LRT generalinis direktorius Audrius SIAURUSEVIČIUS (41) naujame savo kabinete jausmų nesigėdija. Neslepia nei drebančio balso, nei susitvenkusių ašarų akyse. Laikas gydo, tačiau kai kurie prisiminimai jam vis dar kelia skausmą. „Juodi metai. Juodi juodžiausi...“ – prasitaria. Iš tiesų, ką reiškia garbingi postai, karjeros aukštumos prieš geriausio draugo netektį?
Na, pasakyk, kokio kietumo toji generalinio direktoriaus kėdė?
Ne kietesnė, nei maniau, nieko tokio netikėto… Tik, žinai, amžina dilema – plaukti pasroviui ar išmėginti naujus žingsnius? Daug kas pamiršta, kad generaliniu direktoriumi taip paprastai netampama, reikia parengti programą, jai turi pritarti LRT taryba. Manoji surinko daugiausia balų, dabar liko ją įgyvendinti.
Ar šis postas – tavo ambicijos?
Kokios ambicijos?! Niekada neturėsiu geresnio darbo, nei turėjau vesdamas „Spaudos klubą“. Tai buvo mano auksinis periodas... Tiesą sakant, nė nežinau, ar tikrai būčiau pretendavęs į direktoriaus kėdę, jei nebūčiau žinojęs, kiek daug LRT žmonių mane palaiko.
Na, apie paramą, matyt, žinojai vienas. Į viešumą tomis dienomis iškilo tik pyktis: „Kur tas Siaurusevičius lenda?!“
Nesukau dėl to galvos. Kur kas svarbiau buvo, kad mane rėmė beveik visi laidų vedėjai.
Dažnai kalbama, kad menininkas – joks vadovas. Ir čia tau nosies kišti nereikėjo – geriau koks vadybininkas būtų atėjęs, ekonominį išsilavinimą turintis žmogus...
Nebūtinai! LRT gyvena ir dirba pagal Seimo priimtą įstatymą. Nedaug Lietuvoje tokių įstaigų. Skaitau, stengiuosi įstatymo laikytis ir kviečiu gilintis savo darbuotojus. Jame labai daug gerų dalykų.
Įstatymas įstatymu, tačiau kiekvienas vadovas turi savo viziją, kaip atrodys nacionalinis kanalas. Kokia tavoji?
Aš noriu kitokios televizijos nei ta, kuri buvo.
Bet juk tavo ir žiūrovų vizijos nebūtinai sutampa...
Šiame gyvenime visi esame mokiniai. Pažiūrėsime, ką parodys pirmasis mūsų sezonas. Kūryba yra gyvas, niekada nesibaigiantis procesas.
Girdėjau kalbų, kad pradėjęs vadovauti ypatingą dėmesį parodei laidų kūrėjams.
Bet juk visi mes, administratoriai, čia esame tam, kad padėtume kurti laidas arba bent jau netrukdytume tai daryti. Radijas ir televizija visų pirma yra laidas kuriantys žmonės.
O dar pasakojama, kad tavęs nejaudina, kada kas ateina į darbą, ir nesi nusiteikęs klausytis paskalų...
Manęs nedomina žvejyba, tik žuvis. Prie tos minties visus ir bandau pratinti. Reikia gero rezultato, o ne pasakojimų apie tai, kodėl vieno ar kito dalyko nepavyko padaryti. Kalbos apie nesėkmes mane vargina.
Ar gerai supranti kuriančius žmones dėl to, kad savo karjerą pradėjai nuo pirmųjų laiptelių, pats dirbai žurnalistu Prienų rajono laikraštyje, vėliau – „Atgimime“, vedei televizijos laidas?
Atsitiko taip, kad dabar televizijai vadovauja žmonės, galintys kurti laidas nuo pradžios iki galo, o programų direktorius netgi mokėtų jas sumontuoti. Visi nuėję tuos kelius, užtat ir kitus suprantame. Aš pats dar ir radijuje dirbau – septynerius metus rengiau reportažus „Laisvosios Europos“ radijui.
