Aušrinė Tuvyahu: mus dažnai vadina Adamsų šeimynėle

„Atvažiavau į Lietuvą dviem savaitėms, grįžtu į Tel Avivą po dviejų mėnesių“, – Vilniuje skaičiuodama paskutines valandas juokėsi ekstravagantiškų gatvės drabužių boutique „Block 190“ savininkė Aušrinė Tuvyahu (46). Jau devyniolika metų jos namai – Pažadėtojoje žemėje.

Namuose ant Viduržemio jūros kranto pasiilgę Aušrinės laukė vyras Oferas Tuvyahu (43), jų sūnūs šešiolikmetis Galius ir dvylikos Talius. Taip pat jos numylėtos katės – britų (rusų???) mėlynųjų veislės Madonna ir, kaip sako Oferas, „šiukšlynų katinas“ Micius. Aušrinės dukra Ugnė (26) – jau savarankiška, Tel Avive gyvena su draugu. „Namo noriu! Noriu namo! Nebegaliu kentėti...“ – nenustygo artimųjų seniai nemačiusi verslininkė.

Išlipau ne toje stotelėje

Kitas Kaune gimusios ir dvidešimt aštuonerius metus praleidusios Aušrinės gyvenimo etapas – Izraelyje – prasidėjo 1989 metais. „O atrodo, kad tik užvakar. Laikas bėga labai greitai“, – pajuto verslininkė. Ji nebenori pasakoti, kaip prieš beveik dvidešimt metų nusprendė atsisakyti tuometės Sovietų Sąjungos, kuriai priklausė ir Lietuva, pilietybės, norėjo ištrūkti į Vakarų pasaulį. „Prie sovietų santvarkos jaučiausi kaip narvelyje uždaryta beždžionė, man labai norėjosi ištrūkti. Net nebuvo svarbu kur, svarbu – išvažiuoti. Tai, matyt, vidinės laisvės troškimas. Ir dabar nekenčiu jokių rėmelių, neteisiu savęs ir kitų. Man svarbiausia, kad žmonės, nors ir kaip gyventų, būtų laimingi ir kad toks jų gyvenimas nežeistų kitų.“
Tuo metu, kai Aušrinė ryžosi keisti savo gyvenimą, Lietuvoje kūrėsi kooperatyvai. Tokį verslą su keliomis draugėmis turėjo ir ji. Prisimena, kad labai gerai sekėsi, bet uždirbamų pinigų negalėjo deklaruoti. „Mano akiratis buvo gana platus. Visada svajojau keliauti ir pamatyti pasaulio, bet neturėjau galimybių. Lietuvoje man buvo per ankšta, – prisimena tuometę būseną. – Jaučiau ir žinojau, kad galiu daugiau, įdomiau. Buvau maištinga, reikėjo ieškoti vietos, erdvės, kur save realizuoti. Neįsivaizdavau, ką atsidūrusi kitoje šalyje darysiu, bet tikrai žinojau: jeigu ir eisiu indų plauti, tai tik tam, kad geriau perprasčiau erdvę, kur patekau. Tačiau Izraelyje indų neploviau, gatvių nešlaviau, na ir gerai...“
Atsisakiusi Sovietų Sąjungos pilietybės Aušrinė norėjo keliauti į Kanadą: ten gyveno dėdė.
„Ne toje stotelėje išlipau, – nesileisdama į detales aiškina, kaip atsirado Izraelyje. – Atsidūriau ten, kur ir turėjau. Tikiu likimu. Jo vingius šiek tiek gali koreguoti, bet esmės nepakeisi. Dabar likimui sakau: ačiū, kad išvažiavau ne į Kanadą.“
Nejaugi dėl šio žingsnio ji niekada nesigailėjo? „Gailėtis? Ko? Kad taip drastiškai pakeičiau savo gyvenimą? Viskas yra taip, kaip turėjo būti, – įsitikinusi. – Visada elgiuosi labai spontaniškai, negalvoju, kaip bus, jeigu bus. Bandau instinktyviai įsiklausyti į save, kartais pasvarstau, kaip būtų geriau elgtis.“

