Sekite 15min Google
Pastaraisiais metais pasaulio dėmesio centre atsidūrė palydovinis „Starlink“ ryšys. Ukrainoje ši sistema tapo svarbiu ryšio užtikrinimo įrankiu karo sąlygomis, todėl tai natūraliai paskatino diskusijas, ar palydovinis internetas ateityje galėtų pakeisti tradicinius telekomunikacijų tinklus.
Palydovinis ryšys ypač naudingas ten, kur itin brangu ir sudėtinga tiesti šviesolaidį ar statyti bazines stotis: atokiose teritorijose, vienkiemiuose, rezervatuose, sunkiai pasiekiamose vietovėse, stichinių nelaimių ar karinių konfliktų zonose. Tokiose situacijose galimybė interneto ryšį gauti tiesiogiai iš palydovo tampa itin vertinga. Tačiau tai nereiškia, kad palydovai gali pakeisti visą telekomunikacijų infrastruktūrą.
Ryšio tinklai veikia kaip vientisa ekosistema. Net jei žmogus internetą pasiekia per palydovinį ryšį, didžioji duomenų dalis vis tiek keliauja per antžeminę infrastruktūrą: duomenų centrus, tarptautines jungtis, magistralinius šviesolaidinius tinklus ir vietinius prieigos tinklus. Palydovas dažniausiai išsprendžia vadinamąją „paskutinės mylios“ problemą, tai yra, ryšio pristatymą iki galutinio vartotojo ten, kur kitų alternatyvų nėra arba jos ribotos.
Dėl šios priežasties palydovinis internetas neturėtų būti vertinamas kaip šviesolaidžio ar mobiliųjų tinklų konkurentas. Tai veikiau papildoma technologija, užpildanti tas vietas, kuriose tradiciniai sprendimai susiduria su geografijos, išteklių ar aplinkybių ribojimais.
Lietuva yra geras pavyzdys, kodėl skirtingoms šalims reikalingi skirtingi sprendimai. Esame viena geriausiai ryšio infrastruktūra padengtų valstybių Europoje. Didžioji dalis gyventojų gali naudotis tiek pažangiais mobiliaisiais tinklais, tiek šviesolaidiniu internetu. Ryšių reguliavimo tarnybos duomenys rodo, kad „Telia“ 5G ryšiu padengia 99,7 proc. namų ūkių, o vidutinė mobiliojo interneto gavimo sparta „Telia“ tinkle siekia 285,7 Mb/s. Tokioje aplinkoje palydovinis ryšys tampa papildoma alternatyva.
Tai susiję ir su pačios technologijos ypatumais. Vienas svarbiausių skirtumų tarp palydovinių ir antžeminių tinklų yra talpa. Palydovai gali padengti dideles teritorijas, tačiau jų ištekliai nėra neriboti. Kuo daugiau vartotojų vienu metu naudojasi tomis pačiomis palydovinėmis sistemomis, tuo daugiau apkrovos tenka turimai infrastruktūrai. Todėl palydovinis ryšys efektyviausiai veikia tada, kai aptarnauja pavienius vartotojus ar teritorijas, kuriose nėra didelės koncentracijos gyventojų.
Būtent todėl telekomunikacijų operatoriai visame pasaulyje ir toliau investuoja į antžeminius tinklus. Lietuvos telekomunikacijų sektorius į ryšio infrastruktūrą kasmet investuoja apie 100 mln. eurų, o vien „Telia“ per pastaruosius trejus metus į mobiliojo ir fiksuotojo ryšio tinklus investavo daugiau kaip 97 mln. eurų. Šios investicijos nėra nukreiptos į vieną technologiją. Jos skirtos tam, kad veiktų visa infrastruktūros sistema.
Tas pats galioja ir kalbant apie atsparumą. Kartais manoma, kad palydovinis ryšys galėtų tapti alternatyva antžeminiams tinklams krizės atveju. Iš dalies, tai tiesa. Palydovus sunkiau fiziškai pažeisti, todėl jie gali tapti svarbia atsargine ryšio priemone. Tačiau ilgalaikį atsparumą kuria keli nepriklausomi infrastruktūros sluoksniai: mobilusis ryšys, šviesolaidiniai tinklai, duomenų centrai, debesija, tarptautinės jungtys ir palydovinis ryšys. Kuo daugiau alternatyvių maršrutų ir technologijų turime, tuo mažesnė tikimybė, kad sutrikus vienai grandžiai sustos visa sistema.
Dažnai ieškome vieno technologinio sprendimo, kuris neva išspręs visas problemas. Tačiau praktika rodo, kad stipriausios sistemos kuriamos ne pakeičiant vieną technologiją kita, o jas derinant tarpusavyje. Todėl kuo daugiau kalbame apie kosmosą ir palydovus, tuo labiau verta prisiminti ir tai, kas vyksta ant žemės. Galiausiai būtent čia kuriamas ryšio atsparumo pagrindas.