Kai kuriam nors nesiseka, argi nepagalvoji: imčiau ir padaryčiau?!
Reikia nepasiduoti pagundai. Jei imsi daryti pats, koks iš tavęs vadovas?!
Seniau televizijoje turėjai kitą kabinetą. Dabar, žiūrėk, koks erdvus, prabangus. Ar pajutai, kad netgi bičiuliai kitaip peržengia jo slenkstį? Statusas varžo?
Draugai ir yra draugai, kad suprastų tavo sprendimus ir apsisprendimus. Tie, kurie nesupranta, matyt, nėra draugai.
O kaip į sprendimą dalyvauti konkurse reagavo žmona Ingrida?
Na, galima sakyti, ji sužinojo iš radijo.
Kaip netikėta!
Ji nujautė, kad mėginsiu dalyvauti konkurse, tačiau tai buvo mano sprendimas. Jo niekas nepakeistų, net jei labai norėtų. Tiesa, iškart pasakiau, kad neinu dalyvauti – einu laimėti.
O kas, jei būtų nepavykę?
Na, tada jau nieko nepadarysi, reikėtų sveikinti nugalėtoją, bet jei eini, galvoji apie pergalę. Kitaip būtų neverta.
Lengva būti įsitikinus pergale, kai tave vadina pilkuoju kardinolu...
Aš niekada neleidau sau kištis į tai, kas vyko televizijoje, išskyrus savo laidą. Užtat dabar privalau įgyvendinti, ką buvau sugalvojęs.
Kodėl žmonės mano, kad esi labai įtakingas? Juk buvo galvojančių: jei vedi „Spaudos klubą“, beveik valdai Lietuvą...
Tai buvo tik laida, tačiau man labai patiko, ką dariau. Politika ir politiniai procesai mane domina iki šiol.
Na, panašu, politikos šiame darbe tau irgi užteks...
Daugelis mano, kad politikos čia labai daug, bet iš tiesų – mažai.
Nejau tavęs niekas nespaudžia?
Per dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo labai daug politikų, bandydami daryti įtaką televizijoje, gerai nusvilo nagus. Atsirado daugiau tolerancijos, supratimo, racionalių derybų ir diskusijų.
Ar pakeitei savo mobiliojo telefono skambutį? „Maskvos balsas“ lyg ir nedera Nacionalinio kanalo generaliniam direktoriui...
Jis tebeskamba tam, kad neprarasčiau budrumo.
Vis dar draugauji su „žasais“? Lyg ir ne lygis...
Su „žasais“ draugauti visada buvo ne lygis (juokiasi). Tik anksčiau manęs klausdavo, kaip su jais gali bendrauti tokios rimtos laidos vedėjas. Aš draugų nesirenku pagal statusą ar pareigas.
Ar tai – požiūrio klausimas? Juk gali lengvai save įsprausti į rėmus...
Tai – laisvės klausimas. Man atrodo, esu laisvas žmogus. Ačiū Dievui, gyvenu laikotarpiu, kai galiu toks būti. Tai – mūsų visų pasiekimas. Visada sakau: ne pareigos daro žmogų, o žmogus daro pareigas.
Ar tau apskritai lieka laiko draugams ir šėlionėms jų vakarėliuose?
Mūsų įpročius, deja, keičia tai, kad visi suaugome. Pomėgius keičia metrikai.
O šeima?
Nori nenori atsiranda įsipareigojimų.
Na, jūsų su Ingrida santykiai visada buvo gana laisvi. Jei ji tau kartais ir pagrūmoja, tai – „už reikalą“.
Kad taip susiklostė... Vis vengiu cituoti šviesaus atminimo Vytautą Kernagį – pernelyg daug tų cituojančiųjų... Tai jis apie panašius į mus sakydavo: „Žmonos, ko pykstat? Reikėjo jums tekėti už buhalterio.“ Jei norėjai kitokio gyvenimo, reikėjo tekėti už buhalterio. Taiklu!
Vytautas buvo tavo draugas...
