiekvieną savivaldybę, nėra to bendro požiūrio, kad kiekvienoje savivaldybėje turėtų būti panaši elektros kaina. (…) Dažniausiai mažos savivaldybės moka daugiau, stambios savivaldybės moka kitą kainą“, – dėstė jis.
Antrasis jo pasiūlymas – žmogiškasis kapitalas ir glaudesnis mokslo ryšys su regionų pramone.
„Čia bendra problema. (...) Tas pats mokslas iš didmiesčių galėtų padėti tiems regionams vystyti pramonės konkurencingumą, spręsti klausimus ir ne vien tik bandyti rašyti mokslinius darbus, bet nusileisti į tą praktiką, kur mūsų ekonominė stiprybė“, – sakė jis.
Lietuvai rengiantis naujam ES finansiniam laikotarpiui po 2027 m., „Regioninės politikos forumo 2026“ dalyviai sutarė, kad visų pasiūlymų įgyvendinti nepavyks, todėl būtina rinktis prioritetus. Prioritetais dažniausiai diskusijos dalyviai minėjo saugumą ir atsparumą, žmogiškąjį kapitalą, junglumą bei viešąsias paslaugas. Taip pat pabrėžta, kad nors regionams ir žadama daugiau savarankiškumo planuojant „iš apačios“, mainais laukiama aiškių prioritetų, bendradarbiavimo peržengiant savivaldybių ribas ir investicijų į realų rezultatą. Diskusijos dalyviai vieningai pripažino ir tai, kad po vieną proveržio nepasieks nei savivaldybės, nei verslas – tik susitarimai, funkcinės zonos ir bendras požiūris, pradedant energetika ir baigiant viešosiomis paslaugomis, gali duoti regionams reikalingą postūmį.
