Aistė Paškevičiūtė: meilei atverčiau baltą popieriaus lapą

Skyrybos, deja, netampa lengvesnės dėl fakto, kad tau tik dvidešimt dveji, visas gyvenimas dar priekyje ir nėra ko prarasti. Prieš gerą mėnesį išsiskyrusi su draugu režisieriumi Linu Martinkėnu (34), televizijos laidų vedėja Aistė Paškevičiūtė (22) dar tebejaučia ilgesį to, kas jųdviejų santykiuose buvo prasminga ir gražu. Tačiau atgal nebesigręžioja. Lydima ištikimos bendrakeleivės katės, Aistė apsigyveno išnuomotame bute ir savo istoriją ėmėsi kurti iš naujo.

Jaukiai girgždanti Senamiesčio laiptinė, su meniška gyslele įrengtas butas ir aplink kojas bindzinėjanti katė pasitinka taip, tarsi būtum grįžęs namo. Kažką pašūkavusi apie šlepetes ir užkaitusi kavą, Aistė įsitaiso prie virtuvės stalo, užtiesto staltiese, ir prisipažįsta jau apsipratusi su naujuoju būstu. „Geriau nė negalėjo būti“, – jos žodžiai skamba optimistiškai. Gal ir taip. Prieš mėnesį rūškanai susikrovusi lagaminus ir išsikrausčiusi iš kotedžo, kur gyveno su draugu, ji dar nežinojo, kaip viskas susiklostys. Bet susiklostė gerai – kaip ir dera tikrai studentei, Aistė išsinuomojo butą su nepažįstama mergina, o dabar mėgaujasi tuo jaunatviškumo, įkvėpimo ir ekspromto žavesiu, kurio apstu naujojoje pastogėje ir kuris toks nepanašus į užbaigtus ir praeityje paliktus santykius. Žinoma, šis žavesys laikinas. „Neketinu gyventi su kambarioke iki grabo lentos“, – juokiasi daili šviesiaplaukė. Bet šią akimirką jai tai patinka.

Prisipažink: juk ne iš taupumo nusprendei po skyrybų gyventi ne viena, o dalytis butą su kita mergina, ir dar nepažįstama?

Ne... Tiesa, taupumas nėra toks nesvarbus: o kam be reikalo mesti pinigus į balą? Na, bet tiek to: kurtis viena nenorėjau, nes šiuo gyvenimo etapu jaučiuosi jautresnė ir labiau pažeidžiama. Todėl stengiuosi apsistatyti žmonėmis – pageidautina, nepažįstamais, kurie nieko apie mane nežinotų ir priimtų tokią, kokia esu. Kol kas nuoširdžiai atrodo, kad dėl kambario draugės man pasisekė. Susitinkame virtuvėje, prie šio stalo, pavyzdžiui, trečią valandą nakties, ir aptariame svarbius gyvenimiškus klausimus. Nors gyvename po vienu stogu, mūsų bendravimas visiškai nebuitinis. Be to, įsivaizduok savotišką žavesį, kai grįžtu namo ir randu ją su kompanija bičiulių, kurių nė vieno nepažįstu...

O jei kada grįžusi ant durų rankenos rasi pakabintą kaklaraištį?

Jos vaikiną aš pažįstu – šiuo klausimu viską išsiaiškinome! Ko gero, toks gyvenimas man labiausiai patinka tuo, jog jaučiuosi atsakinga tik už save. O visa kita – kaip susiklostys, taip ir bus. Nesiimu prognozuoti kaip: jau lioviausi planuoti toli į priekį.

Vadinasi, pagaliau subrendai... Supratai, kad likimas iš žmogaus planų tik juokiasi?

Beviltiška su tais planais... Džiaugiuosi šia diena, rytojumi, na, dar maždaug penkiomis dienomis į priekį. Toliau užgriebti nebesistengiu. Užtat stengiuosi nieko pernelyg neimti į galvą ir gyventi tik sau.

O dar visai neseniai patogiai ir nerūpestingai gyvenai Lino name...

Iš tiesų tai buvo kotedžas. Prieš tai drauge su Linu gyvenome kitur, vis ruošėmės kraustytis į kotedžą, o kai pagaliau persikraustėme – pagyvenau labai trumpai ir išėjau.
Aplinkiniai dabar gali badyti pirštais: štai štai, o ką mes sakėme... Draugystės pradžioje mudu su Linu nelaukėme, kol suskambės biologinis laikrodis – labai anksti pradėjome gyventi kartu. Aš pasielgiau taip, kaip norėjau: jei būčiau to nepadariusi, būčiau graužusis ir gailėjusis. Mano nuomone, mitas, kad buitis žudo santykius. Ne buitis juos žudo... Buitis sugriauna tik tuos santykius, kurie savaime nėra stiprūs.

