Šiemet vykstančiuose rinkimuose „Europos moteris 2008“ verslininkė Agnė Zuokienė išrinkta atstovauti mūsų šaliai. Vis daugiau laiko visuomeninei veiklai skiriančios moters bilietu į šį renginį tapo jos sumanyti projektai: „Nedelsk“, „Iš mano šalies – su meile“, „Knyga – gėlė sveikstančiam“, „Netylėk“ („Smurtas prieš moteris“, „Už Luisą Rinau“) ir kiti. Agnė greičiausiai šypsosis rudenį Graikijoje numatytose iškilmėse, pasipuošusi Juozo Statkevičiaus kurta suknele, pamiršusi visas savo išlietas ašaras, taip keistai atrodančias šios iš pažiūros stiprios moters akyse.
Jūsų vardas jau neatskiriamas nuo „Rožinio kaspino“ autobusėlio. O ar vis dar esate verslininkė?
Verslui liko kokie 3–5 proc. mano laiko, o ir širdyje ja nesijaučiu. Sukūrusi „Nedelsk“ savotiškai išsiderinau: galvoju ne apie tai, kaip gauti kuo daugiau pelno, bet vis svarstau, kaip pagelbėti kitam. Pasikeitė psichologija. Matyt, nesu sukurta verslui. Nors jei reikia, galiu tuo užsiimti, kaip ir daugeliu kitų darbų.
Neseniai buvote išrinkta atstovauti mūsų šaliai rinkimuose „Europos moteris 2008“. Kas jus delegavo?
Rinkimus inicijuoja Europos Parlamentas, dalyvauja kandidatės tik iš Europos Sąjungos šalių. Lietuvoje atstovę rinko 40 žurnalistų ir visuomenės veikėjų komisija. Tikrai smagu, kad net 38 jų man skyrė aukščiausius įvertinimus. Ypač dėl to, kad visuomenė mane sieja su tam tikru kontekstu, žiniasklaida privengia. Bendrauju dažniausiai tik su rajonų leidiniais, nes „Nedelsk“ akcijos paprastai vyksta mažuose miesteliuose. Mes ir negalime važiuoti į didelius miestus. Štai vakar buvome Endriejave, kur pasitikrinti nuo krūties vėžio susirinko 100 moterų. O kas būtų, jei atvyktume į šalia esančius Gargždus?
Kiek konkurenčių nugalėjote tapdama Lietuvos atstove šiuose rinkimuose?
Iš aštuonių moterų dviejų kandidatūrų išsyk nusprendė nesvarstyti, nes buvo prašoma nesiūlyti politikių. Žinoma, kai žiniasklaidos ir visuomenės atstovai rinko Europos moterį, kandidatėms į titulą podiumu vaikščioti nereikėjo – balsavo mums nedalyvaujant. Buvome pakviestos tik į šventę Graikijoje. Rinkimai vyksta kas trejus metus, buvo surengti jau dvylika kartų. Man bus gerokai drąsiau, nes į apdovanojimų ceremoniją Graikijoje vyks ankstesniuose rinkimuose dalyvavusios ir Lietuvai atstovavusios moterys – leksikologė Evalda Jakaitienė ir filosofė Leonarda Jekentaitė.
Ar jums asmeniškai svarbu šiuose rinkimuose atstovauti savo šaliai?
Jau esu pelniusi įvairių įvertinimų: vienas žurnalas paskelbė Metų moterimi, turiu „Žaliojo obuolio“ prizą „Už išsaugotas mamas“, kelių organizacijų apdovanojimų už savanorišką veiklą. Aišku, malonu, kad esu išrinkta Lietuvoje ir dabar. Ypač kai tiek kartų čia esame mušti, kai dažnai nebežinome, kaip elgtis, nes matome, kad žmonės labai skirtingai reaguoja į mūsų šeimos pavardę. Svarbu, kad už mane balsavusieji sugebėjo nuo to atsiriboti ir įvertino už konkrečius darbus. Man pačiai – tikrai sakau nuoširdžiai – didžiausias įvertinimas, kad per projekto „Nedelsk“ laikotarpį Lietuvoje mirtingumas nuo krūties vėžio kasmet po truputį mažėja.
Esate stipri, pasitikinti savimi moteris?
Nemanau. Tiesiog turiu nemažai patirties, todėl kitiems taip gali atrodyti. Iš tikrųjų esu labai silpna. Daug ką imu į širdį, dažnai susigraudinu, liūdžiu, verkiu. Kita vertus, džiaugiuosi patyrusi tiek visokių išbandymų. Mes dar jauni, dar viskas šimtą kartų pasikeis ir bus visai kitaip. Žinau, kad neturime ko slėpti, nepadarėme nieko blogo. Tik laiko klausimas, kada viskas stos į savo vietas.
