Jei atvirai, eidama susitikti su dainininke Alina ORLOVA (20) abejojau, ar mūsų pokalbis tikrai įvyks. Vaizduotėje kūriau net ne visai malonią, jei vis dėlto jis įvyktų, baigtį: pašnekesiui dar nesibaigus ji atsistoja ir išeina. O galbūt išeinu aš... Akis į akį su ja niekada nebendravau, o spaudoje tik ir skaitau: išpuikusi, „pasikėlusi“, „sužvaigždėjusi“. Klydau: Alina man pasirodė labai miela, paprasta, pagal savo amžių labai protinga ir aiškią nuomonę turinti mergina. Šiek tiek keista? Na ir kas!
Rodos, ne juokais užsitraukei žurnalistų nemalonę: praėjusią savaitę jau ne pirmą kartą buvai jų išvadinta „pasikėlusia“. Neatsiliepi į žurnalistų skambučius, griežtai atsisakai duoti interviu, o pažadėjusi pasikalbėti net nepasirodai – visiškas ignoravimas...
O ką reiškia būti „pasikėlusiai“? Juk tokio žodžio apskritai nėra! Nesuprantu, kodėl žmonės man pritaiko tokį apibūdinimą, ir nežinau, kuo tai grindžia. Kodėl tapau „pasikėlusia“? Turbūt todėl, kad tyliu ir nebendrauju su žurnalistais. Bet jei žmogus nenori kalbėti, pasakoti, krauti skaitytojams informacijos apie save, ką jam daryti? Elgiuosi taip, nes nenoriu būti jokia žvaigždė, nenoriu, kad iš manęs būtų pučiamas oro burbulas.
Nori žmones apsaugoti nuo per didelio kiekio informacijos apie save ar bandai apsiginti?
Saugau ir save, ir kitus. Žinoma, jei darai ką nors viešai, tokie dalykai kaip interviu yra privalomi, bet visada norisi kalbėti tada, kai turi ką pasakyti. Kai išleidome albumą, plaukiau pasroviui, dariau tai, ką, atrodė, privalau daryti, bet vėliau apsidairiau ir supratau, kad kalbu, nors neturiu ką pasakyti. Žurnalistai visada turi ko paklausti, tačiau dažnai klausimai būna standartiniai, o atsakymai į juos vėliau atrodo nesąmoningi ir man visiškai nepatinka.
Negaliu pakęsti, kai rašydami apie mane prisimena Pelenės istoriją: atseit, mažame rusiškame miestelyje gyveno mergaitė, pradėjo groti, o kai atvažiavo į Vilnių, net seimūnai į jos koncertus pradėjo rinktis. Niekada nebuvau vargšė, o ir princese netapau.
Tiesą sakant, ir dabar nedaug ką turiu pasakyti, tačiau bent jau galiu pasiteisinti. Tiksliau – pasiaiškinti, kodėl esu tokia „pasikėlusi“...
Interviu tau yra nemalonioji, tačiau privaloma darbo pusė?
Niekur juodu ant balto neparašyta, kad muzikantas privalo dalyti interviu. Man pasisekė, jog leidėjai palieka daug erdvės pačiai spręsti, ką kada daryti. Jei sakau, kad nenoriu, jie dažniausiai atsako: „Nenori – nereikia.“ Tačiau kartais būna situacijų, panašių į šią, kai jie man pasako, jog geriau būtų su žurnalistais susitikti ir pabendrauti (juokiasi).
Nesu pasikėlusi ir išdidi, tiesiog nesinori kalbėti bet ką. Negi žmonėms įdomu trijuose leidiniuose perskaityti, kas įkvepia Aliną Orlovą kurti? O juk aš pati normaliai nesugebu atsakyti į šį klausimą. Kai tokie straipsniai išeina, man pasidaro dėl jų gėda – gėda, kad apie mane taip rašo ir kad pati tame dalyvauju. Vėliau susitikusi su draugais, protingais žmonėmis, jaučiuosi tiesiog nesmagiai.
Gerai, o kaip tu įsivaizduoji idealų interviu su Alina Orlova? Ko turėtų tavęs klausti?
Protingesni už mane žmonės ir sako: „Ko tu jaudiniesi? Kalbėk, apie ką nori.“ Bet aš apie nieką kalbėti nenoriu (juokiasi)! Žinoma, turiu savo nuomonę, principų, tačiau dar esu per jauna, kad galėčiau žmonėms nešti žinią. Vienintelė žinia, kurią nešu, žmones pasiekia per muziką. Kartais – per piešinius. Vis dar nenoriu sutikti su nuomone, kad esu kažkas ir kad žmonėms turėtų būti įdomu apie mane skaityti. Ir tai nėra joks kuklinimasis. Taip jaučiuosi nuoširdžiai, todėl kai parašo, jog esu „pasikėlusi“ ir „sužvaigždėjusi“, tai visiškai prieštarauja tam, kokia esu iš tikrųjų.
