Šiemet žurnale „Antarctic Science“ paskelbtas mokslinis straipsnis paaiškino, kaip šis raudonas krioklys prasiveržia į paviršių.
Pirmą kartą šią vietą 1911 m. aptiko australų geologas Griffithas Tayloras. Iš pradžių jis manė, kad raudoną spalvą sukelia dumbliai, todėl vietą pavadino Kraujo kriokliu.
Geležies koncentratas
Vis dėlto, vėliau paaiškėjo, kad unikalią Kraujo krioklio spalvą sukuria lėtai iš ledyno besisunkiantis sūrus vanduo, kuriame gausu geležies. Šis vanduo po šiauriniu Tayloro ledyno galu buvo įkalintas mažiausiai 1,5 mln. metų. Manoma, kad jis ten liko, kai slenkantis ledynas izoliavo jūros vandens kišenę. Bėgant laikui kišenėje buvęs vanduo tapo vis sūresnis, todėl dėl didelės druskų koncentracijos neužšąla net esant įprastai užšalimo temperatūrai.
Kai šis vanduo galiausiai pasiekia paviršių, jis sureaguoja su deguonimi. Tuomet geležis oksiduojasi – panašiai kaip rūdijant metalui. Dėl šios reakcijos vanduo ir įgauna raudoną spalvą.
Vis dėlto daugelį dešimtmečių mokslininkai tiksliai nežinojo, kaip šis sūrymas, esantis šimtus metrų po ledu, prasiskverbia iki paviršiaus.
2017 m. Aliaskos universiteto Fairbankse tyrėjų vadovaujama komanda pagaliau išsprendė ir šią mįslę. Naudodami radarą mokslininkai sudarė maždaug 300 metrų ilgio vandens kelio žemėlapį ir įrodė, kad vanduo juda paslėptu slėginių kanalų tinklu ledyno viduje.
Šis atradimas padėjo atsakyti ir į kitą klausimą: kaip skystas vanduo gali judėti per tokį šaltą ledą?
Paaiškėjo, kad dėl didelio druskingumo sūrymas užšąla tik gerokai žemesnėje temperatūroje, todėl gali išlikti skystas. O tose vietose, kur dalis jo vis dėlto užšąla, išsiskiria šiluma. Ji sušildo aplinkinį ledą ir padeda likusiai kanalo daliai išlikti atvirai.
„Nors tai skamba nelogiškai, užšaldamas vanduo išskiria šilumą, o ši šiluma sušildo aplinkinį šaltesnį ledą“, – tuo metu sakė viena komandos narių, glaciologė Erin Pettit.
Įkalintos bakterijos
Tačiau bene įdomiausia Kraujo krioklio paslaptis slypi ne jo cheminėje sudėtyje, o gyvybėje po ledu.
Šimtus metrų po ledynu, daugiau nei milijoną metų atskirta nuo saulės šviesos, deguonies ir likusio pasaulio, gyvena bakterijų kolonija. Šioje aplinkoje joms tenka išgyventi be įprastų energijos šaltinių, todėl svarbiausias jų energijos šaltinis yra sulfatai. Šios bakterijos niekada nematė saulės šviesos ir niekada negavo deguonies taip, kaip dauguma kitų gyvybės formų.
Mikrobiologei Jill Mikucki, dabar dirbančiai Tenesio universitete, prireikė kelerių metų, kol pavyko paimti tinkamą vandens mėginį. Būtent šie vandens tyrimai ir parodė, kad po ledynu egzistuoja gyvybinga mikrobinė ekosistema.
Mokslininkai mano, kad panašios sąlygos gali būti ne tik Antarktidoje, todėl Kraujo krioklys tapo svarbia astrobiologijos tyrimų vieta. Jis padeda suprasti, kaip gyvybė galėtų išlikti ekstremaliose, ledinėse ir beveik be deguonies esančiose aplinkose kitose Saulės sistemos vietose.
