Gaisras, streikas ir kitos kliūtys
Tiesa, ne viskas taip paprasta. Puikiai suplanuota kelionė neprasidėjo laiku, nes prieš tai lankiausi Paryžiuje – kur prasidėjo oro uostų streikas. Tad turėjau ieškotis, kaip parsidanginti namo: dar 3 skrydžiai ir kelios nakvynės skirtingose šalyse, taip pat patirtas saulės smūgis ir didelė alergija kondicionieriams nukėlė planus. Vos pavilkdama kojas, gerdama vaistus ir neturėdama kur dėtis nuo niežulio nuo kondicionierių vis dar stengiausi grožėtis svečiomis šalimis. Ir atlaikyti stoviniavimo eiles oro uostuose.
O tada dar sužinojau apie gaisrą salone, kuriame stovėjo mano būsimas bendražygis! Neslėpsiu – nerimavau, ar išvyksiu į kelionę. Bet lėkti per Lietuvą su motociklu man yra tarsi oras, kuriuo kvėpuoju. Tai yra mano aistra – o aistrą, kaip ir sveikatą, privalu saugoti. Juk ji uždega ir įkvepia gyventi pilnavertį gyvenimą. Tad aš tikėjau, kad gal kaip nors. Šiek tiek atsigaivalojusi po bemiegių naktų tarp skrydžių, nepasidaviau ir silpnoka, bet išvykau į suplanuotą kelionę – tik keliomis dienomis vėliau.
Su legenda
Neretai į tokias keliones išsiruošiu vis kitu motociklu – dėl įvairių priežasčių. Tad ir šįmet išvykau su man nauju, tik trumpai pažįstamu „Royald Enfield“ motociklu „Hymalayan“ – mielu, sexy, vieno cilindro, mažesnės kubatūros (411 kūb. cm.) ir galingumo (18 kW), bet legendinės firmos, kuri savo pirmąjį motociklą pagamino net 1901 m.! Jis lengvai manevruoja, labai gražiai purpia, yra išskirtinio dizaino, ir netgi turi mažutes, bet visgi daiktadėžes. Ką gi, lekiame! O lėkiau su kolega, kuris vairavo 50 kW motociklą „Suzuki V-Strom“ – nelabai tinkantį mano sumanymams, bet šviežiam motociklininkui tie nepatogumai – tik į naudą.
Pirma stotelė – Varėna prieš neriant į smėlėtus miškus link ežero. Centrinėje gatvėje nudžiugina įstabi Čiurlionio paveikslo „Karalių pasaka“ interpretacija – ir primena, kodėl Dainava mane užburia. Skanūs miško keliukai, šilai, smėlis, įsprausti upeliukai. Motsikas miškuose tarnauja puikiai, tik smėlyje mėto priekinį ratą. Gal reikia nusileisti padangą, o gal dėl svorio centro? O gal dėl „tarpinės“ – dar neapsipratau, juk tik pirma diena. Bet ežerą, paslėptą toli nuo akių, pasiekiame. Ten ir su automobiliais ne bet kokiais privažiuosi!
Palapinės apartamentai
Todėl nenuostabu, kad pakeliui aplenkiame įstrigusią „Škodą“, kurią atbulomis už lyno iš smėlyno traukia įsibėgėjęs ir į pagalbą atskubėjęs visureigis. Beje, Dainavos šilai yra būtini visiems enduro motociklininkams – čia, pasivažinėjus ilgiau, išmokstama kaip valdyti (net ne savo) motociklą vingiuotais keliukais, šokinėjant per šaknis, duobes, keičiantis dangai, ir, jeigu pasiseka (arba nepasiseka), neįklimpus puriame smėlyje.
