Sekite 15min Google
Vis dėlto tai dar nereiškia, kad visas turimas pakuotes nuo šiol įmonėms reikia skubiai išmesti ir kurti iš naujo, o rinkoje vartotojai išvys daug naujų sprendimų. Pirmasis darbas kur kas žemiškesnis: susigaudyti, kas iš tikrųjų naudojama, iš ko tai pagaminta, kas tiekia atskiras pakuotės dalis ir ką apie jas galima pagrįsti dokumentais.
Kaip pastebi pačių įmonių atstovai, būtent tada paaiškėja, kad pakuotės klausimas paliečia ne vien tvarumo komandą – atsakymų tenka ieškoti kartu su pirkimų, produktų kūrimo, kokybės, gamybos ir eksporto kolegomis.
Kita vertus, pakuotes jau peržiūrėjus klausimų ne sumažėja, o atsiranda dar daugiau: ką daryti dabar, kokių duomenų reikės vėliau, kurių dokumentų pakaks ir kas už visą šį kelią atsakys įmonėje bei tiekimo grandinėje. Būtent todėl spalio 1 d. organizuojamas forumas „Pakuotė ratu“ – jame bus ieškoma ne teorinių PPWR interpretacijų, o konkrečių atsakymų, ką įmonėms daryti su savo pakuotėmis jau šiandien.
Savo patirtimi ir praktiniais patarimais renginyje dalinsis pakuočių, tvarumo, gamybos, prekybos bei teisės sričių specialistai.
Pakuotę keisti reikia ne visada
PPWR pradėtas taikyti rugpjūčio 12 d., tačiau jo taikymo pradžia toli gražu ne visoms įmonėms reiškė staigų signalą imtis pokyčių ties pakuotėmis. Kaip pasakoja UAB „Mantinga Group“ tvarumo projektų vadovė Ramunė Zavistauskaitė, įmonė prie būsimų pokyčių pradėjusi ruoštis iš anksto – dar iki reglamento taikymo pradžios peržiūrėjo naudojamas pakuotes ir susidėliojo jų atitikties vertinimo bei dokumentavimo procesą.
„PPWR nebūtinai reiškia, jog kiekvieną šiandien naudojamą pakuotę reikia pakeisti. Pirmiausia turime gebėti pagrįsti, kad pasirinktas sprendimas atitinka jam taikomus reikalavimus. O kai matome poreikį keisti konstrukciją ar medžiagą, vertiname ne tik aplinkosauginį aspektą, bet ir maisto saugą, produkto kokybę, galiojimo laiką, gamybos technologiją bei logistiką“, – patirtimi dalijasi ji bei pateikia ir praktinį pavyzdį.
„Dar gerokai iki PPWR, kurdami ilgesnio galiojimo atvėsintų sumuštinių pakuotes, sąmoningai nenorėjome rinktis tuo metu rinkoje įprasto neperdirbamo barjerinio sprendimo. Pakuočių tiekėjams buvo suformuluota užduotis ieškoti perdirbamos alternatyvos, o patį sprendimą jie kūrė bendradarbiaudami su pakuočių medžiagų gamintojais bei laboratorijomis“, – sako ji.
Kai vienos pakuotės istoriją reikia surinkti iš kelių vietų
Rasti tinkamesnę pakuotę – tik dalis darbo. Kita, mažiau matoma jo pusė prasideda tada, kai reikia susirinkti visą jos istoriją. Vieną pakuotę gali sudaryti kelios dalys, jas gali tiekti skirtingos įmonės, o tas pats sprendimas gali būti naudojamas ne vienam produktui ir keliauti į skirtingas šalis.
Specialistų manymu, tuomet nebeužtenka prisiminti, ką kažkada atsiuntė tiekėjas. Pasikeitus plėvelei, etiketės medžiagai ar pačiam tiekėjui, reikia iš naujo pasižiūrėti, ar ankstesni duomenys vis dar tinka.
„Didžiausias praktinis iššūkis, mano vertinimu, yra ne pats vienas duomuo, o visos informacijos grandinės sujungimas ir nuolatinis jos aktualumo užtikrinimas“, – sako R. Zavistauskaitė.
