Eismo taisyklės negali keistis taip greitai, kaip keičiasi nuomonės viešojoje erdvėje ar orai Lietuvoje. Jos turi užtikrinti aiškumą, nuspėjamumą ir saugumą visiems eismo dalyviams, o net ir nedideli pokyčiai praktikoje gali turėti gerokai didesnių pasekmių nei atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Ar pakanka atsakomybės?
Pastaruoju metu grįžta prie diskusijos apie galimybę sankryžose leisti sukti į dešinę degant raudonam šviesoforo signalui, nors dar prieš kelerius metus panaikintos, o vėliau, įvertinus eismo pralaidumą ir spūstis, į dalį miestų gatvių sugrąžintos žaliosios rodyklės iki šiol kelia nesusipratimų tarp vairuotojų.
Panašios iniciatyvos iš naujo kelia seną dilemą – ar eismo efektyvumas gali būti svarbesnis už saugumą ir teisinį aiškumą. Beje, prieš maždaug šešerius metus analogiškas siūlymas sukti į dešinę degant raudonam šviesoforo signalui Lietuvoje jau buvo svarstytas, tačiau platesnio palaikymo nesulaukė ir nebuvo įgyvendintas.
Iš pirmo žvilgsnio tokia idėja gali atrodyti patraukli: mažesnės spūstys, greitesnis judėjimas, didesnis vairuotojų komfortas. Tačiau praktika rodo, kad eismo reguliavimas negali būti grindžiamas vien patogumu – būtina remtis išsamia analize, pilotiniais projektais, realiais duomenimis ir aiškiai įvertintu poveikiu eismo saugumui. Priešingu atveju rizikuojame grįžti prie sprendimų, kurie trumpuoju laikotarpiu atrodo patrauklūs, tačiau ilgainiui kainuoja daugiau – tiek saugumo, tiek pasitikėjimo sistema prasme.
„Compensa Vienna Insurance Group“ patirtis rodo, kad kiekvienas papildomas eismo taisyklių lankstumas paprastai reiškia didesnę interpretacijos riziką. Kai vairuotojui suteikiama galimybė pačiam spręsti, ar važiuoti degant draudžiamam signalui, išauga žmogiškųjų klaidų tikimybė. Tokiose situacijose dažniau kyla konfliktų su pėsčiaisiais, dviratininkais, didėja susidūrimų su kitomis transporto priemonėmis rizika, ypač sudėtingesnėse miesto sankryžose.
Sankryžos ir taip yra vienos didžiausios rizikos vietų eisme. Net ir nedideli eismo organizavimo pakeitimai gali reikšmingai paveikti žalų struktūrą – daugėja smulkių susidūrimų, tačiau kartu išauga ir rimtesnių incidentų tikimybė.
Esame linkę nuvertinti rizikas
Dar vienas viešojoje erdvėje aptariamas siūlymas – taupant degalus mažinti važiavimo greitį magistralėse. Nors ekonomiškas vairavimas savaime nėra neigiamas reiškinys, pernelyg dideli greičio skirtumai tarp transporto priemonių gali didinti avarinių situacijų riziką, ypač intensyvaus eismo metu. Dėl to itin svarbu išlaikyti stabilų, saugų greitį ir nekurti netikėtų kliūčių kitiems eismo dalyviams.
Paspirtukų saugumas taip pat kelia nemažai diskusijų, ypač kai vos prasidėjęs sezonas kone kasmet pažymimas eismo įvykiais. Vėl grįžtama prie diskusijų dėl atsakomybės dėvėti šalmą – svarstoma, kad pareiga pasirūpinti ir dėvėti šalmą turėtų vėl tekti naudotojams, o ne nuomos platformoms. Tiesa, kovo mėnesį sostinėje organizuotas reidas parodė, kad net 99 proc. elektrinių mikrojudumo priemonių vairuotojų šalmo nedėvėjo – tiek nuomojamų, tiek nuosavų paspirtukų naudotojai. Ar toks elgesys rodo, kad nuvertiname rizikas?
