Šie asteroidai skrieja Saulės orbita arčiau nei Žemė – maždaug ten, kur Venera. Kad juos pastebėtume, reikėtų žiūrėti tiesiai į Saulę, o tai – labai sudėtinga: ryški Saulės šviesa užgožia bet kokią šviesą, kurią šie objektai atspindėtų.
Tyrėjai teigia, kad tai – viena iš priežasčių, kodėl ši asteroidų grupė iki šiol liko nepastebėta.
Iki šiol identifikuoti 20 asteroidų, kurie skrieja ta pačia orbita aplink Saulę kaip ir Venera.
Jie nesisuka aplink pačią Venerą, bet keliauja kartu su ja: kartais priekyje, kartais iš paskos, o kai kurie kerta jos kelią sudėtingomis trajektorijomis.
Šių objektų judėjimas nėra stabilus – jų orbitos laikui bėgant keičiasi.
Tyrimai rodo, kad jų judėjimo pobūdis gali keistis kas 12 tūkstančių metų, o patikimai jų trajektorijas galima prognozuoti tik apie 150 metų į priekį.
Tokie pokyčiai gali lemti, kad asteroidas „iššoktų“ iš dabartinės savo trajektorijos ir priartėtų prie Žemės, kartais – net kirstų mūsų planetos kelią.
Lauktų katastrofa
Tyrėjų teigimu, tarp šių sunkiai matomų objektų gali būti ir maždaug 300 metrų skersmens asteroidų. Jei toks kūnas trenktųsi į Žemę, jis sukurtų kelių kilometrų pločio kraterį ir išskirtų šimtus megatonų energijos. Smūgis į apgyvendintą teritoriją turėtų katastrofiškų padarinių.
Manoma, kad jau aptikti asteroidai tėra ledkalnio viršūnė – jų gali būti žymiai daugiau, bet dėl savo padėties Saulės sistemoje jie lieka nepastebimi.
Iki šiol aptikti asteroidai turi labai ištęstas orbitas, todėl kartais priartėja prie Žemės ir būna matomi prieblandoje – kai Saulė jau yra žemiau horizonto, bet jos šviesa dar apšviečia netoli esančius objektus.
Tyrėjai viliasi, kad netrukus veiklą pradėsianti Vera Rubin observatorija, naudodama ypač didelę dangaus stebėjimo kamerą, padės aptikti bent dalį šių objektų. Vis dėlto net ir ši observatorija galės juos stebėti tik ribotu metų laiku – kai Saulė bus tinkamoje padėtyje.
Tyrimas publikuotas žurnale „Astronomy & Astrophysics“.
