Nors vasarą dainininkams bei jų vadybininkams – pats darbų įkarštis, su populiaraus atlikėjo Alano Chošnau drauge ir vadybininke Ayda Žiliūte interviu laiką suderiname iš karto, o į susitikimą ji nevėluoja nė sekundės. „Esu tiksli kaip laikrodis“, – energingai išberia ir užsisakiusi dvigubą „Latte“ entuziastingai įsitraukia į nuoširdų ir atvirą pokalbį.
Esate be galo punktuali. Turėtų būti nelengva gyventi ir dirbti su dažnai vėluojančiu Alanu...
Mūsų draugystės pradžioje ši Alano savybė mane šiek tiek erzino, tačiau laikui bėgant supratau, kad nervintis dėl to tikrai neverta – juk žmogaus nepakeisi. Dabar esu gudresnė – susitikimo laiką Alanui visada gerokai paankstinu.
Ar dar yra dalykų, dėl kurių stengiatės Alaną pergudrauti?
Iš tiesų esame geri draugai. Daug kalbamės ir viską stengiamės išsiaiškinti. Tiesa, kartais mūsų nuomonės nesutampa.
Tikriausiai tada nepavyksta išvengti pykčių?
Kvaila pyktis dėl to, kad abu skirtingai mąstome. Jei prieiname tokią ribą, kai abu tvirtai laikomės įsikibę savo nuomonės, diskusiją nutraukiame. Kurį laiką patylime ir ta tema daugiau nekalbame. Tikrai nesistengiame vienas kitam įpiršti savo nuomonės ar vienas kitą perauklėti. Todėl mums gera kartu gyventi, lengva drauge dirbti.
Bet juk darbe pasitaiko tokių situacijų, kai reikalus reikia spręsti žaibiškai. Kieno žodis dažniausiai būna paskutinis?
Žinoma, tenka imtis visokių moteriškų gudrybių ir gražiai Alanui įrodyti savo tiesą. Alano vadybininkė esu aš – apie tai jam dažnai ir primenu (juokiasi).
Iš tiesų Alano sritis – kūryba, o aš rūpinuosi vadyba. Žaviuosi visais atlikėjais, su kuriais dirbu: Alanu, Taja ir Vaidu Baumila. Visi jie apdovanoti ypatingais gebėjimais ir, svarbiausia, yra labai nuoširdūs. Jei kur nors išvykstu, labai jų pasiilgstu.
Esate dirbusi ne su vienu garsiu Lietuvos atlikėju. Su kuo lengviau dirbti – vyrais ar moterimis?
Galiu atsakyti vienareikšmiškai, kad su vyrais. Jie paprastesni, lengviau nuspėjami, be jokių kaprizų (juokiasi). Tiesa, su Taja dirbti labai malonu. Viena kitą mes suprantame be žodžių. Žaviuosi jos talentu bei dainomis, kurias ji kuria.
Ir pati turite gerą balsą. Ar nepasiilgstate dainavimo?
Tiesa, didžiąją savo gyvenimo dalį ir pati dainavau. Kai tik mečiau dainuoti, iš pradžių atrodė, kad ilgai neištversiu. Vakarais, kai paprastai buvau įpratusi repetuoti, nežinodavau kur dėtis. Bet įpratau. Dirbdama vadybininke jaučiuosi puikiai save realizuojanti. Atvirai tariant, dirbdama tokiu tempu kaip dabar, būti vien dainininke jau nebegalėčiau. Tikriausiai užgraužčiau save, kad tinginiauju. Vien dainuoti ir kurti muziką – per lėtas procesas. O būnant kūrėju lįsti į materialų pasaulį ir dirbti vadybininke taip pat neišeina.
O savo malonumui padainuoti nesinori?