Vienas žiauriausių likimo išbandymų – jaunesnės sesers mirtis – labai jus paveikė?
Labai smarkiai. Keletą mėnesių prieš jos mirtį prasitariau tikinti, kad Justė dar atras save. Tačiau ji pasirinko kitokį kelią. Labai sudėtinga apie tai kalbėti. Neseniai suėjo treji metai nuo jos mirties. Verkiau dvi paras. Baisiai liūdna. Anksčiau vis pagalvodavau, kad gal kažko nepadariau, bet turbūt nelabai kuo galėjau jai pagelbėti paskutiniais gyvenimo mėnesiais. Vis dėlto kiekvienas esame savo likimo šeimininkas. Tuo laiku man teko tiek sunkių išbandymų, kad atrodė – neatlaikysiu. Artūrui prasidėjo teismai, gydytojai nustatė, kad Emos labai blogas kraujas. Važinėjau po visą Lietuvą ir Europą su jos tyrimais, galvojau, kad jau vėžys. Emilija – dviejų mėnesių, šalia – dar du vaikai: buvau pernelyg silpna padėti Justei. Todėl radome specialistą, kad jis pagelbėtų. Nelemtas sutapimas – jo vizitą nukėlėme kitai dienai, nes Justina susitaikė su draugu. Baigėsi tuo, kad tas daktaras ir nupjovė virvę, atėjęs pas ją kalbėtis. Prieš tai atrodė, kad Artūro teismai mane išvarys iš proto. O po šios nelaimės pagalvojau: jei kas nori, tegul tuos žaidimus žaidžia. Nes tai – ne esmė, ne gyvybės ir mirties klausimas.
Nemaža visuomenės dalis prieš jus nusiteikusi, iš gyvenimo pasitraukė jūsų sesuo, per anksti mirė vyro brolis. Ar kartais nepasijuntate visiškai vieniši, galintys įsikibti tik vienas į kitą?
Nors namai kasdien pilni svečių, jaučiamės gana vieniši savo mintyse. Labiau mėgstame veikti, o ne kalbėti. Tuščios kalbos man neteikia jokio pasitenkinimo. Kai susiduriu su lietuvišku biurokratizmu, su visokiais merkantiliniais išskaičiavimais, pagalvoju, kad geriau tyliai pati su rožiniu autobusėliu apvažiuosiu, kiek galiu. Kiek prisirankioju pinigų iš rėmėjų eidama pas juos su ištiestu delnu, tiek ir važinėjame. O vaikščioti su ištiesta ranka labai alinantis darbas, nes paremti sutinka tik vienas iš septynių. Nieko nebesinori, kai atsisako šeši iš eilės. Net nežinau, kiek mano tikėjimo žuvo per tą laiką.
Idealistams visais laikais buvo sunku. Jie šaukdavo apie idėją, o aplinkiniai svarstydavo, kokia jiems iš to nauda.
Manau, daug kas ir apie mus taip galvoja. Bet nesiekiu nieko įrodinėti. Kartais žmonės net reikalauja, kad atvažiuotų rožinis autobusėlis, sako – „mums priklauso“. Kaip vieną baisiausių išgyvenimų atsimenu dieną, kai mane prakeikė, nes nespėjome patikrinti visų norinčių Tauragėje. Man šaukė: „Pažiūrėkit, kiek moterų susirinko! Kam tada darote tokias akcijas?“ Būdama nėščia raudojau mašinoje visą kelią važiuodama į Šilutę, į šio projekto parodos atidarymą. Iš tikrųjų kartais norisi susimąstyti: kam man viso šito reikia? Būdama „Nedelsk“ direktore per mėnesį gaunu 200 litų. Jau tik dėl to viena koja turiu būti versle.
Ar aplinkinių požiūris gali visiškai nužudyti jūsų tikėjimą labdaros projektais?
Tiesą pasakius, širdyje jau nužudė. Bet juk dar liko protas, kuris įkvepia. Kai susimąstau, suvokiu, kokia pigi mūsų gyvybė. Atlikti vieną tyrimą kainuoja apie 10 litų – tokia tėra moters kaina. Vakar patikrinome 200 moterų, diagnozavome du vėžius. Kiekvieną dieną tokiu būdu susiduriame su šia liga. Įpratau netgi džiaugtis laiku diagnozuotu vėžiu, nes suprantu, kad kažkam suteikiamas šansas išgyventi. Tad jeigu taip pigiai sugebame išgelbėti gyvybę, vadinasi, yra prasmė viską tęsti. Mane tai įkvepia, tačiau su draugais ir artimaisiais jau neleidžiu sau apie tai kalbėti – bijau, kad greitai visiems įkyrėčiau. Pati tuo domiuosi, daug skaitau, bet namie apie vėžį nešnekame. Esame sutarę, kad čia nebus nė vieno lankstinuko, plakato ar knygutės. Iš paskutiniųjų stengiuosi šio šeimos prašymo laikytis.
