Sulaukęs tamsos, profesionalus šaltkalvis dienomis ir astronomas mėgėjas naktimis patraukė į ant stogo paties įrengtą observatoriją Rosario mieste, Argentinoje, kur jo laukė 40 cm skersmens Niutono teleskopas. Jis nė nenumanė, kad juo užfiksuos vieną iš sunkiausiai numatomų Visatos įvykių: supernovą.
Tiesiai virš jo spingsojo puikus taikinys naujai įrangai — už daugiau nei 86 milijonų šviesmečių esanti spiralinė galaktika NGC 613. Jis parengė savo teleskopą, specializuotą fotoaparatą, ir pusantros valandos fotografavo galaktiką, naudodamas 20 sekundžių išlaikymą, taip sumažindamas ryškių Rosario šviesų trikdžius.
Iš pradžių nevyko nieko neįprasto. Bet maždaug po 45 minučių nuo Buso fotografavimo pradžios, tiesiai po spirale pasirodė ryški šviesa. Ir kitas 25 minutes ji vis šviesėjo.
Atvaizdai sukomponuoti iš 20 sekundžių išlaikymo kadrų, kuriuos per 90 minučių užfiksavo Victoras Buso. Jo nuotraukose matomas supernovos SN 2016gkg atsiradimas. Supernova yra žemiau galaktikos, kiek dešiniau nuo centro.
Buso suprato, kad vyksta kažkas neįprasto. Jis susisiekė su kitu astronomu mėgėju, Sebastianu Otero, kuris padėjo apie Buso atradimą pranešti „Transient Name Server“, trumpalaikių astronominių įvykių, tokių, kaip supernovos, duomenų bazei.
Supernova vyksta, kai termobranduolinį kurą išnaudojusios žvaigždės centre prasidėjęs sprogimas plinta išorėn ir įspūdingai sužimba. Ankstyvieji supernovos momentai užfiksuojami itin retai.
Vos pasirodė V.Buso pranešimas, tyrėjai griebėsi veiksmų. Jie nukreipė teleskopus ir observatorijas į naująją supernovą, ir užfiksavo ją rentgeno, ultravioletinių ir regimųjų spindulių ruože. Per parą supernova patvirtinta teleskopais Havajuose ir Čilėje. Tada vienas astronomas reiškiniu pasidomėjo atidžiau.
„Iš principo, ankstyvas bet kokios supernovos atradimas yra įdomus, bet tada pastebėjau, kad ją atrado argentinietis astronomas mėgėjas ir panorau apie šį atradimą sužinoti daugiau“, – sako Melina Bersten, astrofizikė iš Argentinos Instituto de Astrofísica de La Plata.
Ji susisiekė su Buso ir išsiaiškino, kad jis fotografavo ne tik ankstyvuosius supernovos momentus, bet ir prieš pat jos pasirodymą. Kitaip tariant, jis užfiksavo pačią įvykio pradžią. „Pakalbėjusi su juo, iškart sumojau, kad jis atrado visiškai unikalų dalyką — tai, ką troško surasti tiek daug tyrėjų iš viso pasaulio. Daug pinigų buvo investuota į paieškas, tačiau jiems nepavyko. Labai sunku išsiaiškinti, kur ir kada sprogs supernova”, – sako M.Bersten.
Tai, galima sakyti, buvo vienas iš milijono kadrų. M.Bersten ir jos kolegos tikimybę nukreipti teleskopą su prie jo prijungtu fotoaparatu į reikiamą dangaus plotą būtent tada, kai supernovos šviesa pasiekė Žemę, įvertino būtent viena iš milijono, atsižvelgdami į vienos valandos stebėjimo laiką ir supernovų sprogimo galaktikoje dažnį – vidutiniškai kartą per šimtą metų. Įvertinus ir kitus veiksnius, tokius, kaip netoli V.Buso spindėjusias miesto šviesas, tikimybė dar mažesnė.
Toks artimas žvilgsnis į supernovos gimimą – beprecedentis įvykis, suteikiantis tyrėjams išsamesnį paskutiniojo žvaigždės raidos etapo vaizdą. M.Bersten sako, kad V.Buso stebėjimo duomenys atitinka ankstesnius supernovos ankstyvųjų sprogimo stadijų modelius. Jos komanda gal netgi žino, kuris dangaus kūnas nuotraukoje; jie pasirausė „Hubble“ kosminio teleskopo archyvuose ir rado ženklų apie geltoną žvaigždę (ar gal dvinarę žvaigždžių sistemą) toje pačioje vietoj, kur V.Buso nufotografavo supernovą. Kai supernovos liekanos išblės, M.Bersten tikisi šią vietą patyrinėti atidžiau, ir patikrinti, ar žvaigždė išties pradingo.
Kadangi supernovos sprogimo momento iš anksto nuspėti niekaip neįmanoma, tokius astronominius stebėjimus atlikti labai sunku. Bet tyrėjai tokių reiškinių paieškos nepalieka vien Fortūnos rankose. Veikia įrengimai, danguje ieškantys tokių įvykių. Automatizuoti dangaus stebėtojai yra aptikę supernovų praėjus vos kelioms valandoms po jų sprogimo. Japonijoje giliai po žeme savo valandos laukia didelis eksperimentas, kuriuo tyrėjai tiksi vieną dieną užfiksuoti neutrinus iš gretimos supernovos. Jei tai pavyks, astronomai ir astrofizikai turės pakankamai laiko nukreipti teleskopus į tą dangaus plotelį ir užfiksuoti tai, ką V.Buso pavyko atsitiktinai užfiksuoti lemtingąją naktį.
M.Bersten sako, kad astronomų bendruomenei laimė nusišypsojo keleriopai. V.Buso tėvai skiepijo jam meilę astronomijai nuo mažumės, padėdami išlaikyti šią aistrą žvaigždėms ir suaugus. V.Buso turėjo ne tik vaizdų fiksavimo įrangą, bet ir pakankamai žinių, kad suprastų kas vyksta, ir greitai praneštų apie savo atradimą pasauliui.
TaiV buvo ypač sėkminga M.Bersten ir kitiems astronomams Argentinoje. M.Bersten tebepalaiko ryšį su V.Buso, kuris, kaip ji sako, labai laimingas, kad jo stebėjimai vasario 21 d. buvo publikuoti žurnale „Nature“. „Jis labai laimingas galėdamas suteikti duomenis mums, tyrėjams iš Argentinos, nes žino, kaip čia sunku užsiimti mokslu. Neturime didelių teleskopų — turime prieigą prie „Gemini“, bet tik kelias naktis per metus, o tai yra niekas, palyginus su kitomis šalimis. Trūksta pinigų kompiuteriams, kelionėms, daugeliui dalykų. Pastarasis atradimas suteikia mums galimybę parodyti, kad sugebame atlikti gerus mokslinius darbus ir analizę. Dabar mūsų pasaulis bus labiau matomas”, – pažymėjo M.Bersten.
Dėl V.Buso sėkmės astronomijos mėgėjų pasaulis veikiausiai taip pat taps labiau matomu. „Tai parodo astronomijos mėgėjams, kad dabar jie gali daryti didžius atradimus savo namų teleskopais”, – pažymėjo M.Bersten.
