L.Pilipova sako, kad Ispaniją pastaruoju metu pamėgo pagyvenę čekų įmonių savininkai – pardavę savo verslą ar perleidę jį vaikams nusprendžia nusipirkti nekilnojamojo turto Ispanijoje ir būtent čia praleisti senatvę. Tai nestebina, nes nekilnojamojo turto kainos Ispanijoje smarkiai kritę – pavyzdžiui, Andalūzijoje kainos, lyginant su prieškrizinėmis, sumažėjo dvigubai.
Vienas iš paskutinių tyrimų rodo, kad Ispanijoje šiuo metu yra apie 2-3 milijonai parduodamų nekilnojamojo turto objektų. Manoma, kad 800 tūkst. jų jau atsidūrė tarpininkų rankose, apie 700 tūkst. priklauso pačioms statybos bendrovėms, 300 tūkst. – bankams, dėl 150 tūkst. vyksta teismo procesai, 250 tūkst. vis dar statomi. Pagal kitą statistiką, tokių objektų yra net 5 milijonai.
– Jūsų įmonė šioje šalyje dirbo dar iki krizės. Kokie tai buvo laikai?
– Prisimenu, kad kai atvažiuodavome į Ispaniją, iš savivaldybės kažkas visuomet sėdėdavo kalėjime, kartais netgi Vyriausybė negalėdavo suorganizuoti susitikimo, nes daug kas buvo susiję su šešėline ekonomika ir korupcija. Tada išties visur buvo pardavinėjami butai „popieriuje“, kuomet parduodami projektai dar net neturėdavo licencijų statybai. Turto vystytojai būdavo užtikrinti, kad licenciją korupcijos dėka vis tiek gaus. Vėliau jie nustebo, kai to neįvyko. Namų buvo pristatyta per daug ir bankai nustojo išduoti jiems paskolas.
Nekilnojamojo turto bumo laikai buvo labai įdomūs ir kai kam pelningi: galėjai nusipirkti butą „popieriuje“ už 100 tūkst. eurų ir vėliau parduoti jau už 140 tūkst. eurų.
– Kas yra jūsų tipiški klientai, kurie nusprendė persikelti gyventi į Ispaniją?
– Dažniausiai tai žmonės, pastaruosius 20 metų sėkmingai vystę verslą ir kaip tik prieš 2-3 metus per krizę, kurią pajutome mes visi, nusprendę savo verslą parduoti arba už sukauptus pinigus nusipirkti naują būstą. Aš juos vadinu „naujaisiais pensininkais“ – tai beveik pensinio amžiaus žmonės, kurie vokiečių ir britų pensininkų pavyzdžiu antrąjį būstą perkasi prie jūros.
Dažniausiai jie perka nekilnojamąjį turtą, kurio vertė nuo pusės milijono iki milijono eurų. Iš pradžių ten jie praleidžia didžiąją dalį metų, o vėliau ir persikelia ten gyventi. Žinoma, šie žmonės ir toliau kažkiek dirba, tad jiems reikia gero susisiekimo lėktuvais, belaidžio interneto, visų techninių galimybių darbui. Mūsų klientai dažnai turi šeimos verslą, ir kol jie išvykę, darbus prižiūri vaikai. Tarp mūsų klientų daug verslininkų iš regionų, kurie nėra gerai žinomi.
– Kokį brangiausią ir kokį pigiausią namą pardavėte Ispanijoje?
– Brangiausia buvo vila Balearų salose už 4,5 mln. eurų, o pigiausi – butai už 100 tūkst. eurų. Kosta Blankos kurorte Alikantėje mes pardavėme butą už 70 tūkst. eurų. Kitą savaitę aš išvykstu su klientu, kuris Ispanijoje nori nusipirkti nekilnojamojo turto už 10 mln. eurų.
– Ar jūs dirbate ir kitose šalyse?
– Mes pradėjome Ispanijoje ir Portugalijoje, vėliau veiklą užmezgėme ir Prancūzijoje, Italijoje, Kroatijoje, Graikijoje, Graikijos salose, Floridoje. Kroatija įdomi tuo, kad krizė ten nelabai pasireiškė. Be to, kroatai, turbūt dėl nacionalinio charakterio, yra labai užsispyrę ir nenori mažinti kainų. Ten nekilnojamasis turtas parduodamas užkeltomis kainomis, rinka – stagnacijoje.
Graikijoje reikėtų būti atsargiems. Čia galima nusipirkti patrauklų nekilnojamojo turto objektą, tačiau tuomet prasideda įvairūs apmokėjimo reikalai, o kuomet mes matome, kas vyksta Kipre...Be to, Graikijoje labai stipri šešėlinė ekonomika ir ten kaip niekur kitu bandoma turtą parduoti ne visai legaliai.
JAV rinka jau stabilizavosi ir pamažu kyla į viršų, praėjusiais metais augimas patraukliuose rajonuose siekė 10 proc.