Jūsų vardas jau neatskiriamas nuo „Rožinio kaspino“ autobusėlio. O ar vis dar esate verslininkė?
Verslui liko kokie 3–5 proc. mano laiko, o ir širdyje ja nesijaučiu. Sukūrusi „Nedelsk“ savotiškai išsiderinau: galvoju ne apie tai, kaip gauti kuo daugiau pelno, bet vis svarstau, kaip pagelbėti kitam. Pasikeitė psichologija. Matyt, nesu sukurta verslui. Nors jei reikia, galiu tuo užsiimti, kaip ir daugeliu kitų darbų.
Neseniai buvote išrinkta atstovauti mūsų šaliai rinkimuose „Europos moteris 2008“. Kas jus delegavo?
Rinkimus inicijuoja Europos Parlamentas, dalyvauja kandidatės tik iš Europos Sąjungos šalių. Lietuvoje atstovę rinko 40 žurnalistų ir visuomenės veikėjų komisija. Tikrai smagu, kad net 38 jų man skyrė aukščiausius įvertinimus. Ypač dėl to, kad visuomenė mane sieja su tam tikru kontekstu, žiniasklaida privengia. Bendrauju dažniausiai tik su rajonų leidiniais, nes „Nedelsk“ akcijos paprastai vyksta mažuose miesteliuose. Mes ir negalime važiuoti į didelius miestus. Štai vakar buvome Endriejave, kur pasitikrinti nuo krūties vėžio susirinko 100 moterų. O kas būtų, jei atvyktume į šalia esančius Gargždus?
Kiek konkurenčių nugalėjote tapdama Lietuvos atstove šiuose rinkimuose?
Iš aštuonių moterų dviejų kandidatūrų išsyk nusprendė nesvarstyti, nes buvo prašoma nesiūlyti politikių. Žinoma, kai žiniasklaidos ir visuomenės atstovai rinko Europos moterį, kandidatėms į titulą podiumu vaikščioti nereikėjo – balsavo mums nedalyvaujant. Buvome pakviestos tik į šventę Graikijoje. Rinkimai vyksta kas trejus metus, buvo surengti jau dvylika kartų. Man bus gerokai drąsiau, nes į apdovanojimų ceremoniją Graikijoje vyks ankstesniuose rinkimuose dalyvavusios ir Lietuvai atstovavusios moterys – leksikologė Evalda Jakaitienė ir filosofė Leonarda Jekentaitė.
Ar jums asmeniškai svarbu šiuose rinkimuose atstovauti savo šaliai?
Jau esu pelniusi įvairių įvertinimų: vienas žurnalas paskelbė Metų moterimi, turiu „Žaliojo obuolio“ prizą „Už išsaugotas mamas“, kelių organizacijų apdovanojimų už savanorišką veiklą. Aišku, malonu, kad esu išrinkta Lietuvoje ir dabar. Ypač kai tiek kartų čia esame mušti, kai dažnai nebežinome, kaip elgtis, nes matome, kad žmonės labai skirtingai reaguoja į mūsų šeimos pavardę. Svarbu, kad už mane balsavusieji sugebėjo nuo to atsiriboti ir įvertino už konkrečius darbus. Man pačiai – tikrai sakau nuoširdžiai – didžiausias įvertinimas, kad per projekto „Nedelsk“ laikotarpį Lietuvoje mirtingumas nuo krūties vėžio kasmet po truputį mažėja.
Esate stipri, pasitikinti savimi moteris?
Nemanau. Tiesiog turiu nemažai patirties, todėl kitiems taip gali atrodyti. Iš tikrųjų esu labai silpna. Daug ką imu į širdį, dažnai susigraudinu, liūdžiu, verkiu. Kita vertus, džiaugiuosi patyrusi tiek visokių išbandymų. Mes dar jauni, dar viskas šimtą kartų pasikeis ir bus visai kitaip. Žinau, kad neturime ko slėpti, nepadarėme nieko blogo. Tik laiko klausimas, kada viskas stos į savo vietas.
Vienas žiauriausių likimo išbandymų – jaunesnės sesers mirtis – labai jus paveikė?
