Sekite 15min Google
Atsakė, kas virtuvėje – šventa
Kai „Ogmios mieste“ esantį „Forno di Martino“ įkūrė „Michelin“ žvaigždute įvertinto kito žinomo sostinės restorano vadovas M. Praškevičius, jis čia norėjo kiek kitokio požiūrio į maistą. Virtuvės šefas siekė daugiau laisvės, neįpareigojančios atmosferos ir itališkos valgymo kultūros, kurios esmė – ne formalumas, o bendravimas ir malonumas.
Tai, pasak M. Praškevičiaus, atsispindi ir restorano „Forno di Martino“ šūkyje. Jis skelbia – čia „valgoma ne gražiai, o skaniai“. Taip, tikina pašnekovas, norėjosi lankytojams priminti, kad geras maistas nebūtinai reikalauja ypatingų manierų ar ceremonijų.
„Susėdus prie stalo, patiekalais reikia dalintis, ragauti juos kartu, o picą plėšyti tiesiog rankomis. Ir nesvarbu, kaip po to atrodys jūsų marškiniai“, – šypsosi M. Praškevičius.
Vis dėlto, priduria jis, laisvės pojūtis prie staliukų dar nereiškia, kad virtuvėje galima daryti kompromisus. Anot pašnekovo, „Forno di Martino“ ypač daug dėmesio skiria savo produktams, kurie yra itališkų patiekalų pagrindas.
„Geri pipirai, pomidorai ir kokybiškas kietasis sūris – Pecorino Romano (SKN) bei Parmigiano Reggiano (SKN). Tai mūsų virtuvėje – šventa. Todėl, pavyzdžiui, geros ir ikoniškos „Margaritos“ (arba pizza Margherita) neįsivaizduoju be San Marzano (SKN) pomidorų ir „Mozzarella fior di latte“ sūrio“, – pabrėžia restorano savininkas.
Tradicijoms nuosaikūs
M. Praškevičius pažymi: vienas svarbiausių „Forno di Martino“ virtuvės akcentų – romietiška pica.
„Ši „pizza romana“, atvirkščiai nei neapolietiška, yra plona bei turi siaurą, subtiliai apskrudusį ir traškų kraštelį. Kaip ir norint bet kurios pirmos patirties autentiškoje picerijoje, ją pradėti ragauti verta nuo „pizza margherita“, o toliau pažintį tęsti su picomis, turinčiomis daugiau priedų – kaip „pizza pepperoni“, „pizza diavola“, „pizza capricciosa“, – pasakoja virtuvės šefas.
Tačiau jo teigimu, šio restorano meniu neapsiriboja vien picomis. Čia norima svečius supažindinti su visa autentiška itališka virtuve. Todėl, pasak M. Praškevičiaus, nors virtuvėje ir svarbu išlaikyti tradicijas, kai kuriais atvejais jis leidžia sau klasikinius ingredientus interpretuoti lanksčiau.
„Stengiamės nepamiršti, kad mūsų lietuviui svečiui kai kurie skoniai yra per intensyvūs. Būtent į tai atsižvelgdami ir girdėdami savo lankytojų komentarus, tikrai leidžiame sau kartais ne taip griežtai pažiūrėti į klasikinius ingredientus. Nors ir norime svečius edukuoti, mums labai svarbu, kad čia jaustųsi tikrasis valgymo malonumas“, – atvirauja šefas.
Atskleidė savo meniu favoritus
Tiems, kurie „Forno di Martino“ dar nesilankė, M. Praškevičius rekomenduoja ir savo mėgstamiausių patiekalų derinį. Vakarienę jis patartų pradėti nuo „Supplì al telefono“, kurį sudaro ryžių rutuliukas, pomidorai „San Marzano“ (DOP), „Scamorza“ ir trumų majonezas.
„Užkandžiams verta rinktis „Vitello tonnato“ – veršienos liežuvį su rūkytu tunu, tuno ir ančiuvių padažu bei kaparėliais. Prie jo puikiai dera „Pizza bianca“ – restorane kepama duonelė. Pagrindiniam patiekalui siūlyčiau „Pizza diavola“. Ant jos keliauja „San Marzano“ (SKN) pomidorų padažas, aštri „Spianata“ dešra, „Mozzarella fior di latte“, restorane gaminamas fermentuotų česnakų ir čili pipirų medus, čili pipirų džemas bei „Pecorino Romano“ sūris. O vakarienę, žinoma, galima užbaigti klasikiniu itališku tiramisu“, – teigia jis.
„Man itališka virtuvė, – tęsia pašnekovas, – asocijuojasi su pilnu stalu kokybiškų patiekalų, jų ragavimu kartu su šeima ir draugais. Todėl itališkiems pietums ar vakarienei svarbus tiek skonis, tiek žmonės, su kuriais jį patiri.“
Tuo savo svečius ir vilioja po vasaros pertraukos vėl duris atvėręs „Forno di Martino“. Restoranas kviečia būtent šiai autentiškai patirčiai – ateiti ne dėl tobulai atrodančios vakarienės, bet dėl gero maisto, gyvo pokalbio ir valgymo malonumo, kuriam svarbiausias skonis, o ne vien išvaizda.
Restoraną „Forno di Martino“ aplankykite „Ogmios mieste“, Verkių g. 27, Vilniuje. Jo darbo laikas: I–IV, VII 11:30–21:00; V–VI 11:30–22:00.
