„Iš pirmo žvilgsnio situacija atrodo paprasta: žmogus neteko automobilio raktelio, vėliau automobilis buvo pavogtas, todėl draudikas teigia – draudėjas elgėsi nepakankamai atsargiai. Tačiau ši byla parodė labai svarbią ribą: draudiko teisė mažinti išmoką negali būti grindžiama vien bendru samprotavimu, kad draudėjas „turėjo elgtis rūpestingiau“, jeigu tokios pareigos ir jos pažeidimo pasekmės nebuvo aiškiai įtvirtintos draudimo sutartyje“, – pabrėžė R.Joskaudienė.
-
O jei Lietuvoje ekstremali situacija? Turite žinoti tai prieš apsidrausdami savo automobilį ar namus
-
Vienas automobilis – keli vairuotojai: draudikai įspėja, ką svarbu žinoti
-
Draudimo bendrovė „Balcia“ kviečia į Juodojo penktadienio žaidimą: 50 proc. nuolaida KASKO ir būsto draudimui – pagal buvimo vietą
Bylos faktinė situacija buvo tokia: draudėjas buvo apdraudęs automobilį „Mercedes Benz AMG G 63“ KASKO draudimu. Draudimo sutarties galiojimo metu automobilis buvo pavogtas. Draudikas iš pradžių atsisakė mokėti visą išmoką, o vėliau ją sumažino 50 procentų, motyvuodamas tuo, kad draudėjas anksčiau buvo praradęs piniginę, kurioje buvo ir automobilio raktelis, tačiau apie tai draudikui nepranešė, nepakeitė raktų bei spynelių ir nesiėmė kitų automobilio apsaugos priemonių.
Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai iš esmės pripažino, kad draudimo taisyklės draudėjui nebuvo tinkamai įteiktos, todėl jos netapo sutarties dalimi. Vis dėlto žemesniųjų instancijų teismai laikėsi pozicijos, kad pats draudėjas turėjo elgtis kaip rūpestingas ir apdairus asmuo: praradęs raktelį, pasirūpinti automobilio saugumu, pakeisti spyneles, laikyti automobilį saugesnėje vietoje. Apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad 50 procentų išmokos sumažinimas yra pagrįstas.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas su tokiu vertinimu nesutiko.
LAT aiškiai nurodė, kad CK 6.1013 straipsnio 3 dalis, kuria rėmėsi žemesniųjų instancijų teismai, šioje situacijoje negalėjo būti taikoma kaip pagrindas mažinti draudimo išmoką. Ši norma reglamentuoja atvejus, kai draudėjas jau įvykus draudžiamajam įvykiui arba tiesiogiai po jo sąmoningai nesiima jam prieinamų protingų priemonių žalai sumažinti ar išvengti. Ji nėra skirta tam, kad draudikas galėtų retrospektyviai vertinti draudėjo elgesį iki draudžiamojo įvykio ir tuo pagrindu mažinti išmoką, kai tokia pareiga nebuvo aiškiai nustatyta sutartyje.
Kitas labai svarbus LAT akcentas – turto draudimo atveju, kai nėra nustatyta draudėjo tyčia, draudiko teisė nemokėti draudimo išmokos arba ją mažinti dėl draudėjo didelio neatsargumo turi būti vertinama pagal Draudimo įstatymo 106 straipsnį. Ši norma reikalauja, kad tokie atvejai būtų nustatyti draudimo sutartyje ir aptarti individualiai.
„Tai reiškia, kad draudikas negali po įvykio pasakyti: „Jūs turėjote padaryti tai, ko sutartyje aiškiai nenumatėme, todėl sumažiname išmoką.“ Draudimo apsauga turi būti aiški iš anksto. Draudėjas, ypač vartotojas, turi žinoti, kokių konkrečių pareigų privalo laikytis ir kokios bus pasekmės, jeigu jų nesilaikys“, – teigė R.Joskaudienė.
Šioje byloje teismai nustatė, kad draudėjas buvo gavęs draudimo liudijimą ir draudimo produkto informacinį dokumentą, tačiau draudimo taisyklės jam nebuvo tinkamai įteiktos. Jose buvo numatyta pareiga dingus rakteliui pakeisti raktų komplektus bei spyneles, tačiau kadangi taisyklės netapo sutarties dalimi, ši pareiga negalėjo būti taikoma draudėjui kaip pagrindas mažinti išmoką.
LAT taip pat pabrėžė vartotojo apsaugos aspektą. Vartojimo sutarties sąlygos turi būti aiškios, suprantamos ir skaidrios. Vartotojas turi turėti realią galimybę iš anksto suprasti, kokios ekonominės pasekmės jam gali kilti. Jeigu draudikas nori nustatyti, kad tam tikras draudėjo elgesys lems išmokos sumažinimą ar nemokėjimą, tai turi būti aiškiai ir individualiai aptarta, o ne išvedama vėliau iš bendro rūpestingumo standarto.
Ši nutartis, pasak teisininkės, nereiškia, kad draudėjas gali elgtis neatsakingai su apdraustu turtu. LAT nepripažino, kad rūpestingumo pareiga draudimo santykiuose neegzistuoja. Priešingai – draudėjas turi elgtis apdairiai. Tačiau, pasak teisininkės, draudiko finansinės atsakomybės ribojimas turi būti paremtas aiškiomis sutarties sąlygomis ir įstatymu. R.Joskaudienė pabrėžė, kad bendras moralinis vertinimas, kad asmuo galėjo elgtis atsargiau, savaime nėra pakankamas pagrindas mažinti draudimo išmoką.
„Galutinis rezultatas: LAT panaikino apeliacinės instancijos teismo sprendimą, pakeitė pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisė draudėjui visą neišmokėtą 48 500 Eur draudimo išmokos dalį, 5 procentų metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas“, – teigė R.Joskaudienė.
Pasak jos, šios nutarties praktinė reikšmė labai aiški:
draudimo sutartyse negali būti „nematomų“ pareigų, kurių pažeidimas vėliau kainuoja dešimtis tūkstančių eurų;
draudikas privalo tinkamai įteikti ir aiškiai atskleisti draudimo taisykles;
vartotojui neprivalomos tos sąlygos, su kuriomis jis nebuvo tinkamai supažindintas;
draudimo išmokos mažinimas turi būti grindžiamas konkrečia sutarties sąlyga ir įstatyme nustatytais kriterijais;
bendras teiginys apie draudėjo nerūpestingumą negali pakeisti aiškaus sutartinio reguliavimo.
„Mano vertinimu, ši nutartis yra svarbi ne tik KASKO draudimo ginčams. Ji primena platesnį principą: profesionalas, rengiantis sutartį, privalo aiškiai pasakyti vartotojui, kokios taisyklės jam taikomos. Jeigu tokios taisyklės nebuvo tinkamai įtrauktos į sutartį, vėliau negalima jų taikyti taip, lyg vartotojas jas būtų žinojęs ir sąmoningai prisiėmęs“, – teigė R.Joskaudienė.
Išvada, anot jos, paprasta: draudikas gali mažinti išmoką tik tada, kai tam yra aiškus teisinis ir sutartinis pagrindas. Jeigu pareiga nebuvo aiškiai nustatyta, individualiai aptarta ir tinkamai atskleista vartotojui, ji negali tapti pagrindu po draudžiamojo įvykio sumažinti draudimo išmoką.
