Sunku patikėti, kad jau aštuonerius metus tapytoja Lina Beržanskytė-Trembo, Vokietijoje palikusi savo vyrą šokėją Rolandą, su sūnumi Luku gyvena Lietuvoje. Ir ji stebisi, kaip greitai prabėgo laikas. Regis, dar vakar aplinkui virė bohemiškas Štutgarto gyvenimas. Buvo rengiamos autorinės ir grupinės parodos, kuriamos freskos ir pano. Ir mylima, mylima...
Lina gimė gydytojų Alfredo ir Gražinos Beržanskių šeimoje. 1989 metais baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą, 1995 metais – Dailės akademijos freskos ir mozaikos studijas. Jos diplominis darbas freska-grafitas „Išsiveržimas“ tapo simbolišku išsiveržimu į kitą kultūrinę erdvę – Vokietiją. Čia ji sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus. Čia sukūrė ir dvi paskutines freskas. Tačiau garsiausiai svečioje šalyje suskambo Linos tapyba. Per penkerius metus ji surengė septynias parodas įvairiuose Vokietijos miestuose, Amsterdame. Populiarumas įsuko moterį į bohemiško gyvenimo sūkurį. Tokį galingą ir pavojingą, kad teko sukaupti visas jėgas ir veržtis dar sykį – atgal į Lietuvą.
Lina neliko viena. Pastaruosius aštuonerius metus šalia jos gyveno nematomas ir neminimas draugas, kuris padėjo užmiršti buities rūpesčius ir daryti tai, kas skirta mamai ir tapytojai. Lina niekada nebuvo viena, o vieniša, kaip paaiškėjo per mūsų pokalbį, – daugkart. Susitikome į permainingus orus įsisupusio kovo viduryje. Pro aukštus studijos langus, lyg pas Kazimierą Žoromskį (nusijuokiame), sruvo šviesus Žirmūnų pusiaudienis. Į sieną atremtų paveikslų ramybėje stovėjo dykas molbertas. Ir klausimas – kaip tu gyveni?
Viešpats nedavė ramybės
Lina sako šiuo metu labiau nei iki tol svajojanti apie tikrą šeimą, tikrą meilę. Jos ir draugo santykius nutvilkė nepasitikėjimo liepsnelės, užpildė tuštuma. Moteris įsitikinusi, kad pastarasis gyvenimo tarpsnis eina į pabaigą. „Kartais atrodo, kad fizinis artimo žmogaus kūnas vis dar šalia, bet jo paties nėra, išėjo. Tuščia“, – moters balsas prityla. Užklupta ligos, praradusi svorio Lina ėmė kitaip žvelgti į draugystę. „Kai sunku, pradedi suprasti, su kuo gyvenai. Apniko mintys, klausimai – kodėl tai vyksta man, kodėl aš tokia nerami? Visą gyvenimą stokojau ramybės. Viešpats man jos nedavė“, – atsidūsta Lina.
Draugo malonės
Lina prisipažįsta, kad draugas ir sūnus jos gyvenimui suteikė stabilumo. „Kai esi aprūpinta, tau ramu, regis, nereikia kitų emocijų. Pasitenkinau tuo, kas man buvo duota, – sako ji. – Gyvenu apsisprendimo laiką: žmogus jau išėjo, bet negaliu paleisti jo iš savo minčių.“ Ak, tas prisirišimas...
Praeitis buvo užpildyta parama mamai ir sūnui. „Visa kuo buvome aprūpinti, malonės krito iš dangaus“, – sako moteris. Draugas daug kalbėdavo apie blaivybę, apie Linai tuomet aktualius dalykus. „Jis man labai padėjo kaip patyręs, nemaža praradimų išgyvenęs žmogus. Nežinau, ar galėčiau draugauti su išgeriančiu...“ – susimąsto moteris.
Seniau Liną galėdavai išvysti šokančią „Pabo Latino“ klube. „Kai išgerdavau, visokių nuotykių būdavo. Dabar jau nebetinka man tie dviejų girtų žmonių nusišnekėjimai iki paryčių – vis tas pats. Norisi tikro bendravimo, kai abu sieja blaivus gyvenimo būdas“, – pabrėžia moteris.
Didžiosios permainos
Didžiąsias permainas į dviejų žmonių santykius atnešė Linos liga. Padidėję limfmazgiai, keliose kūno vietose iškilę gumbeliai, „traukiama“ ranka išgąsdino moterį. „Pajutau gyvenant ligą“, – pasakoja ji. Vėžio baimė nuginė Liną pas onkologus. Nerimauta be priežasties. Tačiau nerimas išliko iki šiol. Lina teigia, kad liga galėjo būti ne vėstančių jausmų, nykstančio bendravimo priežastis, o pasekmė. „Viskas lemtinga. Fatalizmo mano gyvenime ir kūryboje daug. Tokie dalykai neatsitinka šiaip sau“, – tvirtina ji. Reikėjo dirbti, skubino parodos, o maudžianti ranka niekaip nenorėjo siekti drobės.