Panašu, kol kas į viską žiūri labai rimtai, o juk galima pažvelgti gana paprastai, gal kiek sarkastiškai: „Na, gerai, pakalbėsiu – blogiau tikrai nebus...“
Kiek kartų aš būtent taip ir dariau! Bet juk nė vienas nežinome, kiek gyvensime, tad gal reikėtų pataupyti energiją ir nešvaistyti jos į kairę ir į dešinę? Juk kaskart susitikdamas su žurnalistu paaukoji tam tikrą dalį savo laiko, o ją galbūt būtum galėjęs skirti visai kitiems dalykams.
Pavyzdžiui, šiandien būtum galėjusi ilgiau pamiegoti...
Šiandien viskas yra kitaip: noriu kalbėti, ir man vis labiau atrodo, kad turiu ką pasakyti (juokiasi).
Ar sukūrusi pirmąsias dainas manei, jog kada nors taip bus: dėl tavo interviu plėšysis žurnalistai, o kai neduosi, pyks?
Tikrai nėra taip viskas blogai (juokiasi)! Tačiau tai tiesa: niekada neįsivaizdavau, kad gali šitaip nutikti. Aš ir dabar negaliu patikėti, jog visa tai vyksta su manimi. Manau, niekada to ir nesuprasiu, kita vertus, juk stebėtis nėra blogai.
Iš tiesų gyvenime man sekasi ir tikrai suprantu, kad visuomet daryti tik tai, kas patinka, neįmanoma. Net ir studijuojant mėgstamą specialybę atsiranda daugybė dalykų, kurie tau – ne prie širdies. Taip pat ir su darbu: galbūt tai – svajonių užsiėmimas, tačiau yra daugybė pašalinių veiksnių, dėl kurių tave kartais jis tiesiog užknisa. Neabejoju: mano atveju viskas dar yra labai labai paprasta ir lengva.
Šalia savęs turi daug patarėjų, kurie skuba pamokyti, pasakyti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje vertėtų elgtis?
Potencialių patarėjų, kurie galėtų patarti ir, žinau, padarytų tai gerai, yra, tačiau vis vien elgiuosi taip, kaip man atrodo geriausia. Aš ir pati niekam nedaliju patarimų, nes, mano galva, tai beprasmiška. Žmogus juk negali atsidurti kito vietoje ir pasakyti, kaip ką reikia daryti. O galbūt ir gali, tačiau patarimas nebūtinai atitiks to žmogaus gyvenimo modelį. Aišku, dar daug priklauso nuo to, kas pataria: dėl reikalų, susijusių su muzika, mano leidėjas ar koks muzikantas galėtų patarti tiksliau nei, pavyzdžiui, mama, kurios pastaba turbūt būtų be galo naivi.
Tėvus, spėju, tai, kas vyksta su jų dukra, dar labiau stebina?
Tiesą sakant, net nelabai žinau jų požiūrio. Gal ir stebisi, bet tiksliai žinau, jog taip smarkiai nesidžiaugia, kaip galėtų atrodyti, kad džiaugiasi tėvai, kai jų vaikui sekasi ko nors siekti (juokiasi). Jie truputį išgyvena ir linkėtų man normalesnio gyvenimo. Pavyzdžiui, kad studijuočiau Dailės akademijoje...
Bet juk ir tu pati svarstei apie studijas akademijoje. Persigalvojai?
Stojau, bet nepasisekė. Ar buvo skaudu? Tikrai ne. Apskritai stengiuosi per daug nedėti vilčių – tai savotiška savisauga nuo galimo nusivylimo. Galima būti dailininke ir be akademinio išsilavinimo, tiesa, labai sunkiai, tačiau be Vilniaus dailės akademijos – tikrai įmanoma. Vietų pasaulyje, kur būtų galima studijuoti, be galo daug.
Jau domėjaisi, kur galėtum studijuoti?
Rimtai dar nesidomėjau – turiu daug veiklos, tad sunkiai prisiruošiu. Bet apie kelias vietas žinau iš pažįstamų, kurie ketina studijuoti arba jau studijuoja.
Panašu, išvažiuoti iš Lietuvos tau nebūtų labai sunku?