Gal verta žvelgti paprasčiau? Juk porai apsigyventi kartu – dar ne prie altoriaus žengti?

Vis tiek daug kas į gyvenimą dviese žiūri kaip į rimtą išbandymą. Pataria prieš tai patikrinti vienas kitą, neskubėti... Bet aš linkusi nepaisyti kitų nuomonės: viską darau savo šviesia galva. Tėvus dažniausiai informuoju apie jau įvykusį faktą. Aš iš tų, kurios muša galva į sieną ir nenori būti laikomos už rankytės. Esu įsitikinusi: viską turiu išbandyti pati. Ir atradimus, ir klaidas, kurias padarysiu, padarysiu pati. Tik tada galėsiu pasakyti, kad tai buvo mano gyvenimas.

Ir meilės už tave niekas kitas neišgyvens?

Tai jau tikrai! Kaip neišgyvens ir skyrybų.

Judu su Linu iš tiesų susipažinote filmuojant Vaido Baumilos dainos „Music is my Soul“ vaizdo klipą? Jis – klipo režisierius, tu – lemtingos moters vaidmens atlikėja. Kaip romantiška...

Buvome pažįstami jau anksčiau – Lietuvos pramogų pasaulis mažas. Žinojau, kad yra toks Linas, jis žinojo, kad yra tokia Aistė. Bet tik po Vaido dainos klipo pradėjome artimiau bendrauti. Draugystė truko pusantrų metų. Gana daug, kad tai būtų rimti santykiai, ir visai mažai, kad pasakytum, jog jie buvo trumpi.

Negaliu nepaklausti – kodėl? Kokia katė perbėgo jums kelią?

Jokios katės nebėgiojo... Kodėl žmonės skiriasi? Žinoma, kartais jų kelią perbėga katės. Kartais katės bėgioja nuolat, ir nieko neatsitinka, o kartais užtenka tik uodega švystelėti – ir viskas sugriūva. Kiekvienų skyrybų priežastis – labai subjektyvi. Aišku, yra priežasčių, kurios mus išskyrė, bet jos gana asmeniškos ir kitiems neįdomios, tad neverta jų dėstyti visam svietui. Tai – dviejų žmonių neatitikimai, skirtumai, kaip dabar populiaru sakyti – nesutapę charakteriai.
Suplanuoti skyrybų neįmanoma. Galima ieškoti sprendimų, atsakymų, bandyti kalbėtis, bet tokia jau esu: kai suvokiu, kad jau viskas, tai jau viskas. Aš gana kategoriška: santykiuose yra tik juoda arba balta, kitų spalvų nėra. Jei kilo mintis skirtis, tai tik laiko klausimas, kada įvyks skyrybos.

Kai susipažinote, dar nebuvai tokia populiari, o paskui tapai televizijos veidu ir staiga atsiradai visur. Gal Linui pasidarė nejauku žvaigždės šešėlyje?

Manau, tai nebuvo mūsų problema, nes Linas niekada nenorėjo būti žinoma persona. Jis vengė dėmesio, į renginius mane lydėjo tik tada, kai būtinai reikėjo. Jis man padėjo, palaikė, linkėjo profesinės sėkmės. Ne, ne tai mus išskyrė... Tiesiog taikiai pasikalbėjome ir supratome, kad kelio pirmyn nebėra. Jis įmanomas, bet tai jau būtų apsimetinėjimo kelias. Kam tęsti, jei ateityje bus dar sunkiau? Geriau iškart baigti.

Judviejų amžiaus skirtumą aplinkiniai turbūt pabrėžė kur kas labiau nei jūs patys?

Be abejo, ir mums tai buvo labai keista. Patys apie tai net nepagalvodavome. Bet dabar susimąstau: gal metų skirtumas iš tiesų turi reikšmės? Gal skeptikai buvo teisūs? Kita vertus, jeigu jie nebūtų to įžūliai brukę į akis, ką gali žinoti... Apskritai buvo labai lengva mus priskirti tam tikriems tipažams: vyresnis verslininkas ir jauna blondinė, cha cha. Bet mes per daug neėmėme į galvą, ką apie mus sako ir kaip vadina. Gyvenome savo gyvenimą, ir tas bendras gyvenimas tiesiog pasibaigė.

Užsiminei apie jautrumą. Tave lengva pravirkdyti?

