Sekite 15min Google
Paleoklimatologės Julios Cole, pagal koralus tyrinėjančios Žemės praeities klimatą, šiuo metu Ramiajame vandenyne stiprėjantis El Niño nestebina. Pasak mokslininkės, tai gali būti jau šimtmetį stebimos tendencijos dalis: dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos šylant planetai stiprūs El Niño reiškiniai kartojasi vis dažniau.
„Tai neatrodo kaip atsitiktinumas“, – teigė ji.
Tokią išvadą Mičigano universitete An Arbore dirbanti J.Cole su kolegomis padarė atkūrusi rytinės Ramiojo vandenyno dalies paviršiaus temperatūros pokyčius per tūkstantį metų iki pramonės revoliucijos.
Žurnale „Science“ paskelbta mokslininkų atlikta Galapagų salų koralų skeletų analizė atskleidė, kad pastarąjį šimtmetį stiprūs El Niño reiškiniai kartojosi dažniau nei ankstesnį tūkstantmetį, kai dėl žmogaus veiklos išmetamos šiltnamio efektą sukeliančios dujos dar nebuvo pradėjusios reikšmingai šildyti planetos.
Daugelis klimato modelių rodo, kad dėl klimato kaitos stiprūs El Niño reiškiniai šiame amžiuje ir toliau dažnės. Jie laikinai pakelia vidutinę pasaulio temperatūrą, keičia orų sąlygas įvairiuose regionuose ir gali sukelti didelių nuostolių ekosistemoms bei ekonomikai.
„Turime galvoti, kaip geriau pasirengti, kad šių reiškinių padariniai nebūtų tokie katastrofiški“, – sakė mokslininkė J.Cole.
Deja, ne viskas taip paprasta – El Niño lemia sudėtinga vandenyno ir atmosferos sąveika, todėl kol kas nėra aišku, kaip Ramiojo vandenyno temperatūros ciklai keisis šiame amžiuje.
„Koralai yra tarsi laiko mašina, leidžianti pažvelgti į praeitį, tačiau ateities jie neparodo“, – pasakojo mokslininkė.
Vandenyno svyravimai
El Niño – šiltoji natūralaus tropinės Ramiojo vandenyno dalies temperatūrų ciklo, vadinamo El Niño ir Pietų osciliacija (ENSO), fazė. Šių metų birželį Ramiajame vandenyne susiformavęs El Niño, kaip prognozuojama, gali gerokai pranokti ankstesnius savo rekordus. Jei prognozės pasitvirtins, tai bus jau trečias stiprus El Niño vos per 11 metų – tokia seka iki šiol nebuvo užfiksuota.
Tai vėl pakurstė ilgai trunkančias diskusijas, ar dėl žmogaus sukeltos klimato kaitos El Niño reiškiniai tampa stipresni ir dažnesni.
Į šį klausimą atsakyti sudėtinga dėl kelių priežasčių. Kompiuteriniai modeliai ne visada tiksliai atkuria sudėtingą vėjų ir vandenyno sąveiką, lemiančią ENSO. Be to, iki XX amžiaus atokiose tropinės Ramiojo vandenyno dalies vietovėse beveik nebuvo patikimų temperatūros matavimų. Todėl mokslininkams sunku nustatyti, kaip ENSO veikė prieš žmogaus sukeltam klimato šiltėjimui pradedant daryti reikšmingą įtaką.
Siekdami atkurti ankstesnius ENSO svyravimus, paleoklimatologai remiasi netiesioginiais Ramiojo vandenyno temperatūros duomenimis, pavyzdžiui, medžių rievėmis ir suakmenėjusiomis jūrų organizmų liekanomis. Ypač vertingi koralai, nes jų augimo sluoksniuose išlieka informacija apie kiekvieno mėnesio temperatūros pokyčius. Tai leidžia nustatyti trumpalaikius reiškinius, tokius kaip El Niño.
Centrinėje Ramiojo vandenyno dalyje surinktų koralų duomenys rodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais stiprūs El Niño reiškiniai dažnėjo. Tačiau iki šiol trūko duomenų iš rytinės vandenyno dalies, kurioje šio reiškinio poveikis yra stipriausias, todėl bendras pokyčių vaizdas liko neaiškus. Pietų Kalifornijos universiteto Los Andžele paleoklimatologas Julienas Emile’is-Geay tokius tyrimus palygino su bandymu išmatuoti žmogaus širdies ritmą, stetoskopą pridėjus prie čiurnos.
Pasak J.Cole, rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje esančios Galapagų salos yra ideali vieta „El Niño širdies ritmui“ matuoti. Tačiau dėl ekstremalių sąlygų šiame regione auga nedaug koralų.
2006 metais mokslininkė sužinojo apie atokioje salyno dalyje aptiktus koralus. Nuo tada ji su kolegomis surinko tūkstančius jų mėginių, leidusių atkurti tūkstančio metų laikotarpį iki pramonės revoliucijos. „Tai išties milžiniškas pasiekimas. Mokslininkai labai ilgai mėgino gauti duomenų iš šios vietovės“, – teigia J.Emile’is-Geay.
Nauji duomenys atskleidė, kad ENSO svyravimai rytinėje Ramiojo vandenyno dalyje sustiprėjo, palyginti su ankstesniu tūkstantmečiu. Šis pokytis iš esmės sutapo su vidutinės pasaulio temperatūros kilimu pastarąjį šimtmetį.
Tyrėjų skaičiavimais, 1990–2010 metais vidutinė temperatūros svyravimų tarp šaltosios ir šiltosios fazių amplitudė buvo 36,5 proc. didesnė nei per tūkstantį metų iki XIX amžiaus šeštojo dešimtmečio. Palyginti su 1851–1982 metų laikotarpiu, ji padidėjo 16 proc. Analizė rodo, kad ENSO svyravimus labiausiai sustiprino dažnėjantys galingi El Niño reiškiniai.
„Manau, tai dar vienas svarus įrodymas, kad klimato kaita veikia ENSO svyravimų amplitudę“, – teigia JAV Nacionalinėje vandenynų ir atmosferos administracijoje Sietle dirbantis klimato mokslininkas Michaelas McPhadenas.
Pasak jo, nustatyta tendencija sutampa ir su tiesioginių stebėjimų rezultatais, ir su klimato modelių duomenimis. Visos trys įrodymų kryptys rodo tą pačią tendenciją, todėl mokslininkai gali būti labiau užtikrinti, kad jų išvados yra teisingos.