Tikrai ne. Nesu labai prisirišusi prie vietos, mielai kraustausi iš vienos į kitą. Neturiu suvokimo: čia – mano namai, ten – ne. Man namai yra ten, kur tuo metu esu. Išvažiuoti studijuoti į užsienį – savotiškas iššūkis: atsiduri naujoje aplinkoje, tarp naujų žmonių. Tai įdomu. O po studijų grįžti į Lietuvą dirbti didelių darbų turėtų būti labai gera (šypsosi).
Kuriant muziką ir piešiant apima vienodas jausmas?
Stimulas kurti yra toks pat, bet kadangi skiriasi forma, skiriasi ir jausmai. Suvokti muziką kur kas paprasčiau – ji plūsta į tavo vidų, ir tiek. Kurdama muziką niekada iki galo neapmąstau detalių, žodžių, dažnai tai būna absoliutus ekspromtas, improvizacija. Bent jau pradžioje – didelis chaosas, jausmų pliūpsnis, kuris vėliau susiguli ir įgauna pavidalą.
Su piešimu yra kiek kitaip: taip, pradžioje viskas kyla iš jausmų, emocijų, o paskui pradedi piešinį detalizuoti – tam reikia šiokio tokio supratimo, intelekto. Mano piešiniuose daug smulkių detalių, o tai reiškia, kad piešiant tenka šiek tiek mąstyti.
Gyvenime esi tokia pat smulkmeniška, kaip ir piešdama?
Visas gyvenimas susideda iš detalių. Smulkmeniška? Man šis žodis kažkodėl turi neigiamą atspalvį (juokiasi). Taip, detalių pastebiu labai daug. Galiu pasakyti, kad man labai pasisekė, nes gyvenime matau daug ką: žmones, judesius, smulkias detales.
Pasikalbėkime apie tavo muzikinės karjeros pradžią, tiksliau – apie tai, nuo ko prasidėjo kelias į žinomumą. Vieną dieną tavo dainos atsidūrė internete. Lįsdama į virtualią erdvę turėjai konkretų tikslą?
Nebūtina visuomet turėti tikslą. Mano gyvenimas dėliojasi iš atsitiktinumų, ir tikrai nemąsčiau: įdėsiu dainas į internetą, žmonės susidomės, susižavės, pradės mane visur kviesti, tuomet pasiūlys išleisti albumą. Niekada apie tai negalvojau. Gal ir liūdna, kad niekada nesvajoju: juk būtų smagu – pasvajoji, o svajonė išsipildo. Dabar dažniausiai net nesidžiaugiu, kai kas nors įvyksta, – priimu tai kaip savaime suprantamą dalyką.
Nuo ko viskas prasidėjo? Retkarčiais padainuodavau, draugams patiko, todėl pasiūlė įrašyti. Įrašėme. O kur įrašytas dainas dėti? Į lentyną? Lengva ranka ir tikrai neturėdama jokio tikslo įdėjau jas į dainuojamosios poezijos tinklalapį. Metus dvejus jos ten ir gulėjo. Po kurio laiko pradėjo po truputį kviesti koncertuoti, paskui atsirado „Pravdos“ apdovanojimai, geriausios naujokės titulas.
Atrodo, viskas neįvyko staiga, kaip daugeliui gali pasirodyti...
Tai buvo natūralus procesas. Nebuvo jokio „bum“, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Kai būna „bum“, niekada nežinai, kada bus antras ir kada viskas pasibaigs.
Užsiminei, kad tikslo tapti tuo, kuo esi šiandien, niekada neturėjai. O apskritai turi konkrečių planų, tikslų ar vis dėlto mieliau plauki ten, kur veda jausmai?
Man galbūt labiau tiktų antras variantas. Planai ir tikslai – skirtingi dalykai. Planai yra tai, kas arti tavęs. Planuoju koncertus, galbūt kur nors nuvažiuoti. O tikslai – visai kas kita. Žmogui turėti tikslų reikia, nes jų siekti gali kad ir visą gyvenimą, dėl to jautiesi tik geriau. Tai tas pat, kas tikinčiajam tikėti, kad yra Dievas, rojus, – tada jis tiesiog gali jaustis ramus.
O aš? Realių tikslų neturiu. Juo labiau tikslų siekti muzikinės karjeros. Neturiu tikslo ir sukurti šeimą ar pastatyti namą. Manau, svarbiausia, kad gyventi būtų įdomu, o man kol kas būtent taip ir yra. Nežinau, ką reikės veikti, kai pasidarys neįdomu (juokiasi)... Turbūt teks susikurti tikslų, kad ir kvailų.
Jau metus gyveni Vilniuje. Ką nauja atnešė šis etapas?