Dėl to ne veltui ieškau būtent tokių ežerų ir vietų – kas sunkiausiai pasiekiama, tas man gražiausia. Nes ten švariausia ir tyliausia. Nes čia miegoti norisi tiesiog šalia motociklo ant samanų, užvertus galvą į didelį nuostabų dangų. Taigi palapinė – tobulas variantas. Ir taip, netoli Čepkelių raisto, prasideda savaitė palapinės apartamentuose. Be tų suknistų kondicionierių.
Dainavoje išties jautiesi ne tik pasislėpęs ar paslėptas, bet jautiesi esantis kerinčioje, didingoje gamtos paslaptyje.
Pasienio žvyrais – „iki dugno“
Po dienos judame link trijų valstybių sienos – lekiame Dzūkijos takais link Vištyčio ežero, kuriame matosi sieną su rusija žymintys riboženkliai. Jausmas galėtų būti sunkus, bet mes (turbūt) išmokome stengtis gyventi kiek galime stipriai čia ir dabar... O tą vakarą dar ir maloniai nustembu čia sutikusi kelionės APL (Kelionės aplink Lietuvą bekele kuo arčiau perimetro) dalyvius. Šiandien čia yra jų nakvynė. Labinuosi su senais bičiuliais, klausausi nuotykių – juk šioje kelionėje dalyvavau 6 kartus. Užplūdus nostalgijai, negaliu pažadėti, kad nedalyvausiu kitais metais.
Na, bet šiais metais važiuoju individualiai ir į kitą pusę. O šis ruožas – net jeigu palei rusijos sieną, yra vienas gražiausių Lietuvoje. Juk Nemuno pievos! Šieno ritiniai, nuostabūs pastelinių spalvų laukai, įspūdingi „debesai“, besiganantys žirgai... Žinoma, Tilžė ir Karalienės Luizos tiltas. Kitoje Nemuno pusėje ženklas Z ir rusijos vėliava vėl sugrąžina į realybę... Bet Panemunės geležinkelio tiltas primena džiaugtis, o labiausiai čia gaivina skanūs, labai skanūs žvyrai. Motsikas eina „iki dugno“ iki kol leidžia Mažosios Lietuvos keliai. Tiesa, nuotykio skonio įneša ir mus sustabdę pasieniečiai – juk neturėjau motociklo dokumentų!
Dalintis dabartimi
Beje, nuostabu sveikintis, linktelėti šalme su pakeliui sutiktais žmonėmis: dirbančiais kelio darbininkais, prie kryžiaus šalikelėje stoviniuojančiu senuku, vaikais ar, atrodytų, iš niekur išlendančiais iš miškų žmonėmis. Daugelis moja ranka, kiti tik linkteli, tačiau tas mažas gestas reiškia šią trapią, nuostabią akimirką. Dabar susitinka mūsų gyvenimai, o jie juk visų panašūs – su savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Taip tyliai, jaukiai pasisveikdami mes pasidaliname tuo, ką turime geriausio – dabartimi.
Šį kartą nespėjame pasiekti planuoto taško, tad stojame miškuose prie vandens telkinio kažkur Tauragės rajone. Čia patiriu drėgniausią, šalčiausią naktį per visą kelionę, nes užtvenktoje upėje šniokščia galingas krioklys. Tačiau koks tai garsas! Užgožia net „Hymalayan“ sexy motoro griausmą. Beje, trečią dieną jau beveik „atkalame“ sistemą, kaip greitai išsipakuoti ir susipakuoti daiktus. Jau „susikalibruojame“ – tai tampa lengvu uždaviniu ir lieka daugiau laiko aplinkos tyrinėjimui bei atradimams.
Karalienė jūra
Na, o kitą dieną jau laukia jūra! Tik dar aplankome Svencelę, kur didingas vėjas gainioja kaitus ir šio sporto mėgėjai mėgaujasi gyvenimu, gyvena savo aistrą. Net pavydu! Po to laukia nuobodžiausia kelionės dalis – tiesiais asfaltais iki jūros – žiovauju šalme. Mat aš nenoriu nučiupinėtos, apgultos, žmonių nusėtos jūros. Tik laukinės! Tad traukiame į Latvijos pajūrį. Lyg tyčia pasienyje tikrinami į Lietuvą įvažiuojantys automobiliai – ir vėl tie dokumentai!