Kalbant apie pasirengimą tolesniems PPWR etapams ir procesų tobulinimą, ekspertai pataria pradėti nuo aiškaus pakuočių žemėlapio. Ecogrant MB Tarptautinis RecyClass auditorius, PPAR (PPWR) praktinio taikymo ekspertas Jaunius Ramoška sako, kad pirmiau verta tiesiog susidėlioti aiškų vaizdą, ką įmonė turi ir kur jos produkcija keliauja.
„Pradėčiau nuo pakuočių žemėlapio: kokias pakuotes įmonė naudoja, iš kokių medžiagų jos sudarytos, kas jas gamina ir į kokias rinkas keliauja produktai. Tada reikia nustatyti savo vaidmenį ir atsakomybę pagal PPWR – tik po to tikrinti dokumentus ir ieškoti trūkstamų įrodymų“, – aiškina jis.
Būtent tokius klausimus – nuo pokalbio su tiekėju iki sprendimo, kas įmonėje už ką atsako, spalio 1 d. siūloma nagrinėti forume „Pakuotė ratu“. Praktiniuose seminaruose bus aptariamos konkrečios situacijos: ko prašyti tiekėjo, kada deklaracijos pakanka, o kada jau reikia papildomų įrodymų.
„Verslo problema šiandien nėra informacijos trūkumas – jos yra labai daug. Problema yra suprasti, ką konkrečiai reikia padaryti savo įmonėje. Burtis ir kalbėti dabar – pats geriausias sprendimas. Absoliučiai kiekvienai įmonei naudinga žinoti, ką jau darome gerai, ko trūksta, kas už tai atsakingas ir ką turime padaryti pirmiausia“, – įsitikinęs J. Ramoška.
Skubėti aklai neverta
Daliai jau numatytų reikalavimų Europos Komisija dar rengia vertinimo metodikas ir techninius kriterijus, todėl verslui šiandien tenka laviruoti tarp dviejų kraštutinumų: nereikėtų nei sėdėti sudėjus rankas, nei brangiai keisti visko vien todėl, kad taip atrodo saugiau.
J. Ramoškos teigimu, jau dabar verta mažinti nereikalingą pakuotę, ieškoti paprastesnių jos konstrukcijų, vengti akivaizdžiai sunkiai perdirbamų medžiagų derinių ir tvarkingai kaupti informaciją. Tačiau jis nepataria skubiai pertvarkyti visų pakuočių pagal metodikas, kurių Europos Komisija dar nėra patvirtinusi.
„Nereikia laukti, bet nereikia ir spėlioti už Europos Komisiją“, – pabrėžia ekspertas.
Vienas reglamentas, o praktika – ne visada viena
Lietuvos pramonininkų konfederacijos direktorė Raminta Radavičienė atkreipia dėmesį, kad gamintojui pakuotės pakeitimas retai apsiriboja vien nauju dizainu ar etikete.
„Investicija į pakuotę nėra vien etiketės pakeitimas. Tai gali būti naujos žaliavos, naujos formos, naujos technologijos, nauji įrankiai, bandymai, sertifikavimas ir ilgalaikiai tiekimo kontraktai“, – sako ji.
Ypač tai aktualu Lietuvos įmonėms, kurios produkciją parduoda kitose ES valstybėse. Nors PPWR yra bendras visai ES, vienoje rinkoje įmonei gali pakakti vieno dokumento, o kitoje jos gali būti prašoma papildomų bandymų, registracijų ar įrodymų. Tuomet vienodos ES rinkos principas praktiškai ima veikti nevienodai.
„Reikėtų kuo daugiau bendrų Europos Komisijos praktinių išaiškinimų, bendrų duomenų ir dokumentų standartų bei koordinuotos valstybių narių priežiūros praktikos.
Kitaip kyla paradoksali situacija: turime vieną Europos reglamentą, bet įmonė, veikianti penkiose ES rinkose, gali susidurti su penkiomis skirtingomis jo taikymo praktikomis“, – sako R. Radavičienė.
Jos teigimu, verslas neprašo mažesnių reikalavimų – jam reikia aiškumo, kad sprendimas, į kurį šiandien investuojama, po metų nebūtų pripažintas netinkamu. Verslas gali investuoti ir prisitaikyti, tačiau jam turi būti visada aišku, kokio rezultato iš jo bus reikalaujama.