Pastaruosius dešimt metų – taip (iš rašomojo stalčiaus Audrius ištraukia dvi popieriuje atspaustas fotografijas. Jose – kartu su Vytautu). Praėjusių metų liepos šeštoji... Paskutinės mūsų nuotraukos. Tik dabar atsiuntė.
Audriau, man atrodo, šituos metus tu prisiminsi visą gyvenimą...
Juodi metai! Juodi juodžiausi! Neprisimenu sunkesnių. Labai daug mirčių: palaidojau močiutę, Janina Miščiukaitė, Vytas, o kiek dar kitų, daugiau ar mažiau pažįstamų...
Kažkur girdėjau, kad artimo žmogaus mirtis tiesiog išsiurbia šalia esančiųjų energiją.
Apie Vytauto ligą sužinojau vienas pirmųjų. Atrodo, kiek laiko prabėgo, o vis neatsigaunu... Iš pradžių buvo šokas, vėliau atsirado viltis. Kitaip mudu nė nekalbėjome... Dabar – tuštuma.
Kartais tik įsivaizduojame, kad turime daug draugų, bet iš tiesų pačių brangiausių – vos vienas kitas. Skaudu, kai imame juos prarasti...
Tarp mūsų neegzistavo metų skirtumas. Atrodo, buvome vienos kartos, bet iš tiesų – ne. Džiaugiuosi, kad spėjau vieną dalyką: per jo gimtadienį, gegužės devynioliktąją, atsidūriau Londone. Tą pačią dieną ant tvoros šalia garsiosios Abbey Road bitlų perėjos didelėmis raidėmis užrašiau „Vytautas Kernagis“. Paskambinau jam iš Londono per gimtadienį. Maniau, nepatikės, tai nufotografavau. Štai tokia jam buvo paskutinė mano dovana... Mirtis daug ką keičia.
Pagalvoji, kad gyvenimas – toks trapus ir laiko mums duota nedaug?
Pasirodo, nedaug. Ir, pasirodo, nė įsivaizduoti negalėjai, kaip mažai.
Na, likimas mėgsta staigmenas. Kažin ar būtum patikėjęs, jei kas tau, Prienų rajono laikraščio žurnalistui, būtų išpranašavę LRT generalinio direktoriaus ateitį?
Mano ambicijos siekė būti žurnalistu. Ir tais laikais tai atrodė daug. Kai tapau žurnalistu, įgyvendinau savo svajonę. Dievas mūsų kartai davė žiauriai įdomų laikotarpį. Kitos kartos mums jo pavydės. Visi gyvenimo etapai – unikalūs, bet šitas – ypatingas. 1988-ieji daugelį mūsų pakeitė ir suteikė begalę galimybių.
Audriau, ar yra žmogus, kurį galėtum laikyti savo mokytoju?
Tokių buvo daug. Kai kurie Prienų laikraščio „Naujas gyvenimas“ žurnalistai. Tikrai. Gera atmosfera, žmonės, negyvenantys pagal standartus ir turintys savo pasaulį. Be jų nebūčiau, kas esu.
Prisimenu tavo keturiasdešimtmetį. Buvo daugybė svečių. Tarp jų – aukšto rango politikų ir netgi Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Net praėjus metams tą šventę tau dar primena...
Į jubiliejų pasikviečiau ne politikus, o draugus – nereikia painioti. Na, dar tuos, kurių šventėse pats esu dalyvavęs. Ir, ačiū Dievui, kad tai padariau. Praktika parodė, jog į penkiasdešimtmetį daugelio nebepakviesiu... Po gimtadienio tas pats Vytautas pasakė: „Vienintelis tavo baliaus trūkumas – kad jis buvo pernelyg geras. Atsimink tik viena: jei kas nors sakys, kad buvo blogai ar kas nepavyko, tai – tik iš pavydo.“
Juk Lietuvoje yra kategorija žmonių, besirūpinančių kitais: kas pas ką eina, kas su kuo miega. Man tai nerūpi. Burbat dėl baliaus? Na, prašau, surenkit tokį patį. Burbėjot dėl „Spaudos klubo“? Taigi vieta laisva...
