Mūsų paieškos, ar Visatoje egzistuoja kitos pažangios civilizacijos, remiasi įvairiais būdais bandant aptikti jų „technologinius pėdsakus“ – tai yra ženklus, kad kažkur už Žemės ribų galėjo būti ar yra išsivysčiusios gyvybės formos.
Daug tokių skaičiavimų remiasi vadinamąja Dreiko lygtimi, kuri bando įvertinti, kiek technologinių civilizacijų galėtų egzistuoti Paukščių Take. Tačiau viena jos dalis lieka neaiški – kiek ilgai tokia civilizacija yra „pastebima“ iš kosmoso.
Svarbu suprasti, kad tai nebūtinai reiškia, kiek ilgai pati civilizacija gyvena. Kalbama apie laiką, kiek ji aktyviai palieka signalus ar kitus pėdsakus, kuriuos mes šiandien turimomis technologijomis galėtume aptikti iš Žemės.
Naujame straipsnyje, kurio preliminari versija paskelbta „arXiv“ svetainėje, Oksfordo astrofizikas Brianas Lacki teigia: „kadangi tikimybė, jog mūsų laikmetis sutaps su kokios nors tokios civilizacijos laikmečiu, yra labai maža, daug labiau tikėtina, kad rasime mirusios civilizacijos griuvėsius“.
Keista, bet geriausia vieta tai padaryti galbūt yra mūsų pačių Saulės sistemoje.
Šio argumento esmė remiasi Žemės istorija. Iki šiol SETI (search for Extraterrestrial Intelligence, lietuviškai – nežemiškos inteligencijos paieška) projektai daugiausia ieškojo „pasyvių“ signalų iš už Saulės sistemos ribų – dažniausiai tai būdavo radijo bangos.
Tačiau net ir Žemėje laikotarpis, kai mes patys aktyviai siuntėme stiprius radijo signalus į kosmosą, truko vos apie 100 metų. Be to, šiuo metu tokių plačiai sklindančių signalų vis mažėja, nes ryšio technologijos tampa tikslesnės ir mažiau „triukšmingos“.
Taigi, kitaip tariant, net mūsų pačių civilizacija nesivargina išlaikyti tų minimalių sąmoningų transliacijų, kurias transliavome prieš 50 metų.
Vietoj to, kaip teigiama, geriau ieškoti „pasyvių“ technologinių ženklų, pavyzdžiui, reliktų, kuriems praktiškai nereikia jokios priežiūros ir kurie gali išlikti milijardus metų.
Tai pašalintų būtinybę „nuolat prižiūrėti“ radijo siųstuvą ar didelės galios lazerį ir žymiai padidintų tikimybę, kad aptiksime tokias civilizacijas, kurios bent jau tam tikru laikotarpiu galėtų tai palaikyti.
Taigi, kaip praktiškai galėtų atrodyti tokie „pasyvūs technologiniai pėdsakai“? Daktaras B.Lacki juos suskirsto į tris kategorijas – sklaidytuvus (diffusers), uždengiančius objektus (occulters) ir žybsnius (glinters).
Mūsų požiūriu, uždengiantys objektai būtų matomi pagal nenatūralų šviesos silpnėjimo modelį, kuris atrodytų panašus į pro žvaigždę praeinančią egzoplanetą, tačiau aiškiai nebūtų tas pats reiškinys.
Kita vertus, žybsniai būtų milžiniški veidrodžiai, galintys sutelkti arba atspindėti žvaigždės šviesą tūkstančių šviesmečių atstumu, ir jie pasirodytų kaip neįprasti „lęšio blyksniai“ šalia juos supančios žvaigždės.
Sklaidytuvai skleidžia šviesą beveik izotropiškai, sukurdami silpną signalą, kuris gali atspindėti neįprastą spalvą ar poliarizaciją.
Visos šios sistemos yra visiškai pasyvios ir iš jų kūrėjų nereikalauja jokio aktyvaus dalyvavimo. Tačiau vien tik pakankamo jų skaičiaus sukūrimas iš tiesų pareikalaus tam tikros priežiūros.
„Dysono spiečius“ – tai teorinė idėja apie itin išsivysčiusią civilizaciją, kuri aplink savo žvaigždę paleistų milžinišką kiekį palydovų ar konstrukcijų, kad surinktų kuo daugiau jos energijos. Paprastai tariant, tai būtų tarsi „dirbtinis žiedas“ ar „debesys“ aplink žvaigždę, leidžiantis civilizacijai panaudoti beveik visą jos skleidžiamą energiją.
Tokia sistema, kaip teigiama šiame tyrime, yra įmanoma labai pažangiai civilizacijai, tačiau ją reikėtų nuolat prižiūrėti – kitaip visa struktūra pradėtų griūti. Tiesa, tokios priežiūros reikėtų mažiau nei, pavyzdžiui, nuolat veikiančiam radijo siųstuvui.
Jei tokia priežiūra nebūtų vykdoma, visi „Dysono spiečiaus“ elementai ilgainiui būtų traukiami vienas prie kito gravitacijos, pradėtų susidurti ir suirtų į mažesnes dalis, kurias mokslininkas daktaras B.Lacki vadina „technogrūdais“.
Šį irimo procesą galėtų dar labiau paspartinti grandininė reakcija, panaši į Kesslerio sindromą Žemės orbitoje: kiekvienas susidūrimas sukurtų vis daugiau nuolaužų, o šios sukeltų dar daugiau susidūrimų. Ilgainiui tokia sistema galėtų subyrėti net iki labai smulkių, mikrometrų dydžio dulkių.