Tarptautinis „Gallup“ tyrimas, atliktas „Compensa“ užsakymu, atskleidė, kad lietuviai pripažįsta įvairių kasdienių rizikų – susijusių su būstu, sveikata, darbingumo praradimu, kibernetinėmis apgavystėmis ar atsakomybe už žalą kitiems – tikimybę, tačiau jų suvokimas apie šias rizikas ir būdus joms pasirengti išlieka stebėtinai žemas, palyginti su kitomis Centrinės ir Rytų Europos šalimis.
Pavyzdžiui, atsakomybės už žalą kitiems rizikos suvokimas Lietuvoje siekia vos 15 proc., kai devynių regiono šalių vidurkis sudaro 32 proc. Tuo metu žalos kitiems tikimybę respondentai Lietuvoje įvertino 28 proc.
Tyrimo metu buvo vertinami trys pagrindiniai aspektai: rizikų suvokimas ir aktualumas, žinios apie jų valdymą bei noras veikti. Didžiausias lietuvių pasyvumas išryškėjo būtent noro veikti srityje.
Nors daugelis intuityviai vienaip ar kitaip stengiasi valdyti rizikas, tyrimas parodė, kad net du trečdaliai lietuvių jas ignoruoja arba apsiriboja nerimu, tačiau nesiima aktyvių veiksmų. Tokiu atveju susiformuoja veikimo iliuzija, tačiau žmogus netampa atsparesnis nelaimėms ir lieka joms nepasirengęs.
Rizika niekur nedingsta
Nuo 2024 m. civilinės atsakomybės draudimas tapo privalomas elektrinių paspirtukų, kurių didžiausias projektinis greitis viršija 25 km/val., arba kurių svoris viršija 25 kg ir maksimalus greitis siekia daugiau nei 14 km/val., savininkams.
Vis dėlto nelaimes gali sukelti ir mažesnio galingumo paspirtukai, kurie ypač dažnai rieda miestų gatvėmis – mažesnis galingumas anaiptol nereiškia mažesnio pavojingumo. Šalmo nedėvėjimas ar pavojingas vairavimas tik dar labiau didina riziką ir galimų pasekmių mastą, kuris kartais būna visiškai netikėtas. Būtent tai ir yra svarbus niuansas, kurio dažnai neįvertiname, kai galvojame apie savo veiksmus ir su jais susijusias rizikas.
Nors privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu besidraudžiančiųjų nėra daug, fiksuojame incidentų ir žalų sveikatai, susijusių su mažesnio galingumo elektriniais paspirtukais, kuomet juos vairuojantys ar žalą patyrusieji būna apsidraudę turto ar nelaimingų atsitikimų draudimu.
Elektrinių paspirtukų – nebūtinai didesnio galingumo – vairuotojų sukelti eismo įvykiai dažnai baigiasi rimtais sužalojimais – nuo kaulų lūžių iki ilgalaikio gydymo ar net neįgalumo. Tai rodo, kad draudimas galėtų būti aktualus ne tik didesnio galingumo, bet ir visiems paspirtukų vairuotojams.
Mūsų patirtis rodo, kad dažniausiai paspirtukų vairuotojai susižeidžia patys – neįvertina atstumo iki kliūčių, pasirenka nesaugų greitį arba važiuoja nepažįstamu maršrutu, kuriame pasitaiko duobių, nukritusių šakų ar kitų kliūčių. Tačiau rizika kyla ne tik pačiam vairuotojui – susidūrimų metu nukenčia ir pėstieji, apgadinamos transporto priemonės ar infrastruktūra.
Nuspėti ateities negali niekas. Vis dėlto tinkamai įvertinti galimas rizikas ir numatyti veiksmus, kurių imsimės joms suvaldyti, yra ne tik įmanoma, bet ir būtina. Atsakingi sprendimai padeda geriau pasirengti netikėtoms situacijoms bei užtikrinti didesnį saugumą visiems eismo dalyviams.
