Sekite 15min Google
Apie tai technologijų ir startuolių renginyje „Startup Fair“ vykusioje diskusijoje „Kam priklauso tai, ką sukūrė dirbtinis intelektas?“ („Who Owns What When AI Made It?“) kalbėjusi „Nordcurrent“ rinkodaros vadovė Ada Mockutė-Jaime sako, kad įmonėms šiandien reikia ne drausti dirbtinį intelektą, o aiškiai susitarti, ką jam galima patikėti ir kur baigiasi eksperimentas.
„Dirbtinis intelektas daro klaidų, o mes, juo naudodamiesi, tampame tingesni. Galime tai neigti, bet informaciją tikriname rečiau. Ypač programuojant gali atrodyti – jeigu veikia, vadinasi, viskas gerai. Tačiau kai viską sujungi, kartais dalys pradeda byrėti ir jau nebežinai, ką padarei pats, o ką – DI“, – „Startup Fair“ diskusijoje sakė A.Mockutė-Jaime.
Diskusijoje apie tai, kam priklauso dirbtinio intelekto sukurtas turinys, kodas ar technologinis sprendimas, taip pat dalyvavo Valstybinio patentų biuro direktorė dr. Vita Kiriliauskaitė, o pokalbį moderavo „Fomo.Observe“ bendraįkūrėjas Tarmo Virki.
DI reklamai – taip, jautriam kodui – ne
Lietuvoje įkurtoje žaidimų kūrimo bendrovėje „Nordcurrent“ DI jau naudojamas skirtinguose veiklos etapuose. Viena sričių, kurioje technologija įsitvirtino greičiausiai, – rinkodara. Čia DI leidžia kurti reklamų prototipus, eksperimentuoti ir greitai tikrinti, kurios idėjos veikia.
„Rinkodaroje galime daug eksperimentuoti su dirbtiniu intelektu. Jis tapo labai geru testavimo įrankiu – galime kurti reklamų prototipus ir pamatyti, kas veikia. Žaidimuose taip pat turime vidinių DI sprendimų, kurie kuria atskirus elementus, tačiau visos koncepcijos dirbtinis intelektas kol kas nesukuria“, – pasakojo A.Mockutė-Jaime.
Programinio kodo atveju bendrovė brėžia gerokai griežtesnę ribą. Pasak jos, žaidimų industrijoje nuolat susiduriama su bandymais nulaužti produktus, todėl jautrus kodas negali būti nekontroliuojamai perduodamas viešai prieinamiems dirbtinio intelekto modeliams.
Vis dėlto A.Mockutė-Jaime prognozuoja, kad dirbtinio intelekto vaidmuo pačiame žaidimų kūrimo procese sparčiai didės. „Duokime dar metus – manau, kad DI pačiuose žaidimuose bus naudojamas gerokai aktyviau“, – sakė ji.
Nemokamas DI įrankis verslui gali kainuoti daugiau, nei atrodo
Viena didžiausių rizikų kyla darbuotojams savarankiškai eksperimentuojant su skirtingais DI įrankiais. Per kelias sekundes į juos galima nukopijuoti kodą, vidinius dokumentus ar kitą įmonės informaciją, tačiau ne visada susimąstoma, kas su pateiktais duomenimis vyksta toliau.
„Verslui pradėčiau nuo labai paprasto dalyko – nuo mokamo „ChatGPT“. Žmonės kartais nenori mokėti už verslui skirtus įrankius, tačiau naudojant verslui pritaikytus sprendimus gali būti numatyta, kad jūsų pateikiami duomenys nėra naudojami modeliams mokyti. Tai yra ta „juodoji dėžė“, apie kurią daugelis pamiršta“, – sakė A.Mockutė-Jaime.
Pasak jos, problema tampa dar aktualesnė, nes darbuotojai, eksperimentuodami su dirbtiniu intelektu, gali labai greitai atskleisti didelį kiekį informacijos. Dėl to ir pačioje „Nordcurrent“ teko nustatyti vidines taisykles, kokius duomenis galima pateikti skirtingiems DI modeliams, o kokių – ne.
Ne kiekvieną užklausą turi tikrinti teisininkas
Kita vertus, DI naudojimo taisyklės, anot A.Mockutės-Jaime, neturėtų reikšti, kad kiekvieną darbuotojo užklausą turi peržiūrėti teisininkai, IT ar saugumo specialistai.
Svarbiau įmonėje aiškiai apsibrėžti skirtingus rizikos lygius: kada DI naudojamas eksperimentui, o kada jo sukurtas rezultatas jau tampa produkto ar kito rinkai pateikiamo sprendimo dalimi.