Lietuva, matyt, vienintelė šalis pasaulyje, kurioje pažinoti Prezidentą yra įtartina. Gali sėdėti prie vieno stalo su banditais – niekam nekelsi įtarimų, o štai Prezidentas – kas kita.
Prisipažink, argi tavęs politikai neviliojo į savo tarpą?
Nežinau, ar gerai padariau, kad atsisakiau (juokiasi). Politika irgi yra kūryba. O kurti man patinka. Kodėl taip sekėsi „Spaudos klubui“? Todėl, kad į vieną vietą sulipo ir hobis, ir darbas. Juokinga, kol laida buvo, dažniausiai sulaukdavau kritikos, o dabar, kai jos nebėra, – vis daugiau pagyrimų. Žmonių atmintyje ji vis gerėja...
Argi televizijos pasaulyje nesama praktikos, kad generalinis veda savo autorinę laidą?
Tai neuždrausta, bet žinau, kad būtų sunku.
Tavo žmona su vaikais – sūnumi Pauliumi ir mažąja dukrele Guoda – vasarą leidžia Palangoje. Ar dažnai pas juos nuvažiuoji?
Beveik kiekvieną savaitgalį. Dabar jau važiuoju ne į Palangą, o pas vaikus. Be Vytauto man Palanga kitokia. Ir be „Anapilio“... Nebesukursi, nebeatkursi to, kas buvo. Mano Palanga dingo. Ir dabar vasarą, kai susitinku Kostą Smoriginą ar Gytį Paškevičių, kalbamės – jie jaučią tą patį.
Kaip judu su Ingrida susitariate, kuris kokius namų darbus padarys? Kol kas panašu, kad vaikų auginimas tenka jai vienai...
Kad nėra jokių susitarimų. Taip natūraliai susiklostė. Kažkuriam juk reikia aukotis...
Atrodo, aukojasi ji... Neklausi, ar norėtų grįžti į žurnalistiką?
Kad mes apie darbą namuose stengiamės nesikalbėti.
Pamenu, Paulius buvo didis kodėlčius. Jau baigėsi jo klausimų periodas?
Klausimai baigėsi. Prasidėjo moralai. Jis beveik iškart įvertino, kad naujasis tėčio darbas yra labai blogas. „Ar dar matysime tėvelį gyvą?“ – paklausė mamos. Man yra prasitaręs: „Anksčiau tave tai bent per televizorių matydavome...“
O mažoji?
Ačiū Dievui, jai dar tik dveji ir ji mažai supranta.
Džiaugeisi, kai gimė Guoda?
O ko nesidžiaugti?! Turiu, ko norėjau – ir sūnų, ir dukrą.
Paulius nekėlė pavydo scenų dėl sesės?
Jis labai myli Guodą, ir į vaikų reikalus geriau nesikišti. Trečio jiedu nepripažįsta!
Ką čia kalbėti, vaikams jaučiu didžiausią skolą – per retai mane mato...
Ne taip seniai persikraustėte į naujus namus. Kas rūpinosi jų įrengimu?
Per pusę (juokiasi).
Betgi po Avino ženklu gimusius vyrus buitis taip erzina!
Erzina, tačiau be jos irgi negali. Nors butas, matyt, taip ir liks iki galo neįrengtas.
Girdėjau, įsikūrėte Žvėryne?
Žinai, pirmasis mano butas, kuriame gyvenau atvykęs stoti į Vilniaus universitetą, irgi buvo Žvėryne, gal koks šimtas metrų nuo šito.
Esi iš tų, kurie nekelia didelių reikalavimų aplinkai, drabužiams?
Man visada svarbiau turinys, o ne forma.
Gal jau atėjo laikas mokytis vairuoti?
Manau, dabar – tikrai ne. Kai kurie draugai juokauja: Siauras nuo šiol legaliai turi vairuotoją. Kam man tas pažymėjimas (juokiasi)?! Tiesą sakant, esu sau davęs tokį įsipareigojimą. O tai, ką sugalvoju, anksčiau ar vėliau įgyvendinu.