Jei turėčiau laiko, tikrai dalyvaučiau kokiame nors TV projekte. Tiesa, pasiūlymą buvau gavusi, bet atsisakiau supratusi, kad tiek daug dirbdama tikrai nespėsiu dar ir repetuoti. Bet jei kas pasiūlytų dalyvauti įdomiame realybės šou, kuris neužimtų daug laiko ir savaitgaliai būtų laisvi, tikrai nedvejodama sutikčiau. Neatsisakau dalyvauti ir pramoginėse TV laidose. Juk tai nauja patirtis, tam tikra dozė adrenalino.
Jūs labai energinga, bet ar nebūna dienų, kai energija išsenka?
Žinoma, kad pavargstu. Viešuma, nuolatinis bendravimas su žmonėmis atima daug energijos. Kažkada prarastas jėgas bandžiau atgauti praktikuodama jogą, bet ir ši veikla man pasirodė pernelyg lėta. Darydama jogos pratimus, imdavau save graužti, kad laikas bėga visiškai tuščiai. Todėl pastaruoju metu pervargusi čiumpu telefoną, kompiuterį ir lekiu prie jūros. Ten ir dirbu, ir ilsiuosi. Vanduo, grynas oras – štai kas geriausiai padeda susigrąžinti prarastą energiją.
Alanui irgi pasiūlote važiuoti drauge?
Kartais prie jūros važiuojame drauge, bet dažniau aš viena. Daugelis stebisi, kad laisvalaikį praleidžiame atskirai. Tačiau kartais ir to reikia. Ir atostogas kartais leidžiame skyrium, pavyzdžiui, aš važiuoju su brolio šeima į kalnus slidinėti, o Alanas lieka namuose, nes jo slidinėjimas nežavi.
Grįžusi tikriausiai apkalbų apie jo drauges ir meilužes prisiklausote valias?
Per tuos septynerius metus kokių tik gandų nesu girdėjusi! Prisiklausiau įvairiausių istorijų ne tik apie Alano drauges, bet ir apie jo neva egzistuojančius vaikus. Į apkalbas stengiamės nekreipti dėmesio. Nors kai apie gandus pradeda rašyti žurnalistai, tikrai darosi pikta.
Kas per tuos septynerius draugystės metus labiausiai suerzino?
Pikčiausia buvo, kai su Alanu grįžome atostogavę pas jo tėtį ir vieno dienraščio pirmajame puslapyje mirgėjo didžiulis straipsnis apie mus, nors su to laikraščio žurnalistais mes net nebendravome. Savo draugystės nenorėjome viešinti, bet žurnalistai šį darbą nudirbo neatsižvelgdami į mūsų norus. Po to straipsnio ir aš supratau, ką reiškia būti viešu žmogumi. Man tikrai nereikia tokios reklamos.
Prisipažinsiu, tuos trejus metus, kai žurnalistai apie mūsų draugystę dar nežinojo ir mūsų santykių nenaršė po kaulelį, gyvenau labai puikiai.
O namuose abu dažniausiai kalbatės apie darbus?
Kai abu sukamės tame pačiame pramogų pasaulyje, nekalbėti namuose apie darbus, žinoma, neįmanoma. Pastaruoju metu esame taip sutarę, kad vakarais – jokių darbo reikalų. Jei vėlų vakarą galvą „apkraunu“ darbo reikalais, visą naktį negaliu akių sudėti.
Taigi vakarai lieka romantiškiems ateities planams?
Savo ateities kruopščiai neplanuojame, bet pasikalbame įvairiomis temomis. Kalbamės ir apie vestuves, ir apie būsimus vaikus. Juk draugaujame jau septynerius metus – tai laikas, kai reikia ryžtis naujiems gyvenimo pokyčiams.
Nerengsime vestuvių vien dėl to, kad to nori giminės. Ši šventė labiausiai turėtų džiuginti pačius jaunuosius, bet ne svečius. Pritariu žmonėms, kurie per vestuves susirašo ir mėgautis laime išvažiuoja į kokią nors egzotišką šalį.
Sunku įsivaizduoti jus kaip daugiavaikę mamą, šeimos buitimi besirūpinančią moterį.