Metai nėra daug, tačiau jie buvo labai intensyvus ir tikrai neeiliniai. Manau, per tą laiką labai užaugau: praradau pirmapradį naivumą, pamačiau to, ko galbūt nesitikėjau pamatyti, ir nebūtinai kalbant apie malonius dalykus, supratau, kad kartais teks paminti savo principus, šiek tiek išmokau skirti žmones, nors ir anksčiau dėl to neturėjau didelių problemų.
Jaunam žmogui nelinkėčiau tokio triukšmo, kokį patyriau aš. Tiesą sakant, tai nieko gero neatnešė. Nieko. Nelabai suprantu žmones, kurie patys to nori ir siekia. Kaip gali tai patikti? Kita vertus, kad ir kaip baisiai pasakočiau, džiaugiuosi, jog tie metai buvo. Jie buvo įdomūs (juokiasi).
Kada nors gailėjaisi, kad į visa tai įsipainiojai?
Nuoširdaus gailėjimosi nebuvo. Visada pasilieku sau teisę, galimybę iš viso to išeiti. Esu laisvas žmogus ir galiu daryti, ką noriu. Žinoma, yra įsipareigojimų, todėl negalėčiau padaryti tai tą pačią akimirką, kai tik sugalvočiau, tačiau padėjusi tašką galėčiau viską mesti. Nemesčiau muzikos, bet labai lengvai atsisakyčiau buvimo Alina Orlova.
Beje, būti Alina Orlova paprasta?
Manau, nelabai (juokiasi). Kita vertus, gal ir labai lengva. Manau, taip yra visiems.
Kai kam tavo dainos atrodo liūdnos, netgi varančios į depresiją...
Nesąmonė! Žmogus pats sau depresiją įsivaro. O ar liūdnos? Man taip neatrodo. Tose dainose slypintis liūdesys toks lengvas... Yra jose šiek tiek skausmo, bet juk dainoms reikia įvairiausių emocijų.
Apie mirtį dainuoji taip pat lengvai kaip apie gyvenimą?
Būtent! Apskritai, manau, į mirtį reikia žiūrėti taip pat, kaip ir į gyvenimą, nes ir viena, ir kita neišvengiama. Nuo to negalima bėgti, tai reikia priimti ir suvokti.
Mirtis tau neatrodo baisi?
Na, nėra ji smagi (juokiasi). Bet juk nėra pradžios be pabaigos.
Mirtis tau asocijuojasi su pabaiga?
Taip. Su Dievu mano santykis yra gana dviprasmiškas. Kartais jaučiu, kad jis yra, bet negaliu pasakyti, jog esu patenkinta tuo, ką jis padarė ir ką daro. Kartais atrodo, kad jis viršuje tik sėdi ir nieko nedaro (juokiasi).
Tačiau tikintiems žmonėms, manau, gyventi yra paprasčiau, ir aš net sau to labai linkėčiau. Tai – savotiška garantija. Kai tiki, gali jaustis ramus ir saugus, nes darai tai, ką tau liepia daryti, jauti tai, ką tau liepia jausti.
Bet juk žmogui reikia kuo nors tikėti...
Nežinau, ar gyvenimas – atsitiktinumų rinkinys, ar kažkieno įgyvendinamas planas. Kartais atrodo, kad esu tik filmo herojus, o jį kuriantis režisierius mane stumdo po filmavimo aikštelę, kaip tik nori. Nors logiškai pagalvojus...
Gyvenime mieliau vadovaujiesi logika?
Jei mane priskiriate prie menininkų, vadinasi, logikos turėčiau neturėti, bet iš tikrųjų man jos netrūksta. Kita vertus, tai – mano logika, kuri kitam gali būti ir nepriimtina, nors man ji atrodo visiškai logiška. Jei noriu, galiu gana racionaliai mąstyti, kalbėti, priimti sprendimus.
Tačiau ne tada, kai kalbama apie jausmus, širdies reikalus. Kuriančiam žmogui meilė padeda ar trukdo?
Kaip gali paliudyti trumpa, bet egzistuojanti mano istorija, be meilės jausmo visiškai įmanoma kurti. Yra daugybė poetų, kuriems meilė ir skausmas – pagrindinis įkvėpimo šaltinis, o man to nereikia. Mane kūrybai įkvepia viskas, kas supa, kas slypi mano viduje.
Santykiai, meilė (nors šio žodžio nelabai norėčiau vartoti, nes apskritai nežinau, kas tai yra ir ar tai egzistuoja), laimingas bendravimas su žmogumi bent jau man kartais trukdo. Kai nuolat esi su kitu, atitolsti nuo buvimo su savimi, kapstymosi savyje, bandymo išreikšti save. Tada tiesiog tampi normaliu laimingu žmogumi. Tačiau, nepaisant laimės, supranti, kaip pasiilgai ankstesnio savo gyvenimo, galbūt šiek tiek tamsaus, nelaimingo.