Per Naujuosius metus surašai savo norus popierėlyje ir saugai?
Nieko nerašau... Visi mes turime svajonių, kurių tikriausiai niekada neįgyvendinsime.
Na, pasakyk, kokio kietumo toji generalinio direktoriaus kėdė?
Ne kietesnė, nei maniau, nieko tokio netikėto… Tik, žinai, amžina dilema – plaukti pasroviui ar išmėginti naujus žingsnius? Daug kas pamiršta, kad generaliniu direktoriumi taip paprastai netampama, reikia parengti programą, jai turi pritarti LRT taryba. Manoji surinko daugiausia balų, dabar liko ją įgyvendinti.
Ar šis postas – tavo ambicijos?
Kokios ambicijos?! Niekada neturėsiu geresnio darbo, nei turėjau vesdamas „Spaudos klubą“. Tai buvo mano auksinis periodas... Tiesą sakant, nė nežinau, ar tikrai būčiau pretendavęs į direktoriaus kėdę, jei nebūčiau žinojęs, kiek daug LRT žmonių mane palaiko.
Na, apie paramą, matyt, žinojai vienas. Į viešumą tomis dienomis iškilo tik pyktis: „Kur tas Siaurusevičius lenda?!“
Nesukau dėl to galvos. Kur kas svarbiau buvo, kad mane rėmė beveik visi laidų vedėjai.
Dažnai kalbama, kad menininkas – joks vadovas. Ir čia tau nosies kišti nereikėjo – geriau koks vadybininkas būtų atėjęs, ekonominį išsilavinimą turintis žmogus...
Nebūtinai! LRT gyvena ir dirba pagal Seimo priimtą įstatymą. Nedaug Lietuvoje tokių įstaigų. Skaitau, stengiuosi įstatymo laikytis ir kviečiu gilintis savo darbuotojus. Jame labai daug gerų dalykų.
Įstatymas įstatymu, tačiau kiekvienas vadovas turi savo viziją, kaip atrodys nacionalinis kanalas. Kokia tavoji?
Aš noriu kitokios televizijos nei ta, kuri buvo.
Bet juk tavo ir žiūrovų vizijos nebūtinai sutampa...
Šiame gyvenime visi esame mokiniai. Pažiūrėsime, ką parodys pirmasis mūsų sezonas. Kūryba yra gyvas, niekada nesibaigiantis procesas.
Girdėjau kalbų, kad pradėjęs vadovauti ypatingą dėmesį parodei laidų kūrėjams.
Bet juk visi mes, administratoriai, čia esame tam, kad padėtume kurti laidas arba bent jau netrukdytume tai daryti. Radijas ir televizija visų pirma yra laidas kuriantys žmonės.
O dar pasakojama, kad tavęs nejaudina, kada kas ateina į darbą, ir nesi nusiteikęs klausytis paskalų...
Manęs nedomina žvejyba, tik žuvis. Prie tos minties visus ir bandau pratinti. Reikia gero rezultato, o ne pasakojimų apie tai, kodėl vieno ar kito dalyko nepavyko padaryti. Kalbos apie nesėkmes mane vargina.
Ar gerai supranti kuriančius žmones dėl to, kad savo karjerą pradėjai nuo pirmųjų laiptelių, pats dirbai žurnalistu Prienų rajono laikraštyje, vėliau – „Atgimime“, vedei televizijos laidas?
Atsitiko taip, kad dabar televizijai vadovauja žmonės, galintys kurti laidas nuo pradžios iki galo, o programų direktorius netgi mokėtų jas sumontuoti. Visi nuėję tuos kelius, užtat ir kitus suprantame. Aš pats dar ir radijuje dirbau – septynerius metus rengiau reportažus „Laisvosios Europos“ radijui.
Kai kuriam nors nesiseka, argi nepagalvoji: imčiau ir padaryčiau?!
Reikia nepasiduoti pagundai. Jei imsi daryti pats, koks iš tavęs vadovas?!