Daugeliui sunku, bet tikrai norėčiau didelės šeimos. Nuvykusi su Alanu į Jordaniją, supratau, kodėl tokia svarbi šeima ir Alanui. Gražu buvo žiūrėti, kaip pietiečiai auklėja savo vaikus, kaip skiepija jiems šeimines vertybes.
Nors Alano tėtis ir sesuo su šeima gyvena tikrai toli nuo Lietuvos, atstumas netrukdo bendrauti ir dažnai susitikti. Štai ir dabar pas mus svečiuojasi Alano sesuo su vaikais. Šurmulio tikrai daug, užtat kaip smagu visiems drauge!
Ar Alano artimieji lankosi jo koncertuose, seka jo veiklą?
Dažniausiai jie Lietuvoje pabūna apie mėnesį, per tą laiką dalyvauja ne viename Alano koncerte. O kaip jie atvirai, nuoširdžiai ir garsiai reiškia savo emocijas! Dainininkai, kūrėjai jų krašte labai gerbiami, todėl tėtis ir sesuo labai didžiuojasi Alano pasiekimais. Prirenkame jiems ir žurnalų, kuriuose būna interviu su Alanu. Ne mažiau jie džiaugėsi sužinoję, kad Alanas ką tik nusifilmavo viename filme. Būti aktoriumi jis norėjo dar vaikystėje. O filme, kurį netrukus galės pamatyti Lietuvos žiūrovai, jis vaidino save. Kadangi tai buvo jo debiutas kine, nemažai jaudinosi, nes norėjo, kad viskas gerai pavyktų. Atrodo, filmo kūrėjai liko patenkinti.
O jei Alanas gautų gerą užsienio prodiuserių pasiūlymą, ar ryžtumėtės važiuoti gyventi svetur?
Su džiaugsmu važiuotume abu. Žinoma, Lietuvos mes neišsižadame – čia visada bus mūsų namai, tačiau nepasinaudoti gera galimybe būtų kvaila. Juk visi nori gyvenime daugiau pasiekti ir „išplaukti į platesnius vandenis“. Be to, dainuodamas užsienyje, puikiai gali reklamuoti savo šalį. To linkėčiau ir Alanui, ir kitiems atlikėjams.
Esate be galo punktuali. Turėtų būti nelengva gyventi ir dirbti su dažnai vėluojančiu Alanu...
Mūsų draugystės pradžioje ši Alano savybė mane šiek tiek erzino, tačiau laikui bėgant supratau, kad nervintis dėl to tikrai neverta – juk žmogaus nepakeisi. Dabar esu gudresnė – susitikimo laiką Alanui visada gerokai paankstinu.
Ar dar yra dalykų, dėl kurių stengiatės Alaną pergudrauti?
Iš tiesų esame geri draugai. Daug kalbamės ir viską stengiamės išsiaiškinti. Tiesa, kartais mūsų nuomonės nesutampa.
Tikriausiai tada nepavyksta išvengti pykčių?
Kvaila pyktis dėl to, kad abu skirtingai mąstome. Jei prieiname tokią ribą, kai abu tvirtai laikomės įsikibę savo nuomonės, diskusiją nutraukiame. Kurį laiką patylime ir ta tema daugiau nekalbame. Tikrai nesistengiame vienas kitam įpiršti savo nuomonės ar vienas kitą perauklėti. Todėl mums gera kartu gyventi, lengva drauge dirbti.
Bet juk darbe pasitaiko tokių situacijų, kai reikalus reikia spręsti žaibiškai. Kieno žodis dažniausiai būna paskutinis?
Žinoma, tenka imtis visokių moteriškų gudrybių ir gražiai Alanui įrodyti savo tiesą. Alano vadybininkė esu aš – apie tai jam dažnai ir primenu (juokiasi).