Iš tavo atsakymo suprantu, kad vis dėlto yra žmogus, kuris šiek tiek trukdo kūrybai...
Lyg ir taip, bet daugiau apie tai nėra prasmės kalbėti (juokiasi).
Rodos, ne juokais užsitraukei žurnalistų nemalonę: praėjusią savaitę jau ne pirmą kartą buvai jų išvadinta „pasikėlusia“. Neatsiliepi į žurnalistų skambučius, griežtai atsisakai duoti interviu, o pažadėjusi pasikalbėti net nepasirodai – visiškas ignoravimas...
O ką reiškia būti „pasikėlusiai“? Juk tokio žodžio apskritai nėra! Nesuprantu, kodėl žmonės man pritaiko tokį apibūdinimą, ir nežinau, kuo tai grindžia. Kodėl tapau „pasikėlusia“? Turbūt todėl, kad tyliu ir nebendrauju su žurnalistais. Bet jei žmogus nenori kalbėti, pasakoti, krauti skaitytojams informacijos apie save, ką jam daryti? Elgiuosi taip, nes nenoriu būti jokia žvaigždė, nenoriu, kad iš manęs būtų pučiamas oro burbulas.
Nori žmones apsaugoti nuo per didelio kiekio informacijos apie save ar bandai apsiginti?
Saugau ir save, ir kitus. Žinoma, jei darai ką nors viešai, tokie dalykai kaip interviu yra privalomi, bet visada norisi kalbėti tada, kai turi ką pasakyti. Kai išleidome albumą, plaukiau pasroviui, dariau tai, ką, atrodė, privalau daryti, bet vėliau apsidairiau ir supratau, kad kalbu, nors neturiu ką pasakyti. Žurnalistai visada turi ko paklausti, tačiau dažnai klausimai būna standartiniai, o atsakymai į juos vėliau atrodo nesąmoningi ir man visiškai nepatinka.
Negaliu pakęsti, kai rašydami apie mane prisimena Pelenės istoriją: atseit, mažame rusiškame miestelyje gyveno mergaitė, pradėjo groti, o kai atvažiavo į Vilnių, net seimūnai į jos koncertus pradėjo rinktis. Niekada nebuvau vargšė, o ir princese netapau.
Tiesą sakant, ir dabar nedaug ką turiu pasakyti, tačiau bent jau galiu pasiteisinti. Tiksliau – pasiaiškinti, kodėl esu tokia „pasikėlusi“...
Interviu tau yra nemalonioji, tačiau privaloma darbo pusė?
Niekur juodu ant balto neparašyta, kad muzikantas privalo dalyti interviu. Man pasisekė, jog leidėjai palieka daug erdvės pačiai spręsti, ką kada daryti. Jei sakau, kad nenoriu, jie dažniausiai atsako: „Nenori – nereikia.“ Tačiau kartais būna situacijų, panašių į šią, kai jie man pasako, jog geriau būtų su žurnalistais susitikti ir pabendrauti (juokiasi).
Nesu pasikėlusi ir išdidi, tiesiog nesinori kalbėti bet ką. Negi žmonėms įdomu trijuose leidiniuose perskaityti, kas įkvepia Aliną Orlovą kurti? O juk aš pati normaliai nesugebu atsakyti į šį klausimą. Kai tokie straipsniai išeina, man pasidaro dėl jų gėda – gėda, kad apie mane taip rašo ir kad pati tame dalyvauju. Vėliau susitikusi su draugais, protingais žmonėmis, jaučiuosi tiesiog nesmagiai.
Gerai, o kaip tu įsivaizduoji idealų interviu su Alina Orlova? Ko turėtų tavęs klausti?
Protingesni už mane žmonės ir sako: „Ko tu jaudiniesi? Kalbėk, apie ką nori.“ Bet aš apie nieką kalbėti nenoriu (juokiasi)! Žinoma, turiu savo nuomonę, principų, tačiau dar esu per jauna, kad galėčiau žmonėms nešti žinią. Vienintelė žinia, kurią nešu, žmones pasiekia per muziką. Kartais – per piešinius. Vis dar nenoriu sutikti su nuomone, kad esu kažkas ir kad žmonėms turėtų būti įdomu apie mane skaityti. Ir tai nėra joks kuklinimasis. Taip jaučiuosi nuoširdžiai, todėl kai parašo, jog esu „pasikėlusi“ ir „sužvaigždėjusi“, tai visiškai prieštarauja tam, kokia esu iš tikrųjų.