Seniau televizijoje turėjai kitą kabinetą. Dabar, žiūrėk, koks erdvus, prabangus. Ar pajutai, kad netgi bičiuliai kitaip peržengia jo slenkstį? Statusas varžo?
Draugai ir yra draugai, kad suprastų tavo sprendimus ir apsisprendimus. Tie, kurie nesupranta, matyt, nėra draugai.
O kaip į sprendimą dalyvauti konkurse reagavo žmona Ingrida?
Na, galima sakyti, ji sužinojo iš radijo.
Kaip netikėta!
Ji nujautė, kad mėginsiu dalyvauti konkurse, tačiau tai buvo mano sprendimas. Jo niekas nepakeistų, net jei labai norėtų. Tiesa, iškart pasakiau, kad neinu dalyvauti – einu laimėti.
O kas, jei būtų nepavykę?
Na, tada jau nieko nepadarysi, reikėtų sveikinti nugalėtoją, bet jei eini, galvoji apie pergalę. Kitaip būtų neverta.
Lengva būti įsitikinus pergale, kai tave vadina pilkuoju kardinolu...
Aš niekada neleidau sau kištis į tai, kas vyko televizijoje, išskyrus savo laidą. Užtat dabar privalau įgyvendinti, ką buvau sugalvojęs.
Kodėl žmonės mano, kad esi labai įtakingas? Juk buvo galvojančių: jei vedi „Spaudos klubą“, beveik valdai Lietuvą...
Tai buvo tik laida, tačiau man labai patiko, ką dariau. Politika ir politiniai procesai mane domina iki šiol.
Na, panašu, politikos šiame darbe tau irgi užteks...
Daugelis mano, kad politikos čia labai daug, bet iš tiesų – mažai.
Nejau tavęs niekas nespaudžia?
Per dvidešimt metų nuo Nepriklausomybės atkūrimo labai daug politikų, bandydami daryti įtaką televizijoje, gerai nusvilo nagus. Atsirado daugiau tolerancijos, supratimo, racionalių derybų ir diskusijų.
Ar pakeitei savo mobiliojo telefono skambutį? „Maskvos balsas“ lyg ir nedera Nacionalinio kanalo generaliniam direktoriui...
Jis tebeskamba tam, kad neprarasčiau budrumo.
Vis dar draugauji su „žasais“? Lyg ir ne lygis...
Su „žasais“ draugauti visada buvo ne lygis (juokiasi). Tik anksčiau manęs klausdavo, kaip su jais gali bendrauti tokios rimtos laidos vedėjas. Aš draugų nesirenku pagal statusą ar pareigas.
Ar tai – požiūrio klausimas? Juk gali lengvai save įsprausti į rėmus...
Tai – laisvės klausimas. Man atrodo, esu laisvas žmogus. Ačiū Dievui, gyvenu laikotarpiu, kai galiu toks būti. Tai – mūsų visų pasiekimas. Visada sakau: ne pareigos daro žmogų, o žmogus daro pareigas.
Ar tau apskritai lieka laiko draugams ir šėlionėms jų vakarėliuose?
Mūsų įpročius, deja, keičia tai, kad visi suaugome. Pomėgius keičia metrikai.
O šeima?
Nori nenori atsiranda įsipareigojimų.
Na, jūsų su Ingrida santykiai visada buvo gana laisvi. Jei ji tau kartais ir pagrūmoja, tai – „už reikalą“.
Kad taip susiklostė... Vis vengiu cituoti šviesaus atminimo Vytautą Kernagį – pernelyg daug tų cituojančiųjų... Tai jis apie panašius į mus sakydavo: „Žmonos, ko pykstat? Reikėjo jums tekėti už buhalterio.“ Jei norėjai kitokio gyvenimo, reikėjo tekėti už buhalterio. Taiklu!
Vytautas buvo tavo draugas...
Pastaruosius dešimt metų – taip (iš rašomojo stalčiaus Audrius ištraukia dvi popieriuje atspaustas fotografijas. Jose – kartu su Vytautu). Praėjusių metų liepos šeštoji... Paskutinės mūsų nuotraukos. Tik dabar atsiuntė.