Pirmoji santuoka – tolima, išblukusi istorija

Išvykdama vietos ieškoti kitur, Aušrinė Lietuvoje paliko tuomet pirmą klasę pradėjusią lankyti dukrą Ugnę. Nenorėjo mergaitės vežtis į nežinią. Su pirmuoju vyru susipažinusi penkiolikos, Aušrinė ištekėjo aštuoniolikmetė. „Tais laikais buvo normalu. Vestuvėse dalyvavo kelios jau susituokusių mano bendraklasių poros. Pirmasis vyras buvo vienas iš mūsų chebros. Aštuoniolikos ištekėjau, dvidešimties gimė dukra. Ugnelei buvo dveji su puse, kai mes išsiskyrėme, – mintimis grįžta į praeitį. – Man tai taip toli, išblukę. Šią savo patirtį prisimenu tik tada, kai kas nors klausia.“
Tel Avive Aušrinė sutiko žmogų, kuris pakeitė daugelį jos įsitikinimų. Sako, kad supratimas apie gyvenimą dviese jai atėjo savo ateitį susiejus su Oferu. „Kartais svarstau, ką gero padariau šiame gyvenime, kad Dievas man davė tokį nuostabų sutuoktinį, – jam nešykšti gerų žodžių. – Nelabai daug pažįstu tokių vyrų, kurie visiškai pasitikėtų moterimi, duotų jai laisvę. Iš vyro nesu girdėjusi užgaulaus žodžio, jis nėra manęs įžeidęs. Aišku, mes pykstamės, ginčijamės, bet vienas kito neužgauliojame. Jei kas nors klaustų, kas yra mano vyras, pirmiausia atsakyčiau, kad jis yra mano partneris visomis prasmėmis. Taip pat mes – labai geri draugai.“
Tuvyahu šeima įsikūrusi prie Viduržemio jūros. Ryte pora bėgioja krosą, o jei dar lieka laiko iki darbo, Aušrinė mėgsta dviračiu nuvažiuoti prie jūros išsimaudyti, valandėlę pasideginti. „Kitiems tai atrodo didžiulė prabanga, man – kasdienybė, bet tai labai vertinu“, – šypsosi tuo besimėgaujanti moteris. Ji pasakoja gyvenanti neištaigingai. Namus greičiau pavadintų gražiais, savotiškais, nepanašiais į kitų. „Gal todėl, kad ir mes kitokie, – svarsto galvodama apie padūkusią savo šeimą. – Prabangos namuose nėra, bet jie stilingi. Apskritai, kas yra prabanga? Man tai – galimybė nuo visko atsiriboti ir išvažiuoti ilgų atostogų. Tačiau sau to dar negaliu leisti – norisi tiek daug nuveikti! Kol kas tenkinuosi galimybe verslą derinti su malonumais.
Kažkada, pačioje bendro mūsų gyvenimo pradžioje, buvo ir kitokios „prabangos“. Laukiantis pirmo sūnaus teko pagyventi ir drėgname nuomojamame pusrūsyje, miegoti ant sąvartyne rastos dar geros lovos rėmų ir be galo taupyti maistui. Neįtikėtina, bet šiandien su vyru tą laikotarpį prisimename kaip ypač romantišką...“