Panašu, kol kas į viską žiūri labai rimtai, o juk galima pažvelgti gana paprastai, gal kiek sarkastiškai: „Na, gerai, pakalbėsiu – blogiau tikrai nebus...“
Kiek kartų aš būtent taip ir dariau! Bet juk nė vienas nežinome, kiek gyvensime, tad gal reikėtų pataupyti energiją ir nešvaistyti jos į kairę ir į dešinę? Juk kaskart susitikdamas su žurnalistu paaukoji tam tikrą dalį savo laiko, o ją galbūt būtum galėjęs skirti visai kitiems dalykams.
Pavyzdžiui, šiandien būtum galėjusi ilgiau pamiegoti...
Šiandien viskas yra kitaip: noriu kalbėti, ir man vis labiau atrodo, kad turiu ką pasakyti (juokiasi).
Ar sukūrusi pirmąsias dainas manei, jog kada nors taip bus: dėl tavo interviu plėšysis žurnalistai, o kai neduosi, pyks?
Tikrai nėra taip viskas blogai (juokiasi)! Tačiau tai tiesa: niekada neįsivaizdavau, kad gali šitaip nutikti. Aš ir dabar negaliu patikėti, jog visa tai vyksta su manimi. Manau, niekada to ir nesuprasiu, kita vertus, juk stebėtis nėra blogai.
Iš tiesų gyvenime man sekasi ir tikrai suprantu, kad visuomet daryti tik tai, kas patinka, neįmanoma. Net ir studijuojant mėgstamą specialybę atsiranda daugybė dalykų, kurie tau – ne prie širdies. Taip pat ir su darbu: galbūt tai – svajonių užsiėmimas, tačiau yra daugybė pašalinių veiksnių, dėl kurių tave kartais jis tiesiog užknisa. Neabejoju: mano atveju viskas dar yra labai labai paprasta ir lengva.
Šalia savęs turi daug patarėjų, kurie skuba pamokyti, pasakyti, kaip vienoje ar kitoje situacijoje vertėtų elgtis?
Potencialių patarėjų, kurie galėtų patarti ir, žinau, padarytų tai gerai, yra, tačiau vis vien elgiuosi taip, kaip man atrodo geriausia. Aš ir pati niekam nedaliju patarimų, nes, mano galva, tai beprasmiška. Žmogus juk negali atsidurti kito vietoje ir pasakyti, kaip ką reikia daryti. O galbūt ir gali, tačiau patarimas nebūtinai atitiks to žmogaus gyvenimo modelį. Aišku, dar daug priklauso nuo to, kas pataria: dėl reikalų, susijusių su muzika, mano leidėjas ar koks muzikantas galėtų patarti tiksliau nei, pavyzdžiui, mama, kurios pastaba turbūt būtų be galo naivi.
Tėvus, spėju, tai, kas vyksta su jų dukra, dar labiau stebina?
Tiesą sakant, net nelabai žinau jų požiūrio. Gal ir stebisi, bet tiksliai žinau, jog taip smarkiai nesidžiaugia, kaip galėtų atrodyti, kad džiaugiasi tėvai, kai jų vaikui sekasi ko nors siekti (juokiasi). Jie truputį išgyvena ir linkėtų man normalesnio gyvenimo. Pavyzdžiui, kad studijuočiau Dailės akademijoje...
Bet juk ir tu pati svarstei apie studijas akademijoje. Persigalvojai?
Stojau, bet nepasisekė. Ar buvo skaudu? Tikrai ne. Apskritai stengiuosi per daug nedėti vilčių – tai savotiška savisauga nuo galimo nusivylimo. Galima būti dailininke ir be akademinio išsilavinimo, tiesa, labai sunkiai, tačiau be Vilniaus dailės akademijos – tikrai įmanoma. Vietų pasaulyje, kur būtų galima studijuoti, be galo daug.
Jau domėjaisi, kur galėtum studijuoti?
Rimtai dar nesidomėjau – turiu daug veiklos, tad sunkiai prisiruošiu. Bet apie kelias vietas žinau iš pažįstamų, kurie ketina studijuoti arba jau studijuoja.
Panašu, išvažiuoti iš Lietuvos tau nebūtų labai sunku?
Tikrai ne. Nesu labai prisirišusi prie vietos, mielai kraustausi iš vienos į kitą. Neturiu suvokimo: čia – mano namai, ten – ne. Man namai yra ten, kur tuo metu esu. Išvažiuoti studijuoti į užsienį – savotiškas iššūkis: atsiduri naujoje aplinkoje, tarp naujų žmonių. Tai įdomu. O po studijų grįžti į Lietuvą dirbti didelių darbų turėtų būti labai gera (šypsosi).
Kuriant muziką ir piešiant apima vienodas jausmas?