„Turi būti aišku, iki kurios ribos komanda gali gana laisvai eksperimentuoti ir nuo kurio momento tai jau nebėra eksperimentas – tai galutinis produktas ar sprendimas, kurį ketiname pateikti rinkai. Pastaruoju atveju DI naudojimas verslo viduje turi būti gana aiškiai reguliuojamas“, – sakė ji.
Tas pats principas, anot „Nordcurrent“ rinkodaros vadovės, turėtų galioti ir komercinėms paslaptims. Įmonės darbuotojams turi būti aišku, kokia informacija gali būti pateikiama išoriniams įrankiams, o kokia negali palikti organizacijos.
Dirbtinis intelektas nėra smalsus
Nors DI jau gali generuoti tekstą, vaizdus, kodą ir siūlyti techninius sprendimus, A.Mockutė-Jaime nesutinka, kad žmogaus vaidmuo kūrybos procese tampa nebereikalingas.
„DI nėra smalsus. Jis atsako į klausimus, kuriuos jam užduodame. Todėl vis dar reikalingas žmogus – tinkamai suformuluoti problemą, pateikti užklausą, tobulinti rezultatą ir galiausiai viską sujungti. Nė vienas įrankis po pirmos užklausos nepateikia kažkokio magiško galutinio sprendimo“, – sakė ji.
Anot jos, DI galima vertinti kaip dar vieną technologinį lūžį, panašų į internetinės paieškos atsiradimą.
„Kai buvau jaunesnė, informaciją rinkdavome iš knygų. Tada atsirado „Google“ ir pradėjome ieškoti ten. Dirbtinį intelektą matau taip pat – kaip įrankį, tik gerokai galingesnį. Šiuo metu žmogus vis dar yra būtinas ir būtent jis yra kūrybiškumo variklis naudojantis DI“, – teigė A.Mockutė-Jaime.
Kas iš tiesų yra kūrėjas – žmogus ar dirbtinis intelektas?
Būtent žmogaus indėlis tampa svarbus kalbant apie intelektinės nuosavybės apsaugą. Valstybinio patentų biuro direktorė dr. Vita Kiriliauskaitė diskusijoje atkreipė dėmesį, kad daugelyje valstybių išradėju šiandien gali būti laikomas tik žmogus, o ne dirbtinis intelektas.
Tai nereiškia, kad naudojantis dirbtiniu intelektu sukurtas sprendimas negali būti apsaugotas. Tačiau verslui svarbu gebėti parodyti žmogaus indėlį – kas suformulavo problemą, atrinko DI pasiūlytus sprendimus, juos vertino ar išbandė.
„Įmonės, kurios kuria pasitelkdamos dirbtinį intelektą, turi peržiūrėti visą procesą ir fiksuoti, koks jame buvo žmogaus indėlis. DI negalima traktuoti kaip „juodosios dėžės“ – reikia suprasti, ką jis daro ir kokia yra techninio sprendimo esmė“, – aiškino V.Kiriliauskaitė.
Jos teigimu, DI dar labiau išryškina greičio problemą. Inovacijų ciklai trumpėja, o tradicinės intelektinės nuosavybės apsaugos procedūros gali trukti gerokai ilgiau. Todėl verslui tenka greitai spręsti, ką patentuoti, ką saugoti kaip komercinę paslaptį ir kokios informacijos neviešinti.
„Vienas svarbiausių dalykų – sprendimus dėl intelektinės nuosavybės priimti greitai. Techninio sprendimo nereikėtų atskleisti prieš priimant sprendimą dėl jo apsaugos. Intelektinės nuosavybės strategija taip pat negali būti dokumentas, kurį parašai vieną kartą – ji turi keistis kartu su inovacija“, – pabrėžė V.Kiriliauskaitė.
DI jau paplitęs – kokias ribas nusibrėš verslas
A.Mockutės-Jaime teigimu, bandymas globaliai nustatyti vienodas DI naudojimo taisykles susidurs su dar vienu iššūkiu – technologijos vystomos visame pasaulyje, o skirtingi regionai gali pasirinkti nevienodą reguliavimą.
Todėl verslui nereikėtų laukti, kol į visus klausimus atsakys teisės aktai. Dalis sprendimų gali būti priimti jau dabar – nuo vidinių DI naudojimo taisyklių iki aiškaus susitarimo, kokios informacijos darbuotojai negali perduoti išoriniams modeliams.
„Dirbtinis intelektas yra neišvengiamas – jis jau čia. Manau, kad tie, kurie bandys jį tiesiog neigti, galiausiai atsidurs sudėtingoje situacijoje. Tačiau reguliavimo reikia. Pavyzdžiui, tikrai palaikau DI sukurto turinio žymėjimą, ypač kai kalbame apie žmones ir „deepfake“ technologijas. Turime mokyti žmones tokį turinį atpažinti“, – sakė A.Mockutė-Jaime.