Nostalgiją šiuo metu, be abejonės, jaučiu. Bet stengiuosi neašaroti – nereikia pačiai gramzdinti savęs į liūną. Į jį pakliūti, apsisriūbauti ašaromis ir nuskęsti yra labai paprasta: vienas du – ir jau verkiu. Kai skiriuosi, esu ypač pažeidžiama. Todėl gelbėjuosi, kaip moku. Ilgai buvus su vienu žmogumi ir staiga iš jo ištrūkus, atsiranda naujų pažinčių, draugų, užsiėmimų. Šalia tebėra ir seni draugai, kurie visada palaiko. Galų gale – juk niekas nesidraskė, nesimėtė lėkštėmis, tik ramiai pasikalbėjo ir nusprendė, kad nieko nebus. Argi dabar prasminga sriūbauti į pagalvę?

Gal sunku dėl to, kad pačiai teko dramatiškai susikrauti daiktus ir išeiti?

Atvirkščiai – aš manau, kad išeiti yra lengviau. Sunkiausia tam, kuris lieka. Išeinantis atverčia baltą popieriaus lapą ir pradeda piešti istoriją iš naujo. O liekančiajam pasilieka tas pats popieriaus lapas, tik jau šiek tiek pripaišytas. Kita vertus, mūsų atvejis labai paprastas: tai buvo ne mano namai, todėl man ir reikėjo išeiti.

Turi planų dėl nuosavų namų?

Kol kas tikrai ne. Aš dėl savo ateities neturiu rimtų planų, ką ten kalbėti apie namus... Vakaruose žmonės ilgai nuomojasi būstą, gyvena tai su tuo, tai su anuo. Taip susipažįsta su gyvenimu, suvokia, ko nori, išgrynina save, savo talentus, savo charakterį, ir tik tada imasi rimtų planų. Jie neskuba gyventi. O aš esu klasikinis pavyzdys žmogaus, kuris labai skubėjo gyventi. Bet, kaip matai, niekur nenuskubėjau: ratas apsisuko, ir grįžau ten pat, kur turėjau būti prieš kelerius metus.

Vienas iš skyrybų palengvinimo receptų – sutelkti dėmesį į profesinę ir visuomeninę veiklą. Skamba šiurkščiai, bet teisingai. Tu taip ir elgiesi?

Sutelkiu dėmesį į studijas – juk studijuoju paskutiniame Tarptautinio verslo mokyklos kurse. O mano darbas televizijoje, nors iš šalies gali atrodyti kitaip, užima nedaug laiko. Laidos „Skylė sienoje“ filmavimo grafikas labai išbalansuotas: pavyzdžiui, galime tris dienas iš eilės filmuoti po keturias laidas per dieną, nuo ryto iki vakaro, be pietų, be miego – be nieko. Į pabaigą patys sau jau atrodome labai liūdnai, bet, tikimės, žiūrovai to nepastebi. O paskui galiu kad ir mėnesį gulėti užvertusi kojas. Laida „Taip arba ne“ filmuojama porą kartų per mėnesį, jos metu visai nenuvargstu. Dar – įvairūs renginiai, fotosesijos... Džiaugiuosi, kad gyvenu taip, kaip svajojau: niekas man nieko nenurodinėja. Kai jau dirbu, dirbu iki paskutinio kraujo lašo, bet didžiąją dalį laiko leidžiu taip, kaip noriu. Tai – didelė laimė.

Gauni užsakymų kaip modelis?

Negalėčiau sakyti, kad tuo verčiuosi. Žinai, kaip aš žiūriu: po truputį man netinka. Savo veiklai turiu atsiduoti visu šimtu procentų, jei negaliu – geriau išvis to nedarau. Manekenė negaliu būti dėl fizinių duomenų – pirmiausia, esu per žema, be to, šiek tiek per smulki. Nenoriu, kaip sako baletmeisteriai, būti penkta iš kairės, todėl ir nesiveržiu ten.

Nebent tai nutiesia kelią į kitą sritį...

Galbūt. Todėl neatsisakau pavienių užsakymų. Televizija ant mano galvos neberia tiek aukso, kad galėčiau atsisakyti papildomo uždarbio. Bet, pripažįstu, televizijoje uždirbu daugiau, nei gaučiau dirbdama pagal specialybę. Be to, pinigai nėra pagrindinis motyvas: šis darbas man labai įdomus.

Savo laidos herojus bandai įsprausti į skylę sienoje. O ar turi vyro idealą, į kurį, tarsi į skylę sienoje, mėgini įsprausti naujai sutiktus vyrus?