Stimulas kurti yra toks pat, bet kadangi skiriasi forma, skiriasi ir jausmai. Suvokti muziką kur kas paprasčiau – ji plūsta į tavo vidų, ir tiek. Kurdama muziką niekada iki galo neapmąstau detalių, žodžių, dažnai tai būna absoliutus ekspromtas, improvizacija. Bent jau pradžioje – didelis chaosas, jausmų pliūpsnis, kuris vėliau susiguli ir įgauna pavidalą.
Su piešimu yra kiek kitaip: taip, pradžioje viskas kyla iš jausmų, emocijų, o paskui pradedi piešinį detalizuoti – tam reikia šiokio tokio supratimo, intelekto. Mano piešiniuose daug smulkių detalių, o tai reiškia, kad piešiant tenka šiek tiek mąstyti.
Gyvenime esi tokia pat smulkmeniška, kaip ir piešdama?
Visas gyvenimas susideda iš detalių. Smulkmeniška? Man šis žodis kažkodėl turi neigiamą atspalvį (juokiasi). Taip, detalių pastebiu labai daug. Galiu pasakyti, kad man labai pasisekė, nes gyvenime matau daug ką: žmones, judesius, smulkias detales.
Pasikalbėkime apie tavo muzikinės karjeros pradžią, tiksliau – apie tai, nuo ko prasidėjo kelias į žinomumą. Vieną dieną tavo dainos atsidūrė internete. Lįsdama į virtualią erdvę turėjai konkretų tikslą?
Nebūtina visuomet turėti tikslą. Mano gyvenimas dėliojasi iš atsitiktinumų, ir tikrai nemąsčiau: įdėsiu dainas į internetą, žmonės susidomės, susižavės, pradės mane visur kviesti, tuomet pasiūlys išleisti albumą. Niekada apie tai negalvojau. Gal ir liūdna, kad niekada nesvajoju: juk būtų smagu – pasvajoji, o svajonė išsipildo. Dabar dažniausiai net nesidžiaugiu, kai kas nors įvyksta, – priimu tai kaip savaime suprantamą dalyką.
Nuo ko viskas prasidėjo? Retkarčiais padainuodavau, draugams patiko, todėl pasiūlė įrašyti. Įrašėme. O kur įrašytas dainas dėti? Į lentyną? Lengva ranka ir tikrai neturėdama jokio tikslo įdėjau jas į dainuojamosios poezijos tinklalapį. Metus dvejus jos ten ir gulėjo. Po kurio laiko pradėjo po truputį kviesti koncertuoti, paskui atsirado „Pravdos“ apdovanojimai, geriausios naujokės titulas.
Atrodo, viskas neįvyko staiga, kaip daugeliui gali pasirodyti...
Tai buvo natūralus procesas. Nebuvo jokio „bum“, ir aš tuo labai džiaugiuosi. Kai būna „bum“, niekada nežinai, kada bus antras ir kada viskas pasibaigs.
Užsiminei, kad tikslo tapti tuo, kuo esi šiandien, niekada neturėjai. O apskritai turi konkrečių planų, tikslų ar vis dėlto mieliau plauki ten, kur veda jausmai?
Man galbūt labiau tiktų antras variantas. Planai ir tikslai – skirtingi dalykai. Planai yra tai, kas arti tavęs. Planuoju koncertus, galbūt kur nors nuvažiuoti. O tikslai – visai kas kita. Žmogui turėti tikslų reikia, nes jų siekti gali kad ir visą gyvenimą, dėl to jautiesi tik geriau. Tai tas pat, kas tikinčiajam tikėti, kad yra Dievas, rojus, – tada jis tiesiog gali jaustis ramus.
O aš? Realių tikslų neturiu. Juo labiau tikslų siekti muzikinės karjeros. Neturiu tikslo ir sukurti šeimą ar pastatyti namą. Manau, svarbiausia, kad gyventi būtų įdomu, o man kol kas būtent taip ir yra. Nežinau, ką reikės veikti, kai pasidarys neįdomu (juokiasi)... Turbūt teks susikurti tikslų, kad ir kvailų.
Jau metus gyveni Vilniuje. Ką nauja atnešė šis etapas?
Metai nėra daug, tačiau jie buvo labai intensyvus ir tikrai neeiliniai. Manau, per tą laiką labai užaugau: praradau pirmapradį naivumą, pamačiau to, ko galbūt nesitikėjau pamatyti, ir nebūtinai kalbant apie malonius dalykus, supratau, kad kartais teks paminti savo principus, šiek tiek išmokau skirti žmones, nors ir anksčiau dėl to neturėjau didelių problemų.