Labai smarkiai. Keletą mėnesių prieš jos mirtį prasitariau tikinti, kad Justė dar atras save. Tačiau ji pasirinko kitokį kelią. Labai sudėtinga apie tai kalbėti. Neseniai suėjo treji metai nuo jos mirties. Verkiau dvi paras. Baisiai liūdna. Anksčiau vis pagalvodavau, kad gal kažko nepadariau, bet turbūt nelabai kuo galėjau jai pagelbėti paskutiniais gyvenimo mėnesiais. Vis dėlto kiekvienas esame savo likimo šeimininkas. Tuo laiku man teko tiek sunkių išbandymų, kad atrodė – neatlaikysiu. Artūrui prasidėjo teismai, gydytojai nustatė, kad Emos labai blogas kraujas. Važinėjau po visą Lietuvą ir Europą su jos tyrimais, galvojau, kad jau vėžys. Emilija – dviejų mėnesių, šalia – dar du vaikai: buvau pernelyg silpna padėti Justei. Todėl radome specialistą, kad jis pagelbėtų. Nelemtas sutapimas – jo vizitą nukėlėme kitai dienai, nes Justina susitaikė su draugu. Baigėsi tuo, kad tas daktaras ir nupjovė virvę, atėjęs pas ją kalbėtis. Prieš tai atrodė, kad Artūro teismai mane išvarys iš proto. O po šios nelaimės pagalvojau: jei kas nori, tegul tuos žaidimus žaidžia. Nes tai – ne esmė, ne gyvybės ir mirties klausimas.
Nemaža visuomenės dalis prieš jus nusiteikusi, iš gyvenimo pasitraukė jūsų sesuo, per anksti mirė vyro brolis. Ar kartais nepasijuntate visiškai vieniši, galintys įsikibti tik vienas į kitą?
Nors namai kasdien pilni svečių, jaučiamės gana vieniši savo mintyse. Labiau mėgstame veikti, o ne kalbėti. Tuščios kalbos man neteikia jokio pasitenkinimo. Kai susiduriu su lietuvišku biurokratizmu, su visokiais merkantiliniais išskaičiavimais, pagalvoju, kad geriau tyliai pati su rožiniu autobusėliu apvažiuosiu, kiek galiu. Kiek prisirankioju pinigų iš rėmėjų eidama pas juos su ištiestu delnu, tiek ir važinėjame. O vaikščioti su ištiesta ranka labai alinantis darbas, nes paremti sutinka tik vienas iš septynių. Nieko nebesinori, kai atsisako šeši iš eilės. Net nežinau, kiek mano tikėjimo žuvo per tą laiką.
Idealistams visais laikais buvo sunku. Jie šaukdavo apie idėją, o aplinkiniai svarstydavo, kokia jiems iš to nauda.
Manau, daug kas ir apie mus taip galvoja. Bet nesiekiu nieko įrodinėti. Kartais žmonės net reikalauja, kad atvažiuotų rožinis autobusėlis, sako – „mums priklauso“. Kaip vieną baisiausių išgyvenimų atsimenu dieną, kai mane prakeikė, nes nespėjome patikrinti visų norinčių Tauragėje. Man šaukė: „Pažiūrėkit, kiek moterų susirinko! Kam tada darote tokias akcijas?“ Būdama nėščia raudojau mašinoje visą kelią važiuodama į Šilutę, į šio projekto parodos atidarymą. Iš tikrųjų kartais norisi susimąstyti: kam man viso šito reikia? Būdama „Nedelsk“ direktore per mėnesį gaunu 200 litų. Jau tik dėl to viena koja turiu būti versle.
Ar aplinkinių požiūris gali visiškai nužudyti jūsų tikėjimą labdaros projektais?
Tiesą pasakius, širdyje jau nužudė. Bet juk dar liko protas, kuris įkvepia. Kai susimąstau, suvokiu, kokia pigi mūsų gyvybė. Atlikti vieną tyrimą kainuoja apie 10 litų – tokia tėra moters kaina. Vakar patikrinome 200 moterų, diagnozavome du vėžius. Kiekvieną dieną tokiu būdu susiduriame su šia liga. Įpratau netgi džiaugtis laiku diagnozuotu vėžiu, nes suprantu, kad kažkam suteikiamas šansas išgyventi. Tad jeigu taip pigiai sugebame išgelbėti gyvybę, vadinasi, yra prasmė viską tęsti. Mane tai įkvepia, tačiau su draugais ir artimaisiais jau neleidžiu sau apie tai kalbėti – bijau, kad greitai visiems įkyrėčiau. Pati tuo domiuosi, daug skaitau, bet namie apie vėžį nešnekame. Esame sutarę, kad čia nebus nė vieno lankstinuko, plakato ar knygutės. Iš paskutiniųjų stengiuosi šio šeimos prašymo laikytis.