Ne, neturiu. Net nepasakyčiau, kokį vyrą galėčiau įsimylėti. Bet užtikrintai galiu pasakyti, į kokį vyrą nežiūrėčiau: į chamą, neišprususį, neinteligentišką, savęs negerbiantį, tuo labiau negerbiantį kitų. Turbūt daugelis moterų į tokį nežiūrėtų.

Bet vis dėlto ir tokie susiranda sau porą!

Susiranda, nes yra moterų, kurioms svarbūs kiti dalykai. Papuošalas niekada nebuvau ir, tikiuosi, nebūsiu. Man svarbus žmogaus pasitikėjimas savimi, pagarba kitiems ir inteligencija.

O kaipgi buržuazinės vertybės? Ar su mylimu žmogumi būtum laiminga net palapinėje?

Keblus klausimas... Palapinėje man nereikia gyventi, nes pati galiu išsinuomoti butą. Bet jei man reikėtų į tą butą priimti mylimąjį – mielai priimčiau ir nezirzčiau, kad jis neaprūpino manęs pastoge. Jei turėčiau galimybių, net išlaikyčiau jį. Kas kita, jei tas išlaikymas taptų tendencija. Nesirinkčiau žmogaus, kuris būtų už mane silpnesnis ir ieškotų nuolatinės globėjos – tai nevyriška savybė, o nevyriškos vyrų savybės manęs nežavi. Vyro-šlepetės nenorėčiau. Bet jei žmogų kamuoja laikini sunkumai – tam mylimoji ir reikalinga, kad padėtų tai ištverti.

Ar ko nors pasimokei iš pastarųjų skyrybų?

Tikriausiai – atsargumo. Žinoma, specialiai nestatau barikadų, bet natūraliai atsiranda atsargumo instinktas. Aš ir anksčiau esu patyrusi rimtų draugysčių: sugriuvo vieni santykiai, sugriuvo kiti, ir trečią kartą einant tos pačios situacijos link galvoje jau suveikia saugiklis. Galiu pasižadėti, jog dabar būsiu truputėlį šaltesnė, ne tokia drąsi. Bet jei atsirastų jausmų, tikrai nesakyčiau – ne ne, dabar ne laikas, aš dar nepasiruošusi... Tikrai meilei esu visada pasiruošusi.

Jei užsimegztų nauji santykiai – kokių jų norėtum?

Mano visaverčių santykių vizija – kai viskuo dalijamasi po lygiai. Tau du saldainiai ir man du saldainiai. Nesu iš tų reiklių romantiškų moterų, kurioms reikia, kad žvakės nuolat degtų ir mylimasis gėles glėbiais nešiotų. Man kur kas svarbiau, kad mylimasis būtų draugas.

Esi pavydi?

Tiek pat pavydi, kiek visi mylintys žmonės. Manau, pavydas – savybė, kurią galima kontroliuoti. Moterims ji būdinga labiau nei vyrams: jos sugeba pavydėti dėl visko, jei net nėra priežasčių – puikiai jas įsivaizduoja. Bet tai galima suvaldyti. O ar galėčiau atleisti išdavystę? Sudėtinga atsakyti, nes nesu pakliuvusi į konkrečią situaciją. Jei ir suregzčiau atsakymą, tai būtų tik prezumpcija.

Sakoma, vyrai bijo lemtingų moterų. Ar jie bijo tavęs?

Bijo, nes esu atžagari. Neflirtuoju, nesileidžiu į pakikenimus, nemirksiu ir nevizginu uodegos. Vyrai nėra gyvuliai, kurie atbėga vos pamatę patelę. Jie pakankamai protingi, kad neitų artyn, jei moteris to nenori. Aš nesu lapė: jei vyras man patinka – priimu jo siunčiamą signalą, jei ne – tai ne. Tapusi vieniša, neketinu dažytis savo plunksnelių raudonai ir verstis per galvą, kad tik kas nors mane pastebėtų.

Sklinda gandų, kad jau nebesi vieniša – žmonės tave vis pastebi su jaunu šviesiaplaukiu... Sako, atrodote graži pora.

Tie gandai – gerokai perdėti. Kita vertus, natūralu, kad per mėnesį atsirado naujų draugų. Mes su Linu nebesame kartu – tai faktas, o visa kita parodys laikas. Su pokyčiais turiu susitaikyti, manau, man pavyko tai padaryti. Dabar stengiuosi būti kuo ramesnė. Galų gale turiu katę... Vasia – lyg konstanta, vienintelis dalykas mano gyvenime, kuris nesikeičia. Mes su ja keliaujame į skirtingus namus, sutinkame skirtingų žmonių, bet vis tiek liekame ištikimos viena kitai. Ech, kaip apgailėtina: aš, jauna mergina, o leidžiu dienas su katinu...