Būtų pritapusi ir kitose šalyse

Lietuvoje meno mokykloje grafikos mokiusis moteris pasakoja, kad prekybos drabužiais versle atsirado neatsitiktinai. Apranga, stilius ją domino visada. Pamena, sovietų laikais, dar gyvendama Lietuvoje, pirkdavo žurnalus „Burda“ ir pagal iškarpas siūdavosi apdarus: parduotuvėse nieko įdomesnio juk nebuvo… Kai Tel Avive susipažino su žydų tautybės Oferu, jis turėjo vaikiškų drabužių parduotuvę. Tapę pora, verslą kūrė kartu. Dabar jiems priklauso distribucinė drabužių kompanija „Syber Fashion“, kuri pristato ateinančių metų kolekcijas, parduoda aprangą ir sudaro asortimentą maždaug keturiasdešimčiai Izraelio salonų. Tuvyahu šeimai priklauso ir pora gatvės mados boutique „Block 190“ Izraelyje, vienas – Vilniuje. „Mums nėra problema, kad kartu gyvename, dirbame, ilsimės. Kai klausia, kokios įmonėje mano pareigos, negaliu atsakyti. Su vyru versle viskuo rūpinamės kartu.“
„Esu kosmopolitė. Izraelyje įleidau šaknis. Manau, taip pat gerai būčiau pritapusi ir, tarkim, Airijoje, Anglijoje – nesvarbu kur. Izraelis – tautų katilas. Čigoniškam mano charakteriui tai labai tinka, – šypteli. – Ten radau judėjimo laisvę ir atgavau vidinę. Myliu visus žmones, visas religijas, nemėgstu tik terorizmo didžiąja prasme ir asmeninio. Nekenčiu, kai manipuliuojama jausmais.“ Aušrinė pasakoja bandžiusi gyventi Olandijoje. Pusmetį praleidusi Ten Avive, išvyko į Amersfortą ir laukė ten atvažiuojančio Ofero. Tačiau 1991 metais prasidėjus Irako karui jis negalėjo palikti tėvų krašto. Aušrinė grįžo į neramumų krečiamą šalį palaikyti mylimo žmogaus.

Vyro tėvams neatrodė svajonių marti

Izraelyje Aušrinei ir Oferui gimė du berniukai. Hebrajiškas vyresnio sūnaus vardas Galius lietuviškai reikštų „banga“. Dvejais metais jaunesnio Taliaus – „rasa“. Galiui buvo dveji, kai jie susituokė. „Ofero tėvai mūsų norą tuoktis priėmė, santūriai tariant, nekrisdami iš laimės. Šiandien gerai suprantu, kad, jų akimis, nebuvau išsvajotas marčios variantas: išsiskyrusi, su vaiku, vyresnė už Orefą, „iš Rusijos“, „plika basa“, o svarbiausiai – ne žydė. Matyt, nieko prastesnio negalima įsivaizduoti“, – vertina tuometę savo padėtį. Greitai įteisinti lietuvės ir žydo santykius nebuvo galimybių dėl to, kad reikėjo sutvarkyti kalnus popierių, Aušrinei priimti žydų tikėjimą. Oferas – netikintis, nepripažįsta jokių stabų, bet labai gerbia religingus savo tėvus. Pasak Aušrinės, žydų pagarba tėvams įskiepyta su motinos pienu. „Izraelyje labai stiprus šeimos kultas. Kiekvieną šeštadienį visi renkasi tėvų namuose“, – pasakoja lietuvė, kuriai tai jau tapo įprastu ritualu. Pasak jos, Oferas – tobulas pavyzdys jų berniukams, tikisi, kad kada nors sukūrę savo šeimas jie bus panašūs į tėvą.
Priėmusi žydų tikėjimą Aušrinė tapo Izraelio piliete. Šios šalies pilietybę gavo ir jos dukra Ugnė, į Tel Avivą pas mamą atvažiavusi aštuonerių. Mergaitė iš karto pradėjo lankyti žydų mokyklą. Pirmus mėnesius jai ruošti pamokas hebrajų kalba padėdavo Oferas, o Aušrinė jiems būdavo vertėja. Baigusi mokyklą Ugnė dvejus metus tarnavo Izraelio armijoje pasienio žvalgybos būryje. Turi seržantės laipsnį. Aušrinė prisimena, kaip kiekvieną savaitgalį dukra namo grįždavo su automatu ant peties. „Tai gera patirtis. Izraelyje karinė tarnyba labai vertinama“, – pasakoja, kad sūnums teks tarnauti trejus metus.

