Šiuo metu turime apie 27 tūkst. vilkikų, iš kurių 8,5 tūkst. važiuoja į Rusiją.
„Šiandien dažniausiai užduodamas klausimas transporto verslo atstovams yra: „Ar jau suradote naujas rinkas?“ Kad atsakytume į šį klausimą reikia pažiūrėti į istoriją“, – teigė M.Atroškevičius.
Pasak jo, per 20 metų transporto verslas Lietuvoje vystėsi labai dideliais tempais. 1998 m. pervežimais vertėsi apie 2 tūkst. įmonių, tačiau Rusiją apėmė krizė.
„Gavome rimtą pamoką, kad reikia persiorientuoti. Dar prieš stojimą į ES mes Europoje turėjome tvirtas pozicijas, bet jos dar labiau sustiprėjo – gerai integravomės į Europos transporto paslaugų sektorių.
Šiuo metu turime apie 27 tūkst. vilkikų, iš kurių 8,5 tūkst. važiuoja į Rusiją. Tai parodo, kad du trečdaliai mūsų vilkikų nevažiuoja Rytų kryptimi“, – sakė asociacijos vadovas.
Jis priminė, kad santykiai su Rusija pastaruoju metu tapo itin neprognozuojami, tačiau alternatyvų nėra daug: „Prisimename pernai kilusias problemas. Šiemet iš Rusijos dėl politinių motyvų gavome pakartotiną smūgį.
Jei mes taip reaguotume į politikų pareiškimus, tai prisiminus ponų Rogozino ar Žirinovskio žodžius, liktų tik spygliuota viela apjuosti Karaliaučių ir jokio transporto ten neįleisti.
Nematau sau galimybės dirbti Pietų Azijos rinkose. Turiu galvoti, ką dar galiu padaryti čia ir kur dar galiu plėstis. Kalbame su Portugalija, Maroku. Nemanau, kad mūsų daugiau kažkur laukia. Balkanų šalyse yra labai stiprios turkų ir rumunų pozicijos. Be Rusijos rinkos mes negalėsime išsiversti, nors visi mus kala prie kryžiaus ir liepia ieškoti kitų rinkų. Yra sakoma: „Ką Rusija begamintų, vis tiek galų gale išeina Kalašnikovo automatas“, bet didelio pasirinkimo neturime.“
„Jei mes taip reaguotume į politikų pareiškimus, tai prisiminus ponų Rogozino ar Žirinovskio žodžius, liktų tik spygliuota viela apjuosti Karaliaučių ir jokio transporto ten neįleisti. Bet mes taip nereaguojame ir Rusijos verslininkai mus puikiai supranta“, – sakė vežėjų atstovas.
Jis pabrėžė, kad labai įdomi Kinijos rinka, tačiau pridūrė, kad kol kas trūksta tarpvalstybinių sutarčių. „Mes negalime sėsti į automobilį ir važiuoti kur norime. Reikia leidimų, dėl kurių tariasi valstybės“, – minėjo M.Atroškevičius.
