Tada, atlikus Merkurijaus judėjimo stebėjimus, buvo užfiksuota tam tikrų keistumų, kuriuos galėjo paaiškinti hipotezė, jog tarp Saulės ir Merkurijaus įsitaisęs dar vienas stambus kosminis kūnas – neatrasta planeta, arba gigantiškas asteroidas.
Tiesa, netrukus Merkurijaus orbitinės trajektorijos keistumus paaiškino Alberto Einšteino sukurta bendroji reliatyvumo teorija. Tuomet „nesugaunamąją planetą“ astronomų vaizduotėje pakeitė „nesugaunamieji asteroidai“, pavadinti vulkanoidais.
Kai kurių to meto astronomų įsitikinimu, vulkanoidai tikrai gali slėptis nuo mūsų akių visai šalia Saulės pakraščio. Skaičiavimai rodo, kad vulkanoidai galėtų būti nuo Saulės nutolę atstumu, prilygstančiu 7–21 proc. atstumo tarp Saulės ir Žemės. Jei jie skrietų arčiau žvaigždės – išgaruotų. Jei toliau – pakliūtų į Merkurijaus gravitacijos lauką ir būtų išsviesti iš savosios orbitos į kosmoso gelmes.
Neseniai mokslininkai pateikė naujo tyrimo rezultatus, kurie buvo gauti apdorojus NASA zondų „Stereo“ surinktus ir atsiųstus duomenis. Zondai stebi Saulę ir jos apylinkes.
Kosminiams aparatams nepavyko aptikti nė vieno kosminio kūno, didesnio nei 6 km skersmens. Mažesnių vulkanoidų egzistavimo tikimybė išlieka, tačiau jų paieška – ateities tyrimų objektas.
Taigi nei hipotetinės Vulkano planetos, nei asteroido tarp Saulės ir Merkurijaus tikrai nėra. Tyrimo rezultatai bus publikuoti žurnalo „Icarus“ kovo mėnesio numeryje.