Jaunam žmogui nelinkėčiau tokio triukšmo, kokį patyriau aš. Tiesą sakant, tai nieko gero neatnešė. Nieko. Nelabai suprantu žmones, kurie patys to nori ir siekia. Kaip gali tai patikti? Kita vertus, kad ir kaip baisiai pasakočiau, džiaugiuosi, jog tie metai buvo. Jie buvo įdomūs (juokiasi).
Kada nors gailėjaisi, kad į visa tai įsipainiojai?
Nuoširdaus gailėjimosi nebuvo. Visada pasilieku sau teisę, galimybę iš viso to išeiti. Esu laisvas žmogus ir galiu daryti, ką noriu. Žinoma, yra įsipareigojimų, todėl negalėčiau padaryti tai tą pačią akimirką, kai tik sugalvočiau, tačiau padėjusi tašką galėčiau viską mesti. Nemesčiau muzikos, bet labai lengvai atsisakyčiau buvimo Alina Orlova.
Beje, būti Alina Orlova paprasta?
Manau, nelabai (juokiasi). Kita vertus, gal ir labai lengva. Manau, taip yra visiems.
Kai kam tavo dainos atrodo liūdnos, netgi varančios į depresiją...
Nesąmonė! Žmogus pats sau depresiją įsivaro. O ar liūdnos? Man taip neatrodo. Tose dainose slypintis liūdesys toks lengvas... Yra jose šiek tiek skausmo, bet juk dainoms reikia įvairiausių emocijų.
Apie mirtį dainuoji taip pat lengvai kaip apie gyvenimą?
Būtent! Apskritai, manau, į mirtį reikia žiūrėti taip pat, kaip ir į gyvenimą, nes ir viena, ir kita neišvengiama. Nuo to negalima bėgti, tai reikia priimti ir suvokti.
Mirtis tau neatrodo baisi?
Na, nėra ji smagi (juokiasi). Bet juk nėra pradžios be pabaigos.
Mirtis tau asocijuojasi su pabaiga?
Taip. Su Dievu mano santykis yra gana dviprasmiškas. Kartais jaučiu, kad jis yra, bet negaliu pasakyti, jog esu patenkinta tuo, ką jis padarė ir ką daro. Kartais atrodo, kad jis viršuje tik sėdi ir nieko nedaro (juokiasi).
Tačiau tikintiems žmonėms, manau, gyventi yra paprasčiau, ir aš net sau to labai linkėčiau. Tai – savotiška garantija. Kai tiki, gali jaustis ramus ir saugus, nes darai tai, ką tau liepia daryti, jauti tai, ką tau liepia jausti.
Bet juk žmogui reikia kuo nors tikėti...
Nežinau, ar gyvenimas – atsitiktinumų rinkinys, ar kažkieno įgyvendinamas planas. Kartais atrodo, kad esu tik filmo herojus, o jį kuriantis režisierius mane stumdo po filmavimo aikštelę, kaip tik nori. Nors logiškai pagalvojus...
Gyvenime mieliau vadovaujiesi logika?
Jei mane priskiriate prie menininkų, vadinasi, logikos turėčiau neturėti, bet iš tikrųjų man jos netrūksta. Kita vertus, tai – mano logika, kuri kitam gali būti ir nepriimtina, nors man ji atrodo visiškai logiška. Jei noriu, galiu gana racionaliai mąstyti, kalbėti, priimti sprendimus.
Tačiau ne tada, kai kalbama apie jausmus, širdies reikalus. Kuriančiam žmogui meilė padeda ar trukdo?
Kaip gali paliudyti trumpa, bet egzistuojanti mano istorija, be meilės jausmo visiškai įmanoma kurti. Yra daugybė poetų, kuriems meilė ir skausmas – pagrindinis įkvėpimo šaltinis, o man to nereikia. Mane kūrybai įkvepia viskas, kas supa, kas slypi mano viduje.
Santykiai, meilė (nors šio žodžio nelabai norėčiau vartoti, nes apskritai nežinau, kas tai yra ir ar tai egzistuoja), laimingas bendravimas su žmogumi bent jau man kartais trukdo. Kai nuolat esi su kitu, atitolsti nuo buvimo su savimi, kapstymosi savyje, bandymo išreikšti save. Tada tiesiog tampi normaliu laimingu žmogumi. Tačiau, nepaisant laimės, supranti, kaip pasiilgai ankstesnio savo gyvenimo, galbūt šiek tiek tamsaus, nelaimingo.
Iš tavo atsakymo suprantu, kad vis dėlto yra žmogus, kuris šiek tiek trukdo kūrybai...
Lyg ir taip, bet daugiau apie tai nėra prasmės kalbėti (juokiasi).