Idealas – dainininkė Madonna

Lietuvės ir žydo šeimoje bendraujama hebrajiškai. „Turbūt tą kalbą išmokau greičiau, negu pati supratau. Iš pradžių su Oferu bendraudavau angliškai. Praėjo gal pusantrų metų, ir mūsų draugai susitarė su manimi nesikalbėti angliškai. Neturėjau pasirinkimo, todėl prabilau hebrajiškai“, – juokiasi prisiminusi bičiulių sąmokslą. Jos dukra, nors Izraelyje gyvena jau aštuoniolika metų, lietuvių kalbos nepamiršo. Vyresnysis sūnus Galius, būdamas maždaug pusantrų metų kelis mėnesius praleidęs mamos gimtinėje, lietuviškai supranta, o ilgiau paviešėjęs Lietuvoje ir neblogai kalba. Prasčiau sekasi Taliui. „Mus dažnai vadina Adamsų šeimynėle, nes nepaisome griežtų rėmų. Esame labai atsipalaidavę. Gyvename, džiaugiamės vieni kitais ir apskritai gyvenimu“, – pasakoja Aušrinė. Ji teigia, kad vaikus su Oferu auklėja per meilę.
Ugnė labai nori grįžti į Lietuvą. Aušrinė juokiasi, kad jai su Oferu tokios dukters mintys nepatinka, nes ji labai įsitraukusi į šeimos verslą, yra bendrovės generalinė sekretorė ir abiejų Tel Avivo boutique pardavimo vadybininkė. „Be Ugnelės būtume kaip be rankų“, – sako Aušrinė. Anot jos, Oferas taip pat įsimylėjęs Lietuvą. Gal kada nors jie čia apsigyvens visi? Verslininkė sako tokių galimybių nesvarstanti. „Jeigu man gerai ten, kur tuo metu esu, nedarau iš to problemos. Man patinka Tel Avive, po metų gal norėsiu išvažiuoti kur nors kitur. Tai, kaip ir daug ką, daryčiau spontaniškai.“ Spontaniškai, kai su šeima vaikštinėjo po Vilnių, prieš pusantrų metų jai kilo idėja čia atidaryti išskirtinių gatvės drabužių boutique „Block 190“, o kai atvyko pastarąjį sykį, kaip pati sako, – „kelti revoliuciją“. Šio „perversmo“ padariniai – atsiradusi jos verslo Lietuvoje partnerė ir pradėtas pasirengimas parduotuvę atidaryti Kaune.
Net neįtartum, kad paaugliškos išvaizdos moteris – jau perkopusi penktąją dešimtį ir tiek patyrusi. Jai nepatinka, kai yra vadinama ponia. Prisipažįsta, jog visose gyvenimo srityse jos idealas yra dainininkė Madonna. Džinsai ir marškinėliai – mėgstamiausi kasdieniai Aušrinės drabužiai. „Nežinau, kas turi nutikti, kad mane pamatytumėte atrodančią prabangiai“, – juokiasi. Ji nedėvi suknelių, nes mano, kad jos jai nelabai tinka. Juokiasi paskutinį kartą vilkėjusi gal per savo vestuves. „Tačiau jei tekėčiau dar kartą, tikriausiai rinkčiausi kelnių kostiumą“, – sako. Trumparankovė verslininkės glaustinukė neslepia rankas apraizgiusių tatuiruočių. Aušrinė pasakoja, kad tai – sena jos svajonė, bet tatuiruotis ryžosi tik sulaukusi keturiasdešimties. „Supratau, kad pagaliau galiu sau leisti, ką tik noriu. Nebesvarbu, ką pagalvos kiti, – prisipažįsta. – Kai sukanka keturiasdešimt, iš tiesų persijoji vertybes, ir tai, kas anksčiau galbūt būdavo labai svarbu, nuvertėjo, o anksčiau buvę lyg ir menkaverčiai dalykai staiga įgavo kitą prasmę...“