Sekite 15min Google
„Šiuo metu galiojančius leidimus gyventi Lietuvoje turi apie 227 tūkst. užsieniečių, tačiau jie šalyje yra skirtingais pagrindais – dėl darbo, studijų, šeimos, apsaugos ar kitų priežasčių. Laikinų leidimų gyventi darbo pagrindu yra apie 108 tūkst., o 2026 m. pradžioje Lietuvoje dirbo apie 175 tūkst. užsieniečių“, – konferencijos metu teigė Lietuvos pramonininkų konfederacijos ekonomistė dr. Živilė Simonaitytė-Vasiliauskienė.
Verslo organizacijų pagrindinė žinutė – darbo migracijos ribojimas savaime nesukuria daugiau vietinių darbuotojų. Jei rinkoje trūksta suvirintojų, staklių operatorių ar tarptautinio transporto vairuotojų, neužpildyta darbo vieta reiškia ne tik vienu darbuotoju mažiau: įmonė pagamina mažiau, atsisako dalies užsakymų, mažiau eksportuoja ir sumoka mažiau mokesčių. Būtent ši grandinė ir sudaro skaičiuojamą ekonominę darbuotojų trūkumo kainą.
Migrantai – ne pigesnė darbo jėga
2026 m. darbo migracijos kvota – 24706 – nėra Lietuvoje esančių užsieniečių skaičius. Tai metinė riba darbuotojams iš trečiųjų šalių, atvykstantiems pagal kvotuojamą darbo migracijos tvarką. Pašnekovė pabrėžia, jog svarbu suprasti – kvota nėra žmonių, kurie visam laikui lieka Lietuvoje, skaičius – tai kontroliuojamos darbo migracijos administravimo instrumentas.
Dr. Ž.Simonaitytė-Vasiliauskienė taip pat atkreipia dėmesį į migrantų darbo užmokestį – Lietuvos bankas yra apskaičiavęs, kad migrantai uždirba apie 77 proc. Lietuvos vidutinio darbo užmokesčio (VDU). Pritaikius šį santykį dabartiniam atlygio lygiui, tai būtų apie 2,0–2,1 tūkst. eurų bruto. Tai rodo, kad po kvotos išnaudojimo taikomas beveik 2,9 tūkst. eurų slenkstis daliai realiai rinkoje egzistuojančių darbo vietų yra gerokai aukštesnis už įprastą atlygio lygį.
„Kalbant apie darbuotojus reikia pabrėžti, jog jie nėra pigi darbo jėga. Tie žmonės atvyksta kvalifikuoti, o šiuo metu pas mus dirba apie 80 tūkstančių vairuotojų. Atlyginimai siekia nuo 2500 eurų iki 4000 eurų „į rankas“. Jie kuria pridėtinę vertę valstybei, juk reikia žvelgti ne tik į sumokamus mokesčius, bet ir tai, kad jų darbas palaiko kitų darbuotojų darbo vietas bei kuria užsakymus ir pajamas su transporto sektoriumi susijusiems verslams“, – sakė Tarptautinio transporto ir logistikos aljanso generalinis sekretorius Povilas Drižas.
Dar viena problema, anot jo, yra tai, jog Lietuva neturi tokios gausybės dirbančių žmonių, kurie galėtų užpildyti visas reikiamas darbo vietas. Šią problemą pastebi ir „Metalistas Group“ valdybos pirmininkas ir direktorius Mantas Gudas: „Šiai dienai norėtume įdarbinti dar 15 žmonių, tačiau susiduriame su jau minėtu specialistų trūkumu regione. Pas mus įsidarbinusius migrantus reikia apmokyti, integruoti, apgyvendinti, o štai vietinių žmonių, norinčių ir galinčių dirbti, tiesiog nepakanka.“
Pasak M.Gudo, kai įmonė nuolat negali rasti darbuotojų, klausimas ilgainiui tampa platesnis nei konkretus neužpildytas etatas – tai pradeda veikti sprendimus dėl naujų užsakymų, gamybos plėtros ir to, kur bus investuojama į papildomus pajėgumus.
Aiškumo migracijos strategijoje – trūksta
Pasak jo, tokio darbuotojų trūkumo pasekmė – ne vien neužpildyta darbo vieta. Mažėja gamybos pajėgumai ir galimybės priimti užsakymus, o ilgainiui tai gali lemti ir sprendimus, kur bus investuojama į kitus gamybos pajėgumus.
„Ar norime į Lietuvą įsileisti neribotą skaičių migrantų ir didinti su tuo susijusias rizikas? Jokiu būdu ne“, – sakė Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Andrius Romanovskis. Pasak jo, verslas visuomet yra suinteresuotas kontroliuojama ir reguliuojama imigracija, tačiau iškyla nežinojimo problema, kokios sąlygos laukia ateityje: „Mes investuojame į darbuotojus, bandome juos pritraukti, tad atvykusių užsieniečių tikslas turi būti labai aiškus – jie turi sąžiningai dirbti, mokėti mokesčius ir kelti mūsų šalies ekonomiką.“
Anot jo, Lietuva yra maža šalis, klimato juosta – sudėtinga, vyrauja kalbos barjeras, tačiau užsieniečiai mielai renkasi šią šalį darbui, tai rodo, jog esame patraukli valstybė. „Vienintelis dalykas, kurio mes nuoširdžiai tikimės, kad būtų aiški kvotų sistema, migracijos strategija ir aiškus planas bent keletui metų į priekį“, – pabrėžė A.Romanovskis.
Darbo migracija yra viena iš aiškiausiai valstybės kontroliuojamų migracijos formų: žinomas žmogaus darbdavys, atvykimo pagrindas, leidimas ir buvimo Lietuvoje sąlygos. Todėl verslo organizacijų vertinimu, esant kontrolės spragų reikėtų stiprinti pačius kontrolės mechanizmus, o ne siaurinti teisėtos darbo migracijos galimybes.
Verslo atstovai pabrėžė, kad diskusija neturėtų būti suprantama kaip pasirinkimas tarp atvirų sienų ir visiško darbo migracijos ribojimo. Esminis klausimas – kaip išlaikyti griežtą kontrolę ir kartu neužkirsti kelio įmonėms atsivežti darbuotojų toms darbo vietoms, kurių vietos rinkoje nėra kam užpildyti.
Kartu siūloma aiškiau atskirti laikiną darbo migraciją nuo ilgalaikės migracijos: darbuotojas gali atvykti konkrečiam darbui pas konkretų darbdavį nustatytam laikotarpiui, o pasibaigus darbo santykiams turi veikti aiškus jo statuso ir išvykimo kontrolės mechanizmas.
„Verslas pasirengęs kalbėtis apie kontrolę, saugumą, atsakomybę ir integraciją. Kontrolė nėra uždarymas. Jeigu norime augančios ekonomikos, investicijų ir galimybių kiekvienam Lietuvos piliečiui, darbo migraciją turime valdyti profesionaliai. Kvota turi būti migracijos valdymo instrumentas, o ne ekonomikos stabdžio pedalas“, – sako A.Romanovskis.