Audriau, man atrodo, šituos metus tu prisiminsi visą gyvenimą...
Juodi metai! Juodi juodžiausi! Neprisimenu sunkesnių. Labai daug mirčių: palaidojau močiutę, Janina Miščiukaitė, Vytas, o kiek dar kitų, daugiau ar mažiau pažįstamų...
Kažkur girdėjau, kad artimo žmogaus mirtis tiesiog išsiurbia šalia esančiųjų energiją.
Apie Vytauto ligą sužinojau vienas pirmųjų. Atrodo, kiek laiko prabėgo, o vis neatsigaunu... Iš pradžių buvo šokas, vėliau atsirado viltis. Kitaip mudu nė nekalbėjome... Dabar – tuštuma.
Kartais tik įsivaizduojame, kad turime daug draugų, bet iš tiesų pačių brangiausių – vos vienas kitas. Skaudu, kai imame juos prarasti...
Tarp mūsų neegzistavo metų skirtumas. Atrodo, buvome vienos kartos, bet iš tiesų – ne. Džiaugiuosi, kad spėjau vieną dalyką: per jo gimtadienį, gegužės devynioliktąją, atsidūriau Londone. Tą pačią dieną ant tvoros šalia garsiosios Abbey Road bitlų perėjos didelėmis raidėmis užrašiau „Vytautas Kernagis“. Paskambinau jam iš Londono per gimtadienį. Maniau, nepatikės, tai nufotografavau. Štai tokia jam buvo paskutinė mano dovana... Mirtis daug ką keičia.
Pagalvoji, kad gyvenimas – toks trapus ir laiko mums duota nedaug?
Pasirodo, nedaug. Ir, pasirodo, nė įsivaizduoti negalėjai, kaip mažai.
Na, likimas mėgsta staigmenas. Kažin ar būtum patikėjęs, jei kas tau, Prienų rajono laikraščio žurnalistui, būtų išpranašavę LRT generalinio direktoriaus ateitį?
Mano ambicijos siekė būti žurnalistu. Ir tais laikais tai atrodė daug. Kai tapau žurnalistu, įgyvendinau savo svajonę. Dievas mūsų kartai davė žiauriai įdomų laikotarpį. Kitos kartos mums jo pavydės. Visi gyvenimo etapai – unikalūs, bet šitas – ypatingas. 1988-ieji daugelį mūsų pakeitė ir suteikė begalę galimybių.
Audriau, ar yra žmogus, kurį galėtum laikyti savo mokytoju?
Tokių buvo daug. Kai kurie Prienų laikraščio „Naujas gyvenimas“ žurnalistai. Tikrai. Gera atmosfera, žmonės, negyvenantys pagal standartus ir turintys savo pasaulį. Be jų nebūčiau, kas esu.
Prisimenu tavo keturiasdešimtmetį. Buvo daugybė svečių. Tarp jų – aukšto rango politikų ir netgi Lietuvos Prezidentas Valdas Adamkus. Net praėjus metams tą šventę tau dar primena...
Į jubiliejų pasikviečiau ne politikus, o draugus – nereikia painioti. Na, dar tuos, kurių šventėse pats esu dalyvavęs. Ir, ačiū Dievui, kad tai padariau. Praktika parodė, jog į penkiasdešimtmetį daugelio nebepakviesiu... Po gimtadienio tas pats Vytautas pasakė: „Vienintelis tavo baliaus trūkumas – kad jis buvo pernelyg geras. Atsimink tik viena: jei kas nors sakys, kad buvo blogai ar kas nepavyko, tai – tik iš pavydo.“
Juk Lietuvoje yra kategorija žmonių, besirūpinančių kitais: kas pas ką eina, kas su kuo miega. Man tai nerūpi. Burbat dėl baliaus? Na, prašau, surenkit tokį patį. Burbėjot dėl „Spaudos klubo“? Taigi vieta laisva...
Lietuva, matyt, vienintelė šalis pasaulyje, kurioje pažinoti Prezidentą yra įtartina. Gali sėdėti prie vieno stalo su banditais – niekam nekelsi įtarimų, o štai Prezidentas – kas kita.