Lina pasakoja, kad paslaptinga liga sužadino poreikį rinktis, keistis. Į pirmąjį tapytojos gyvenimo paveikslo planą iškilo dviejų žmonių artumas, ryšys. „Skatinau save sakyti, ką iš tiesų galvoju apie tai, nesigėdyti, atvirai reikšti mintis. Kaip reaguos žmogus – kitas klausimas. Svarbu, kad išjudindamas save išjudini ir kitą“, – sako Lina. Ir būtinybė keistis tampa akivaizdi. „Žmonės išsiskiria arba, nugalėję sunkumus, sustiprina ryšį. Vienaip ar kitaip – galiausiai abudu lieka patenkinti“, – tvirtina moteris. Anot jos, nedermėje gyventi nėra prasmės. Geriau paleisti vienam kitą, išsiskirti, nei visomis išgalėmis laikytis įsikibus. „Turime suteikti vienas kitam progą kada nors sutikti savo žmogų“, – teigia Lina.
Šeimyninė pasaka
„Jaučiu permainą ir prisibijau jos. Tačiau norisi gyventi kitaip. Įvardyk, ko tau reikia, – savo draugą provokuoja Lina. – Nežinia, kuo visa tai baigsis. Galbūt mūsų santykiai taps tobulesni, o gal išsiskirsime. Permaina jau išprovokuota. Tai padariau pati, savo jėgomis. Klausi, kokie jausmai mus sieja? Galbūt čia esama gilesnių jausmų už paviršutiniškus įsimylėjimus?“
Vis daugiau minčių, vis skaidresnė jų gelmė. Lina sako pradėjusi ieškoti tiesos. Šiame kelyje – tiek atradimų ir nepastebėtų dalykų! „Stengiuosi kuo daugiau sužinoti apie kitą žmogų, ką jis galvoja. Jei užsimezga dialogas, prasideda tikra šeimyninė pasaka. Įsiliepsnoja židinys“, – Linos akys atgyja. Anksčiau ji sėmėsi jėgų iš kūrybos. Arba, į viską numojusi ranka, kildavo kelionėn. O dabar jau rūpi viską išsiaiškinti. „Pati sau įvardijau, kas atsitiko, ko man reikia, – sako ji ir ištaria žodį „šeima“, į kurį privalėtų tilpti troškimai, siekių išsipildymas. – Pasiilgau jaukumo, šilumos. Kad būtume vieningi, turi įvykti kažkas svarbaus, žmogus turi pasikeisti. Noriu jausti jį šalia savęs.“
Kur nuves susitikimai?
Lina Beržanskytė-Trembo žinoma savo kūryba, panašiai garsėja ir garsina save sapnais, vizijomis, antgamtiniais nuotykiais. Ji sako, kad naujausios parodos „Pasimatymai be datų“ darbų pirmavaizdis – vienas jos sapnas. Dažniausiai reginti miglotus, tamsius sapnus moteris šįsyk apsilankė šviesiame, netgi „įgarsintame“ reginyje. Takelis per miško gūdumą nuveda ją prie skardžio. Apačioje teka vanduo, o kitame krante šaukia žmogus, ragindamas eiti prie didžiojo medžio. Ji lengvai nusileidžia, beveik nučiuožia nuo kalno. Sklinda ryški šviesa. „Ten – šviesus žmogus, veido negaliu įžiūrėti. Jis paima mane už rankos ir sako: aš – tavo meilė“, – pasakoja Lina. Po šių žodžių visą sapną užlieja šviesa, o kūną – neapsakomas malonumas. „Atsibudau tokia laiminga, tokia patenkinta savimi, tokia graži“, – prisimena Lina. Po sapno, kad ir kur eitų, moteris regi to žmogaus veidą, nuolat gyvena su juo savo mintyse. „Visus įvykius tu prisišauki sava valia. Data nebūtina, susitinku jį kada panorėjusi. Užsimerkusi ar atsimerkusi galiu jį apkabinti, paliesti, pabūti šalia. Fizinio kūno nereikia, užtenka minčių. Bet kur lenkiu? Mintis – žodis – veiksmas. Ir įvyksta – išprovokuoji, materializuoji ir susitinki gyvą žmogų“, – pralinksmėja moteris. Ji sako spėliojanti, kur tie „susitikimai be datų“ ją nuves.
Svajonėse su tavimi
Kartą pasijutusi vieniša Lina paskambino Rolandui, į Vokietiją. „Paaiškinau – man nelengva. O jis atsako: „Tarp mūsų dar niekas nesibaigė.“ O, Dieve! Žinai, jis irgi neranda artimo žmogaus. Gerai tada pasišnekėjome. Tokį draugą suradau!“ – pasakoja Lina. Gali žmogaus nematyti, bet jauti jį šalia. Rolandas jai visada buvo įdomiausias pašnekovas. „Kokie įtaigūs kažkada buvo mūsų jausmai! Viskas suderinta, tobula, harmoninga. Aš pasakiau, kad svajonėse noriu būti su juo. Bet realiai – nebegalima grįžti“, – telefoninis pokalbis nutrūko.
