Psichologas sako, kad šiandienos žmogus yra kiek primiršęs kitus keliavimo būdus, o ypač – vaikščiojimą ir laikosi nuomonės, kad miestuose tikraisiais šeimininkais išlikti turi pėstieji.
„Nevairuoju, nes nemėgstu. Norėčiau – turėčiau ir teises, ir automobilį, bet kam man tas vargas? Man gyventi patogiau be automobilio“, – sako Arūnas.
Šiaulietis dalinasi, kad neturėdamas nuosavo automobilio išvengia daug problemų ir turi mažiau rūpesčių.
„Tik pagalvokite – važiuoju į darbo susitikimą ir galiu nesirūpinti dėl eismo spūsčių. Man nereikia galvoti, ar turiu degalų, ar nėra užšalę langai. Kai nevairuoji, gali skaityti ryto naujienas telefone arba ruoštis svarbiam pokalbiui“, – sako Arūnas.
Tame, kad neturi automobilio ir niekada nevairuoja, psichologu dirbantis šiaulietis mato vien privalumus. Arūnas pastebi, kad į dažno automobilio savininko gyvenimą transporto priemonės turėjimas kartu su tam tikrais privalumais atneša ir daug rūpesčių, o štai pats džiaugiasi, kad visi jo su transportu susiję rūpesčiai jam išsprendžiami laukimu stotelėje arba keliomis sekundėmis „Bolt“ programėlėje.
Nevairuoti – sąmoningas pasirinkimas
Nors Arūnas neturi automobilio ir pats nevairuoja, tai toli gražu nereiškia, kad jis niekur nekeliauja.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios nesėda prie vairo, yra paprasta – tiesiog nepatinka vairuoti. Psichologo veikla užsiimantis vyras nuo vaikystės mėgsta stebėti tikras, gyvas žmonių emocijas. Todėl sėsti į visuomeninį transportą, kur gali skirti savo dėmesį aplinkai, jam yra malonumas, o vairuoti būtų kančia ir netgi prarastas laikas. Dažniausiai šiaulietis po miestą važiuoja autobusu, o jei skuba ar jau vėlu – kviečia pavežėją ar taksi automobilį.
„Su pavežėju įveikti daugiau kaip pusę miesto kainuoja beveik penkis eurus. Nemanau, kad tai yra brangu už 8 kilometrus, kai skubi ir negali laukti autobuso ar tiesiog pareiti namo pėsčiomis“, – sako šiaulietis.
Teisės vairuoti neturėjimas Arūno tikrai nepavertė sėsliu žmogumi. Darbo reikalais jis kiekvieną savaitę būna vis kitame Lietuvos mieste, o neretai ir kitoje šalyje. Jį labai dažnai galima užklupti kelyje, o per atostogas visada keliauja po pasaulį. Dar šiemet ilsėjosi Gran Kanarijoje.
„Devintą valandą ryto aš jau galiu iš Šiaulių atsidurti Utenoje, o kadangi visą kelią būsiu miegojęs arba skaitęs knygą, būsiu pailsėjęs ar netgi apgalvojęs savo kalbą, kurią teks tą dieną pasakyti. O kitas mano kolega bus kelias valandas vairavęs, dukart gėręs kavos – nuo pat ryto jau pavargęs. Su kelionėmis užsienyje problemų irgi neturiu – turistinėse vietose visur labai gerai išvystytas viešasis transportas, todėl nereikia bijoti juo naudotis. Kartais sėdu ir į pavėžėjo ar taksi automobilį – paskutinį sykį vairuotojas suskaičiavo 20 eurų už kelionę iš oro uosto iki viešbučio. Tai tikrai nėra apiplėšimas už komfortišką kelionę be rūpesčių“, – skaičiuoja Arūnas.
Jis pasakoja, kad kadaise bendradarbiai buvo sugalvoję padovanoti jam vairavimo kursus, tačiau vyras perspėjo – tikrai nelankys ir jokių vairavimo egzamino nelaikys. Jei jam reikės – atėjus laikui tai padarys, tačiau dabar labiau vilioja laisvė ir galimybė susikoncentruoti į jam svarbius dalykus.
Pasigenda kultūros gatvėse
Psichologas iš Šiaulių džiaugiasi, kad gyvena strategiškai patogioje Lietuvos vietoje. Nuo Šiaulių ir Vilnius, ir pajūris nėra per daug nutolę, iš čia nėra sudėtinga nuvykti ir iki oro uosto. Tiesa, nemažai keliaujantis ir vaikščiojantis Arūnas pastebi miestuose pagarbos pėstiesiems trūkumą ir vairuotojams norėtų priminti, kad miestuose tikrieji šeimininkai yra visgi pėstieji.
„Tikrai nemažai pasaulio esu išmaišęs ir žinau, kad daug kur vairavimo kultūra yra susiformavusi palankiau pėsčiajam. Kur tik eini – vairuotojai sustoja ir net rankų gestais parodo eiti. Beje, kai atostogauja Palangoje, tie patys Šiaulių vairuotojai stengiasi važiuoti lėtai ir pėsčiuosius praleisti, tačiau vairuodami savo mieste jie elgiasi visai kitaip.
Mano nuomone, užsienio miestuose ir gyvenvietėse pėsčias žmogus yra lyg dievas maloniai praleidžiamas per gatvę. Lietuvoje kartais dar yra atvirkščiai. Už miesto – tikrai manau, kad pėstysis turėtų derintis – praleisti automobilius, kurie ten važiuoja gerokai greičiau“, – tikina pašnekovas.
Psichologas pastebi, kad automobilis žmogui dažnai tampa ne transporto priemone, o statuso ženklu. Dėl šios priežasties vieni orientuojasi į prabangą, kiti mėgsta pasipuikuoti paspausdami akceleratoriaus pedalą.
„Susireikšminimas ir prastesnė vairavimo kultūra – štai kodėl mūsų šalyje dažniausiai reikia viršyti leidžiamą greitį beveik 10 kilometrų ir dėl to, deja, gana dažnai stebime rizikingas situacijas gatvėje. Man keista, kad dažnam lietuviui atrodo, jog jei nurodytas 50 km/h limitas, būtinai reikia važiuoti 60 km/h“, – svarsto pašnekovas.
Nors tai daro nedažnai, kartais psichologas laiką, praleistą kelyje, išnaudoja darbui. Pastaruoju metu keliaudamas dažnai tyrinėja dirbtinio intelekto galimybes: „Užduodu įvairiausius klausimus ir analizuoju. Žavi tai, kad pamažu ši technologija atveria daugybė galimybių. Pavyzdžiui, jei turėsi savo šaldytuvo turinio nuotrauką, jis tau per akimirką pasiūlys keletą receptų vakarienei.
Man atrodo, kad sėdėdamas keleivio sėdynėje aš labiau valdau ir kuriu savo gyvenimą, nei vairuodamas. Užsisakau pavėžėjimo kelionę kada tik man reikia, ir važiuoju, kur tik užsimanau. Aš niekada „nesugendu“ kelyje ir man nereikia stovėjimo aikštelės prie daugiabučio. Kitam žmogui patinka vairuoti ir taip įsivaizduoti, kad valdo savo gyvenimą – laiko ir sukioja jį rankose.“
Šis straipsnis yra „Bolt“ vykdomo projekto „Alternatyva tavo automobiliui“ dalis.