Iš tiesų Alano sritis – kūryba, o aš rūpinuosi vadyba. Žaviuosi visais atlikėjais, su kuriais dirbu: Alanu, Taja ir Vaidu Baumila. Visi jie apdovanoti ypatingais gebėjimais ir, svarbiausia, yra labai nuoširdūs. Jei kur nors išvykstu, labai jų pasiilgstu.
Esate dirbusi ne su vienu garsiu Lietuvos atlikėju. Su kuo lengviau dirbti – vyrais ar moterimis?
Galiu atsakyti vienareikšmiškai, kad su vyrais. Jie paprastesni, lengviau nuspėjami, be jokių kaprizų (juokiasi). Tiesa, su Taja dirbti labai malonu. Viena kitą mes suprantame be žodžių. Žaviuosi jos talentu bei dainomis, kurias ji kuria.
Ir pati turite gerą balsą. Ar nepasiilgstate dainavimo?
Tiesa, didžiąją savo gyvenimo dalį ir pati dainavau. Kai tik mečiau dainuoti, iš pradžių atrodė, kad ilgai neištversiu. Vakarais, kai paprastai buvau įpratusi repetuoti, nežinodavau kur dėtis. Bet įpratau. Dirbdama vadybininke jaučiuosi puikiai save realizuojanti. Atvirai tariant, dirbdama tokiu tempu kaip dabar, būti vien dainininke jau nebegalėčiau. Tikriausiai užgraužčiau save, kad tinginiauju. Vien dainuoti ir kurti muziką – per lėtas procesas. O būnant kūrėju lįsti į materialų pasaulį ir dirbti vadybininke taip pat neišeina.
O savo malonumui padainuoti nesinori?
Jei turėčiau laiko, tikrai dalyvaučiau kokiame nors TV projekte. Tiesa, pasiūlymą buvau gavusi, bet atsisakiau supratusi, kad tiek daug dirbdama tikrai nespėsiu dar ir repetuoti. Bet jei kas pasiūlytų dalyvauti įdomiame realybės šou, kuris neužimtų daug laiko ir savaitgaliai būtų laisvi, tikrai nedvejodama sutikčiau. Neatsisakau dalyvauti ir pramoginėse TV laidose. Juk tai nauja patirtis, tam tikra dozė adrenalino.
Jūs labai energinga, bet ar nebūna dienų, kai energija išsenka?
Žinoma, kad pavargstu. Viešuma, nuolatinis bendravimas su žmonėmis atima daug energijos. Kažkada prarastas jėgas bandžiau atgauti praktikuodama jogą, bet ir ši veikla man pasirodė pernelyg lėta. Darydama jogos pratimus, imdavau save graužti, kad laikas bėga visiškai tuščiai. Todėl pastaruoju metu pervargusi čiumpu telefoną, kompiuterį ir lekiu prie jūros. Ten ir dirbu, ir ilsiuosi. Vanduo, grynas oras – štai kas geriausiai padeda susigrąžinti prarastą energiją.
Alanui irgi pasiūlote važiuoti drauge?
Kartais prie jūros važiuojame drauge, bet dažniau aš viena. Daugelis stebisi, kad laisvalaikį praleidžiame atskirai. Tačiau kartais ir to reikia. Ir atostogas kartais leidžiame skyrium, pavyzdžiui, aš važiuoju su brolio šeima į kalnus slidinėti, o Alanas lieka namuose, nes jo slidinėjimas nežavi.
Grįžusi tikriausiai apkalbų apie jo drauges ir meilužes prisiklausote valias?
Per tuos septynerius metus kokių tik gandų nesu girdėjusi! Prisiklausiau įvairiausių istorijų ne tik apie Alano drauges, bet ir apie jo neva egzistuojančius vaikus. Į apkalbas stengiamės nekreipti dėmesio. Nors kai apie gandus pradeda rašyti žurnalistai, tikrai darosi pikta.
Kas per tuos septynerius draugystės metus labiausiai suerzino?
