„Seniausioms nuosėdinėms uolienoms Žemėje yra apie 3,9 mlrd. metų, – pasakoja mokslininkas. – Tokių galima rasti Grenlandijoje. Kadaise jos buvo dirvožemis – tie laikai labai artimi epochai, klestėjusiai išsyk po Žemės susiformavimo.“
Tačiau dabar tas dirvožemis virtęs uolienomis. Jos byloja, kad dirva mūsų planetoje egzistuoja labai seniai. O štai mūsų kiemuose, soduose, daržuose, pievelėse esantis dirvožemis – gerokai jaunesnis. Jam – tik apie porą milijonų metų.
Prieš maždaug 2 mln. metų planetoje įvyko esminių pokyčių, nulėmusių kitokios dirvožemio formavimąsi. Globaliniai vėsimo ir sausros procesai išplėtė dykumų teritorijas – dirvožemio sudėtį gerokai pakoregavo visame Žemės rutulyje siautėjusios smėlio audros. Tad ašigaliai, o vėliau ir žemesnės platumos, „apaugo“ ledynais. Kai šie judėjo sausuma, uolienos, grunto fragmentai, augalai ir viskas, kas pasitaikydavo ledynų kelyje, buvo sutrinama į substanciją, kuri dabar virtusi dirvožemiu.
Dirvožemis formuojasi ir dabar, nors ir gerokai mažesnėmis apimtimis. Po dirvos paviršiumi esančios uolienos nuolat veikiamos lietaus ir požeminio vandens, todėl iš lėto yra į smulkesnius mineralus. Šia prasme, dirvožemis nėra toks senas.
„Tiesa, visa, kas sudaro mus supančią aplinką ir mus pačius, susidarė iš Didžiojo sprogimo dulkių, kurios kondensavosi į žvaigždes, planetų sistemas ir t.t., – atkreipia dėmesį M.Pavichius, – Jei atskaitos tašku pasirinksime tokią perspektyvą, Žemės dirvožemis yra senesnis už dabar danguje spindinčias žvaigždes.“
