Apie Lietuvos kelių būklę Virgaudą Puodžiuką kalbino Žinių radijo žurnalistas Aurimas Perednis.
– Esate sakęs, kad po žiemos mūsų keliai byra, nes mes apleidom prevenciją. Ar čia problemos esmė?
– Taip. Panašiai yra su dantų priežiūra – geras odontologas nepuola rauti dantų, vilkti, o pradeda nuo periodinės priežiūros, nuo užlaikymo tų pačių, kurie yra dar remontuojami.
1994–1995 metais Lietuva kreipėsi į tarptautines institucijas, kad padėtų mums prižiūrėti infrastruktūrą, nes atidarėme koridorius, žymiai išaugo apkrova keliuose.
Tiek Pasaulio bankas, tiek Šiaurės investicijų bankas, tiek Europos investicijų bankai sakė: „Vyrai, jūs pirma susitvarkykit esamą infrastruktūrą, kad ji neirtų, negestų, ilgai tarnautų ir reikės žymiai mažiau lėšų.“
Buvo įdiegta, kad Lietuvoje turime įsivesti žiniomis pagrįstą kelių ūkio valdymo sistemą, nes normatyvais pagrįstos sistemos dažnai reikalauja gerokai didesnių lėšų ir nebūtinai reikalingi darbai yra atlikti.
– Pas mus normatyvais pagrįsta sistema? Ką tai reiškia?
– Po 2010 metų, gaila, grįžome prie normatyvais pagrįstos sistemos. Vienas ministras (Rokas Masiulis – red. past.) netgi pradėjo dangos storius matuoti. Naudotojui nėra svarbu storis, mums svarbu dangos stiprumas.
– Ne centimetrai? Po Masiulio buvo kalbama, kad yra didelė korupcija, keliai byra. Ne čia buvo problema?
– Dangos storis yra antrinis rodiklis. Jis labai tinka Valstybės kontrolei patikrinti, ar tikrai buvo įgyvendintas projektas pagal tuos rodiklius. Bet juk nuo to laiko keliai nepagerėjo. Priešingai – siekiant vienodo sluoksnio storio, buvo tiesiami nelygūs keliai, nes klotuvu tiesiant dangą, iš esmės viršutiniu sluoksniu būna išlyginamas kelio paviršius. Ir kadangi išlyginami visi esami nelygumai, neįmanoma vienodo storio sluoksnio pakloti.
Vadinasi, mes iš esmės užprogramuojame nelygų kelio paviršių, o tai sukelia dinamines apkrovas. Apie tai labai mažai šnekame. Kuo nelygesnis kelias, tuo labiau kroviniu pakrautas automobilis gadina kelią, judėdamas aukštyn-žemyn per nelygų kelią, ir amortizuojasi pati automobilio pakaba.
Nelygumai – bangos, duobės, didesni plyšiai, kažkokie sėdimai – generuoja dinamiką. Jeigu ašis yra norminė, kelias yra perkraunamas 50 proc. vien dėl kelio nelygumo.
Remontuojant reikia vengti, kad būtų nelygus paviršius. Ir priešingai, kai nelygumas yra didelis, yra irimo progresas.
– Dėl to pažeidžiamumas auga.
– Taip. Dėl to turime atlikti prevenciją, periodinę priežiūrą. Kasmet reikėtų atnaujinti 1000–1200 kilometrų asfalto dangų. To nebedarome nuo 2011 metų.
– Koks tas atnaujinimas?
– Pats primityviausias – tai paviršiaus apdarai, kai įterpę bitumą su skaldele apsaugome paviršių nuo saulės, temperatūros, lietaus poveikio. Taip pat labai efektyvi šlamų technologija.
Kai važiuoju keliu Ukmergė–Vilnius, atskiriu tuos ruožus, kuriuose buvo įdiegta ta prevencinė sistema. Vienas ruožas yra šviesesnis. Jis nuo 2010 metų puikiai tarnauja, nes laiku buvo atlikta prevencija.
– Jeigu neimpregnuotumėme, neperdažytume medinio namo, sienos po 5–10 metų susidėvėtų. Šita analogija keliui irgi tinka?
– Taip, nes tiek mediena, tiek bitumas yra organinės medžiagos.
Dauguma pasaulio šalių pagrindiniams keliams vis tik prioritetą teikia įrengdami cementbetonio dangas. Cementbetonis jau yra mineralinė medžiaga ir jinai neturi organinėms medžiagoms būdingų trūkumų. Cementbetonis bitumo neturi.
– Tokių kelių atsparumo lygis aukštesnis?
– Taip. Dabar Lenkijoje daugiau kaip pusėje pagrindinių yra cementbetonio. Vokietijoje dauguma kelių turi cementbetonio dangas. Jungtinėse Amerikos Valstijose asfaltbetonio dangas stiprina paviršiuje paklodami cementbetonio sluoksnį: paviršių išlygina frezuodami, pagerina drenažo savybes, sankasas ir tada pakloja 22 cm storio cementbetonio sluoksnį.
– O kodėk mes šito nedarom?
– 2011 metais buvo ūkio ministras Rimantas Žylius. Jis mane pakvietė ir sako: „Ką mes galim padaryti naujam Europos Sąjungos paramos programavimo laikotarpiui nuo 2014 metų, kad iš esmės sutvarkytumėm Lietuvos kelius?“.
Aš jam parengiau pristatymą, ir mes kartu, dalyvaujant jo patarėjams, aptarėm, kaip galima būtų pereiti prie cementbetonio dangų. Kam reikėjo tokios platesnės diskusijos? Dėl to, kad mes Lietuvoje turime labai gerą cemento pramonę, Naujojoje Akmenėje turim cemento gamyklą, kuri galėtų puikiai gaminti cementą, tinkamą dangoms.
Tačiau jiems reikia masto – jie sako, jeigu mums per metus užsakytumėte 500 tūkst. tonų, tada mums nereikia investicijų. Mes patys pakeičiam tą technologiją, nes mums atsipirks.
Tai reiškia, kad ir Lietuvoje mes turime tarpžinybinius susitarimus turėti. Čia neužtenka tik Susisiekimo ministerijos. Turi būti ir Ekonomikos ministerija, galbūt ir dar kita įsijungti, kad mes ilgalaikę programą paruoštumėme, nes ir kelių įmonės turi pakeisti technologiją.
– Tai investicijų klausimas.
– Labai sunku, nes pas mus dabar per greitai keičiasi Vyriausybės ir visi planuoja maksimaliai ketveriems metams. Šitą pakeitimą per ketverius metus sunku padaryti.
Mes įstrigome, kad negalėjome parengti pagrįsto ilgalaikio plano. Pereinamas periodas, kalbant su kelių statybinėmis įmonėmis, turėtų užtrukti apie kokius penkerius–aštuonerius metus, taigi bent dvi vyriausybes.
– Mums reikia technologinės revoliucijos kelių statyboje?
– Arba likti prie asfaltbetonio, bet daryti prevenciją – kas 10–15 metų atnaujinti dėvėjimosi sluoksnį. O tam neskiriamos lėšos.
