Sinestezija – tai neurologinis reiškinys, kai vieno pojūčio, pavyzdžiui, klausos, suaktyvinimas sužadina kitą, paprastai nesusijusį pojūtį, pavyzdžiui, regą. Tyrimai rodo, kad ji gali būti dažnesnė tarp moterų, nors tai gali būti susiję su tyrimų atrankos ypatumais ir genetika, rašo „The Conversation“.
Egzistuoja daug skirtingų sinestezijos tipų. Kai kurie žmonės turi klausos–regos sinesteziją – jie girdi garsus ir tuo pat metu mato spalvas. Kiti spalvas mato skaitydami, girdėdami ar galvodami apie raides ar skaičius – tai vadinama grafemų–spalvų sinestezija. Dar vienas pavyzdys – veidrodinio prisilietimo sinestezija, kai žmogus jaučia pojūčius savo kūne matydamas, kaip liečiamas kitas žmogus.
Visi mes natūraliai jungiame skirtingų pojūčių informaciją. Pavyzdžiui, stebėdami kalbantį žmogų, smegenys sujungia tai, ką matome ir girdime, kad geriau jį suprastume. Sinestezijoje šios sąsajos yra kitokios – garsas gali sukelti regimą patirtį, tačiau greičiausiai remiasi tais pačiais mechanizmais.
Sinestetikai nekontroliuoja šių pojūčių susiliejimo. Tai spontaniškos, ryškios patirtys, kurios paprastai išlieka stabilios laikui bėgant. Pavyzdžiui, grafemų–spalvų sinesteziją turintis žmogus raidę „A“ gali matyti ir asocijuoti su raudona spalva.
Svarbu pabrėžti, kad sinestezija nėra liga ar sutrikimas. Ji nesukelia žalos, nors kartais gali būti varginanti. Pavyzdžiui, jei žmogus jaučia skausmą kiekvieną kartą matydamas kitą kenčiantį žmogų, kino filmai jam gali būti nemaloni patirtis. Vis dėlto apskritai sinestezija netrukdo kasdieniam gyvenimui. Daugelis net nesuvokia ją turintys, nes taip jie tiesiog patiria pasaulį. Tiksliai nežinoma, kas sukelia sinesteziją, tačiau mokslininkai išskiria dvi pagrindines teorijas.
Daugiau jungčių
Pagal vadinamąją kryžminės aktyvacijos teoriją, sinestetikų smegenyse yra daugiau ryšių tarp skirtingų sričių. Tai gali nutikti todėl, kad jų smegenys nepašalino dalies nenaudojamų jungčių tarp neuronų. Šis procesas, vadinamas sinapsių genėjimu, yra normalios raidos dalis ir padeda smegenims veikti efektyviau.
Pagal šią teoriją, pavyzdžiui, grafemų–spalvų sinesteziją turinčio žmogaus smegenyse raidžių atpažinimo sritis yra tiesiogiai susijusi su spalvų apdorojimo sritimi. Todėl matydamas raidę jis suvokia ją su spalva.
Skiriasi smegenų veikla
Kita teorija teigia, kad sinestetikų smegenų jungtys yra tokios pačios kaip ir kitų žmonių, tačiau kai kurie nerviniai keliai yra stipresni ar aktyvesni. Sinestezija greičiausiai remiasi mechanizmais, kuriuos turime visi.
Pavyzdžiui, matydami pilką bananą, žinome, kad jis paprastai būna geltonas. Smegenyse netgi matyti su tuo susiję aktyvumo modeliai. Grafemų–spalvų sinestetikai panašiai reaguoja į raides – matydami juodas raides, jų smegenys suaktyvina tam tikras spalvas.
Trumpai tariant, diskusija dėl sinestezijos priežasčių sukasi apie tai, ar sinestetikai turi kitokią smegenų struktūrą, ar tiesiog naudoja smegenis kitu būdu.
Galbūt esate girdėję, kad menininkai, tokie kaip Vasilijus Kandinskis, ar muzikantai, pavyzdžiui, Lorde, aprašo sinestezijai panašias patirtis. Yra duomenų, kad sinestezija dažnesnė kūrybinių profesijų atstovams.
Vienas didelis Australijos sinestetikų tyrimas parodė, kad apie 24 proc. jų dirba kūrybinį darbą – yra menininkai, muzikantai, architektai ar grafikos dizaineriai. Tuo tarpu bendroje populiacijoje tokių žmonių yra mažiau nei 2 proc. Šis skirtumas ryškus, nors jo priežastys dar nėra aiškios.
Viena iš galimų priežasčių – sinestetikai neįprastai sieja idėjas ir pojūčius, o tai gali skatinti kūrybišką mąstymą. Tyrimai taip pat rodo, kad kai kurių tipų sinesteziją turintys žmonės gali turėti stipresnę atmintį ar vaizduotę, tačiau šis efektas yra ribotas.
Sinestezija suteikia unikalią galimybę pažvelgti į tai, kaip smegenys suvokia pasaulį. Ji primena, kad suvokimas nėra vienodas visiems – tai procesas, kurį smegenys aktyviai kuria, dažnai daug įvairesniais ir turtingesniais būdais, nei galėtume tikėtis.