Pikčiausia buvo, kai su Alanu grįžome atostogavę pas jo tėtį ir vieno dienraščio pirmajame puslapyje mirgėjo didžiulis straipsnis apie mus, nors su to laikraščio žurnalistais mes net nebendravome. Savo draugystės nenorėjome viešinti, bet žurnalistai šį darbą nudirbo neatsižvelgdami į mūsų norus. Po to straipsnio ir aš supratau, ką reiškia būti viešu žmogumi. Man tikrai nereikia tokios reklamos.
Prisipažinsiu, tuos trejus metus, kai žurnalistai apie mūsų draugystę dar nežinojo ir mūsų santykių nenaršė po kaulelį, gyvenau labai puikiai.
O namuose abu dažniausiai kalbatės apie darbus?
Kai abu sukamės tame pačiame pramogų pasaulyje, nekalbėti namuose apie darbus, žinoma, neįmanoma. Pastaruoju metu esame taip sutarę, kad vakarais – jokių darbo reikalų. Jei vėlų vakarą galvą „apkraunu“ darbo reikalais, visą naktį negaliu akių sudėti.
Taigi vakarai lieka romantiškiems ateities planams?
Savo ateities kruopščiai neplanuojame, bet pasikalbame įvairiomis temomis. Kalbamės ir apie vestuves, ir apie būsimus vaikus. Juk draugaujame jau septynerius metus – tai laikas, kai reikia ryžtis naujiems gyvenimo pokyčiams.
Nerengsime vestuvių vien dėl to, kad to nori giminės. Ši šventė labiausiai turėtų džiuginti pačius jaunuosius, bet ne svečius. Pritariu žmonėms, kurie per vestuves susirašo ir mėgautis laime išvažiuoja į kokią nors egzotišką šalį.
Sunku įsivaizduoti jus kaip daugiavaikę mamą, šeimos buitimi besirūpinančią moterį.
Daugeliui sunku, bet tikrai norėčiau didelės šeimos. Nuvykusi su Alanu į Jordaniją, supratau, kodėl tokia svarbi šeima ir Alanui. Gražu buvo žiūrėti, kaip pietiečiai auklėja savo vaikus, kaip skiepija jiems šeimines vertybes.
Nors Alano tėtis ir sesuo su šeima gyvena tikrai toli nuo Lietuvos, atstumas netrukdo bendrauti ir dažnai susitikti. Štai ir dabar pas mus svečiuojasi Alano sesuo su vaikais. Šurmulio tikrai daug, užtat kaip smagu visiems drauge!
Ar Alano artimieji lankosi jo koncertuose, seka jo veiklą?
Dažniausiai jie Lietuvoje pabūna apie mėnesį, per tą laiką dalyvauja ne viename Alano koncerte. O kaip jie atvirai, nuoširdžiai ir garsiai reiškia savo emocijas! Dainininkai, kūrėjai jų krašte labai gerbiami, todėl tėtis ir sesuo labai didžiuojasi Alano pasiekimais. Prirenkame jiems ir žurnalų, kuriuose būna interviu su Alanu. Ne mažiau jie džiaugėsi sužinoję, kad Alanas ką tik nusifilmavo viename filme. Būti aktoriumi jis norėjo dar vaikystėje. O filme, kurį netrukus galės pamatyti Lietuvos žiūrovai, jis vaidino save. Kadangi tai buvo jo debiutas kine, nemažai jaudinosi, nes norėjo, kad viskas gerai pavyktų. Atrodo, filmo kūrėjai liko patenkinti.
O jei Alanas gautų gerą užsienio prodiuserių pasiūlymą, ar ryžtumėtės važiuoti gyventi svetur?
Su džiaugsmu važiuotume abu. Žinoma, Lietuvos mes neišsižadame – čia visada bus mūsų namai, tačiau nepasinaudoti gera galimybe būtų kvaila. Juk visi nori gyvenime daugiau pasiekti ir „išplaukti į platesnius vandenis“. Be to, dainuodamas užsienyje, puikiai gali reklamuoti savo šalį. To linkėčiau ir Alanui, ir kitiems atlikėjams.
