Sekite 15min Google
„Nenorėjome žmogaus atsivežti tiesiog darbui, todėl darbuotojų iš Ganos atranką vykdėme kartu su partneriais bei vertinome ne tik kandidatų profesinę patirtį, dokumentus ar gebėjimą vairuoti. Norėjome žinoti, ar atvykę jie turės realias galimybes išmokti lietuvių kalbos, bendrauti su keleiviais ir ilgainiui normaliai integruotis į gyvenimą Lietuvoje“, – apie atrankos procesą pasakoja bendrovę „Transrevis“ valdančios įmonės „Busgroup.lt“ vadovas Robertas Gražys.
Į Lietuvą atvykę darbuotojai taip pat turi pereiti profesinius mokymus, susipažinti su Lietuvos kelių eismo ypatumais, autobusais, maršrutais ir įmonės saugumo reikalavimais, tad iki savarankiško darbo pradžios nuo darbo pokalbio gali praeiti net daugiau nei pusmetis.
Tačiau net ir pradėjus darbą bendrovė tęsia pagalbą adaptuojantis Lietuvoje – rūpinasi lietuvių kalbos stiprinimu bei pagalba sprendžiant kasdienius klausimus susijusius su gyvenamąja vieta, banko sąskaita, telefono ryšiu, dokumentais, sveikatos priežiūra.
„Žmogus po darbo eina į parduotuvę, pas gydytoją, į banką. Jis gyvena tarp mūsų, bendrauja su keleiviais, kaimynais, kolegomis. Jeigu norime, kad žmogus ne tik atvažiuotų šešiems mėnesiams užsidirbti pinigų, bet realiai taptų mūsų visuomenės dalimi, turime jam padėti“, – įsitikinęs įmonės vadovas.
R. Gražys tiki, kad tai prisideda ir prie vairuotojų motyvacijos. Kaip parodė patirtis, iš Ganos atvykę darbuotojai įprastai yra labai mandagūs, atviri, dažnai besišypsantys ir stengiasi padėti.
„Taip pat matome norą padaryti daugiau, nei formaliai reikalauja pareiginė instrukcija. Jeigu keleiviui reikia pagalbos, jie stengiasi padėti – iš keleivių gauname praktiškai vien gerus atsiliepimus. Jiems iš tikrųjų svarbu, kad klientas iš autobuso išliptų patenkintas“, – priduria R. Gražys.
Niekada neuždaro durų keleiviui prieš nosį
Iš Ganos į Vilnių atvykęs Setas Koomsonas kartu su kolegomis jau kurį laiką bendrovėje dirba autobuso vairuotoju. Nors prieš persikeldamas į Lietuvą apie šalį žinojo nedaug, greitai pamilo Lietuvos kultūrą bei sostinę, o šiandien jau jaučiasi kaip namuose.
„Man labai patinka Lietuva – jos maistas, kultūra ir žmonės. Žinoma, pradžioje buvo sunku, ypač dėl kalbos barjero, nes bendrauti su keleiviais ne visada paprasta. Esame dėkingi savo įmonei už suteiktas galimybes stiprinti lietuvių kalbos žinias ir tobulėti. Jau galime susikalbėti daugeliu kasdienių klausimų, tačiau norime mokytis toliau. Esu užsibrėžęs tikslą šiemet išlaikyti A2 lygio lietuvių kalbos egzaminą. Norime prisidėti prie geros aplinkos kūrimo, gyventi taikiai ir darniai su visais šalies žmonėmis“, – pasakoja S. Koomsonas.
Tiesa, sudėtinga kalba buvo tik vienas iššūkių pirmaisiais mėnesiais Lietuvoje – teko priprasti ir prie kardinaliai skirtingų klimato sąlygų. Atvykus iš šalies, kurioje temperatūra gali siekti daugiau nei 40 laipsnių šilumos, čia teko susidurti su minusinė temperatūra ir sniegu.
„Įsivaizduokite, kai esi įpratęs prie karščio, o atvykęs turi vairuoti per sniegą ir slidžiais keliais. Iš pradžių reikėjo laiko mokantis tinkamai stabdyti ir prisitaikyti prie tokių sąlygų, tačiau Lietuvoje procesą labai paspartino išvystyta kelių infrastruktūra ir eismo organizavimas, taip pat profesionalūs įmonės mokymai“, – teigia vairuotojas.
Nors viešajame transporte itin svarbu laikytis nustatyto grafiko, Setas teigia, esant galimybei, visuomet mielai palaukiantis į autobusą skubančių keleivių. Pasak jo, kartais kelios papildomos sekundės gali būti svarbios žmogui, kuris nori spėti persėsti į kitą autobusą ar laiku pasiekti kelionės tikslą, o toks požiūris į klientą – įprastas ir Ganoje.
Kalbos mokymąsis prasideda nuo kultūros pažinimo
Kalbų mokyklos „Language club“ mokytoja Marija Matulytė pasakoja, kad ganiečius lietuvių kalbos pradėjo mokyti nuo abėcėlės ir mokymosi skaityti. Jos teigimu, paprastai Ganos gyventojams gana sunku aiškiai ištarti lietuviškus garsus, žodžius, dėl šios priežasties ilgiau užtrunka mokytis tarties.
„Lietuvių kalba yra gana grubi, palyginus su kalbomis ir dialektais, paplitusiais Ganoje, todėl ganiečiams sunku ištarti tiek kai kuriuos dusliuosius (s, š, c, č), tiek skardžiuosius (g, z, ž, dz, dž, r) priebalsius. Taip pat pradžioje mokėmės pagrindinių lietuvių kalbos frazių, posakių, kad mokiniai kuo greičiau pradėtų suprasti kalbą“, – pažymi M. Matulytė.
Anot jos, nors dauguma Ganos gyventojų moka ne vieną kalbą, jų mokamos kalbos yra primityvesnės gramatikos požiūriu, todėl jiems sunku suprasti, kaip keičiant žodžių galūnes galima pakeisti visą sakinio prasmę.
„Kita vertus, pasiekti gana aukštą šnekamosios kalbos lygmenį besimokantiesiems nėra sunku, sunkiausia yra išmokti ne tik kalbėti, bet ir pakankamai gerai rašyti bei skaityti“, – pastebi pašnekovė.
Be to, atvykėlių iš Ganos atveju didelę kalbos mokymosi proceso dalį užima ir pačios kultūros supratimas. Palyginimui, žmonės, atvykę iš netolimų šalių, tokių kaip Baltarusija ar Ukraina, jau būna susipažinę su dauguma Lietuvoje esančių maisto produktų pavadinimų. Ganiečiams tokie produktai kaip grietinė ar sviestas yra nepažįstami, todėl ir žodžių mokymasis užtrunka ilgiau.
M. Matulytės teigimu, minimalūs kalbos pagrindai įgyjami jau po poros mėnesių nuoseklaus mokymosi – žmogus gali pradėti suprasti kai kurias aplinkinių sakomas frazes, papasakoti apie save, savo šeimą ir darbą. Kita vertus, norint, kad žmogus susikalbėtų darbe ar kasdieniniame gyvenime, reikėtų bent vienerių metų.