Nors ieškodami vietos palapinei šiluose užtrukome kelias valandas, radome! Ten, užlipus ant kopos, pasirodo karalienė jūra! Jau buvau pamiršusi, ką reiškia ilgai nardyti didelėse bangose ir nenorėti liautis. Tą akimirką mąstymas nurimsta ir visas pasaulis tampa tik tu ir sūrus vėsus vanduo. Šioje vietoje privalau pagirti motsą – jis atlaiko visas mano išdaigas, visas gamtos pateiktas kliūtis ir noriai tarnauja. Net jeigu lekiant tiesiojoje jį mėto ar jis pakrypsta vėjo kryptimi – juk vėjas pajūryje pašėlęs! Ir toks išlieka po kelių naktų jau grįžtant link Lietuvos.
„O wow! Oru aušinamas!”
Traškiais žvyrkeliais, kur „Hymalayan“ motoro griausmą užgožia žvirgždo ir vėjo simfonija, skrodžiame Latviją ir kertame sieną visiškai niekur – pasienio stulpelis, Lietuvos Respublikos ženklas ir dulkėti motociklai. Už minutės – ir tolimiausias miestas nuo Vilniaus – Skouds!
Gaila tik, kad šiomis dienomis nevyko motobolo varžybos ar treniruotės. Na, ir galutinė, jau 7-a nakvynė palapinėje Varnių regioniniame parke. Ir čia pro mus žvejoti praeina atsipūtusi, įdomi trijulė. Tad pasikalbame.
Amerikietis iš Kalifornijos sugalvojo dalyvauti Mongolijos ralyje, kuris jau nebevyksta, bet jis tęsia tradiciją. Parašęs online, kas norėtų prisijungti, sulaukė kanadiečio ir suomės palaikymo – ir štai jie čia, keliauja mažu, „iki litro“ Opeliuku iki Mongolijos (nes toks buvo ir ralio principas). Pamatęs manąjį žirgą, jis net šūktelėjo iš nuostabos: „O wow! „Royal Enfield”! Air cooled!” (Na, po teisybei, oru su tepalu.) Ir tarė frazę, kurią mes, užkietėję motociklininkai, turbūt visi žinome, gal tik ne visiems išeina tą jausmą suformuluoti žodžiu: „Su mašina tu žiūri kino filmą. Su motociklu – esi jame“.
Suskaičiuoti gandralizdžius
O taip! Tu esi kino filme. Ir šiame filme man patiko važiuoti su „Royal Enfield“: nors jis komfortiškai važiuoja tik iki 100 km/val., bet būtent tam jis ir sutvertas – lėto tempo kelionėms. Nors aš, tiesa, labai stengiausi lėkdama žvyrais neviršyti įspėjimo, kuris buvo nurodytas daiktadėžėje – nevažiuoti daugiau negu 112 km/ val. greičiu! Bet lenkti kolegą juk privalėjau! Kartais, žinoma, sustodavau palaukti iš paskos atburzgiančiojo – ir spėdavau dar varnas pašaudyti.
Tad man labai patiko kaip stabiliai šis motociklas stovėjo ant žvirgždo (net jeigu nuo vibracijos pamečiau purvasargio varžtus), taip pat pagreitis, garsas ir pravažumas miškuose, sėdėsena ir valdomumo „jausena” nardant miesto gatvėmis. Beje, ir bako išdažymas vadinasi į temą – „Lake Blue”! Tai puikus bendražygis kelionėse, kur vengi asfalto ir važiuoji tokiu tempu, kad spėtum suskaičiuoti gandralizdžius. O aš važiavau net ten, kur mačiau į Raudonąją knygą įrašytą Juodajį gandrą!