Prisipažink, argi tavęs politikai neviliojo į savo tarpą?
Nežinau, ar gerai padariau, kad atsisakiau (juokiasi). Politika irgi yra kūryba. O kurti man patinka. Kodėl taip sekėsi „Spaudos klubui“? Todėl, kad į vieną vietą sulipo ir hobis, ir darbas. Juokinga, kol laida buvo, dažniausiai sulaukdavau kritikos, o dabar, kai jos nebėra, – vis daugiau pagyrimų. Žmonių atmintyje ji vis gerėja...
Argi televizijos pasaulyje nesama praktikos, kad generalinis veda savo autorinę laidą?
Tai neuždrausta, bet žinau, kad būtų sunku.
Tavo žmona su vaikais – sūnumi Pauliumi ir mažąja dukrele Guoda – vasarą leidžia Palangoje. Ar dažnai pas juos nuvažiuoji?
Beveik kiekvieną savaitgalį. Dabar jau važiuoju ne į Palangą, o pas vaikus. Be Vytauto man Palanga kitokia. Ir be „Anapilio“... Nebesukursi, nebeatkursi to, kas buvo. Mano Palanga dingo. Ir dabar vasarą, kai susitinku Kostą Smoriginą ar Gytį Paškevičių, kalbamės – jie jaučią tą patį.
Kaip judu su Ingrida susitariate, kuris kokius namų darbus padarys? Kol kas panašu, kad vaikų auginimas tenka jai vienai...
Kad nėra jokių susitarimų. Taip natūraliai susiklostė. Kažkuriam juk reikia aukotis...
Atrodo, aukojasi ji... Neklausi, ar norėtų grįžti į žurnalistiką?
Kad mes apie darbą namuose stengiamės nesikalbėti.
Pamenu, Paulius buvo didis kodėlčius. Jau baigėsi jo klausimų periodas?
Klausimai baigėsi. Prasidėjo moralai. Jis beveik iškart įvertino, kad naujasis tėčio darbas yra labai blogas. „Ar dar matysime tėvelį gyvą?“ – paklausė mamos. Man yra prasitaręs: „Anksčiau tave tai bent per televizorių matydavome...“
O mažoji?
Ačiū Dievui, jai dar tik dveji ir ji mažai supranta.
Džiaugeisi, kai gimė Guoda?
O ko nesidžiaugti?! Turiu, ko norėjau – ir sūnų, ir dukrą.
Paulius nekėlė pavydo scenų dėl sesės?
Jis labai myli Guodą, ir į vaikų reikalus geriau nesikišti. Trečio jiedu nepripažįsta!
Ką čia kalbėti, vaikams jaučiu didžiausią skolą – per retai mane mato...
Ne taip seniai persikraustėte į naujus namus. Kas rūpinosi jų įrengimu?
Per pusę (juokiasi).
Betgi po Avino ženklu gimusius vyrus buitis taip erzina!
Erzina, tačiau be jos irgi negali. Nors butas, matyt, taip ir liks iki galo neįrengtas.
Girdėjau, įsikūrėte Žvėryne?
Žinai, pirmasis mano butas, kuriame gyvenau atvykęs stoti į Vilniaus universitetą, irgi buvo Žvėryne, gal koks šimtas metrų nuo šito.
Esi iš tų, kurie nekelia didelių reikalavimų aplinkai, drabužiams?
Man visada svarbiau turinys, o ne forma.
Gal jau atėjo laikas mokytis vairuoti?
Manau, dabar – tikrai ne. Kai kurie draugai juokauja: Siauras nuo šiol legaliai turi vairuotoją. Kam man tas pažymėjimas (juokiasi)?! Tiesą sakant, esu sau davęs tokį įsipareigojimą. O tai, ką sugalvoju, anksčiau ar vėliau įgyvendinu.
Per Naujuosius metus surašai savo norus popierėlyje ir saugai?
Nieko nerašau... Visi mes turime svajonių, kurių tikriausiai niekada neįgyvendinsime.
