Sekite 15min Google
Penkioliktajam Dakarui besiruošiantis „Gurtam GAZOO Racing Baltics” lenktynininkas B.Vanagas atkreipia dėmesį, kad pasikeitus matomumo sąlygoms savo įpročius turėtų įvertinti tiek vairuotojai, tiek pėstieji.
Vakarinis eismas persikėlė į tamsų paros metą
Birželio pabaigoje Vilniuje saulė leidžiasi apie 22 valandą. Lapkričio pradžioje – jau apie 16.38 val. Vadinasi, saulė nusileidžia daugiau nei penkiomis valandomis anksčiau, o šviesusis paros laikas sutrumpėja beveik aštuoniomis valandomis.
„Pagalvokime, ką tai reiškia mūsų kasdienybei. Vasarą po darbo dar turėdavome kelias valandas dienos šviesos. Dabar penktą ar šeštą vakaro jau vairuojame, vaikštome, sportuojame tamsoje. Keliai tie patys, automobiliai tie patys, tačiau matomumo sąlygos pasikeitė iš esmės. O mūsų įpročiai dažnai lieka tokie patys“, – sako B.Vanagas.
Pasak lenktynininko, įprasta aplinka gali sukurti klaidingą saugumo jausmą. Žmogus eina tuo pačiu keliu, kuriuo vaikščiojo visą vasarą, tačiau vairuotojas jį dabar mato visai kitomis sąlygomis.
Tamsoje 50 metrų gali būti per mažai
Dienos šviesoje pėsčiąjį vairuotojas palankiomis sąlygomis gali pastebėti iš kelių šimtų metrų, tačiau tamsoje matomumas smarkiai sumažėja. Suomijos kelių eismo saugos organizacijos „Liikenneturva“ duomenimis, važiuojant su artimosiomis šviesomis tamsiai apsirengęs pėsčiasis be atšvaito gali būti pastebėtas maždaug už 50 metrų.
„Įsivaizduokite automobilį, važiuojantį 90 km/val. greičiu. Per vieną sekundę jis nuvažiuoja 25 metrus. Vadinasi, 50 metrų – vos dvi sekundės iki pėsčiojo. Per jas vairuotojas turi žmogų pastebėti, suvokti pavojų, sureaguoti ir sustabdyti automobilį. Jeigu žmogų pamatai tik už 50 metrų, saugiai sustoti gali tiesiog nebeužtekti atstumo“, – aiškina B.Vanagas.
Situaciją dar labiau apsunkina lietus, šlapias asfaltas, priešpriešiais važiuojančių automobilių žibintai ir jų sukeliami atspindžiai.
„Tamsoje net labai atidus vairuotojas gali žmogų pastebėti per vėlai. Todėl svarbu suprasti, kad matomumas yra ne vien vairuotojo atidumo klausimas.“
Atšvaitas gali pakeisti viską
Suomijos „Liikenneturva“ duomenimis, pėsčiasis su atšvaitu, esant palankioms sąlygoms, gali būti pastebėtas net iš 350 metrų atstumo. Palyginti su 50 metrų be atšvaito, tai net septynis kartus didesnis atstumas.
„Yra toks posakis – skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas. Kelyje atsakomybė tenka visiems. Vairuotojas privalo būti atidus, pasirinkti saugų greitį ir stengtis išvengti nelaimės. Tačiau pėsčiasis taip pat turi pasirūpinti, kad jį būtų galima laiku pastebėti. Mes galime ginčytis, kas atsakingas už eismo įvykį. Bet jeigu nelaimė jau įvyko, toks ginčas sveikatos ar gyvybės nebesugrąžins.“
B.Vanagas pabrėžia, kad neužtenka vien turėti atšvaitą – jis turi būti tinkamai pritvirtintas ir matomas artėjantiems vairuotojams iš skirtingų pusių.
„Atšvaitas, gulintis kišenėje ar paslėptas po striuke, savo darbo neatlieka. Rekomenduočiau rinktis tokius atšvaitus ar šviesą atspindinčius elementus, kurie būtų matomi tiek iš priekio, tiek iš nugaros, tiek iš šono. Ypač geras sprendimas – atšvaitinė liemenė.“
Lenktynininkas atkreipia dėmesį ir į tamsiuoju paros metu bėgiojančius žmones, ypač tuos, kurie naudojasi ausinėmis.
„Jeigu bėgate su ausinėmis, galite neišgirsti artėjančio automobilio. O jeigu dar esate tamsiai apsirengę ir neturite atšvaito, pavojų gali būti sunku pastebėti abiem pusėms. Todėl svarbu ne tik būti matomam, bet ir neprarasti ryšio su aplinka.“
Pasirūpinkite ne tik savimi, bet ir artimaisiais
„Šiandien norėčiau paprašyti vieno dalyko. Patikrinkite, ar Jūs ir Jūsų artimieji turi atšvaitus ir ar juos tikrai naudoja. Ypač vaikai, tėvai ir seneliai, kurie tamsiuoju metu vaikšto keliais ar gatvėmis. Vairuotojai turi padaryti viską, kad pastebėtų pėsčiuosius. Bet pėstieji turi padėti būti pastebėtiems. Kartais skirtumas tarp saugios kelionės namo ir nelaimės tėra tai, ar žmogų pamatėme už 50, ar už 350 metrų“, – sako B.Vanagas.