Atgaivinti, kurstyti draugystės židinį, Linos manymu, – vyro pareiga. Jis turi siekti moters. Jei ji pradeda tenkinti vyro kaprizus, tampa jam neįdomi. „Žinau tai iš savo draugių. Moterys ima nuolaidžiauti vyrams, verstis per galvą, kad kaip nors jiems įtiktų. Kokia iš to nauda? Prarandi deivės vertę, tą ypatingą šviesą, kurią mums skirta skleisti. Neketinu sekti jų pavyzdžiu. Gal praėjusiame gyvenime buvau vyras, nes visa savo esybe jaučiu, ko reikia moteriai, gerai įsivaizduoju, kokia ji turėtų būti“, – pabrėžia Lina.
Tapo labai artimi
Vienuolikametis sūnus Lukas seka tėvelio pėdomis. Tiksliau – kartoja jo judesius, mokosi šokti. Ir, anot mamos, berniukui pavyksta puikiai. „Eina pirmyn vaikinas“, – džiaugsmu dalijasi Lina. Suaugusiųjų gyvenimas atsispindi vaiko akyse. Lukas jaučia mamą kamuojantį slogutį, mato jos ašaras, išgyvenimus. „Pastaruoju metu vaikas patyrė daug mano meilės, artumo. „Jaučiu, kad tu mane myli“, – sako Lukas. Per tuos darbus nesusimąstydavau, kad vaikučiui reikia dėmesio“, – teigia mama. Net ir tamsios emocijos subrandina šviesius vaisius. „Mane jis atpažino kaip draugę, tapome labai artimi“, – priduria ji.
Prasideda šviesos metas
Jau keli mėnesiai Lina nieko netapo. Jos dėmesio laukia drobe nepridengtas molbertas, sudžiūvusiais dažais marga paletė. „Jei atlėgtų nervai, ateitų ramybė, galėčiau pradėti darbus – toks mano uždavinys sau. Bet prieštaringų jausmų, minčių, dvejonių kamuolio niekaip neįstengiu nustumti. Ateinu į studiją, atsidarau dažų dėžutę, pasistatau drobę ir išeinu“, – sako dailininkė. Tačiau tuoj pat priduria, kad nepaisant „sunkinančių“ aplinkybių vidinis kūrybos procesas jau vyksta. „Galbūt nesugebu jo materializuoti, bet jis randa vietos šalia dabartinių mano išgyvenimų. Kad ir kokius smūgius patirtum, jie veda į tobulėjimo sritį, prie ypatingų atradimų. Esu tam pasirengusi. Bus toks energijos pliūpsnis, aš taip išsitaškysiu spalvomis!“ – entuziastingai sušunka tapytoja. Pastaruoju metu Lina teigia pradėjusi jausti aukštesnių sferų virpesius. „Aplankė tas sapnas, liga ir supratimas, kad noriu keistis. Kaip tai padaryti, kol kas neatskleista. Bet jau vibruoja ir tų vibracijų nebesustabdysi. Iš viršaus ateina meilė, energija, palaima, – sako moteris. – Yra vidinis žinojimas, kad šviesusis periodas prasidėjo. Pro drumzles ir purvą – iki viršūnės, iki žydėjimo. Tegul tas pumpuras skleidžiasi“.
Lina gimė gydytojų Alfredo ir Gražinos Beržanskių šeimoje. 1989 metais baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklą, 1995 metais – Dailės akademijos freskos ir mozaikos studijas. Jos diplominis darbas freska-grafitas „Išsiveržimas“ tapo simbolišku išsiveržimu į kitą kultūrinę erdvę – Vokietiją. Čia ji sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus. Čia sukūrė ir dvi paskutines freskas. Tačiau garsiausiai svečioje šalyje suskambo Linos tapyba. Per penkerius metus ji surengė septynias parodas įvairiuose Vokietijos miestuose, Amsterdame. Populiarumas įsuko moterį į bohemiško gyvenimo sūkurį. Tokį galingą ir pavojingą, kad teko sukaupti visas jėgas ir veržtis dar sykį – atgal į Lietuvą.
Lina neliko viena. Pastaruosius aštuonerius metus šalia jos gyveno nematomas ir neminimas draugas, kuris padėjo užmiršti buities rūpesčius ir daryti tai, kas skirta mamai ir tapytojai. Lina niekada nebuvo viena, o vieniša, kaip paaiškėjo per mūsų pokalbį, – daugkart. Susitikome į permainingus orus įsisupusio kovo viduryje. Pro aukštus studijos langus, lyg pas Kazimierą Žoromskį (nusijuokiame), sruvo šviesus Žirmūnų pusiaudienis. Į sieną atremtų paveikslų ramybėje stovėjo dykas molbertas. Ir klausimas – kaip tu gyveni?
Viešpats nedavė ramybės
Lina sako šiuo metu labiau nei iki tol svajojanti apie tikrą šeimą, tikrą meilę. Jos ir draugo santykius nutvilkė nepasitikėjimo liepsnelės, užpildė tuštuma. Moteris įsitikinusi, kad pastarasis gyvenimo tarpsnis eina į pabaigą. „Kartais atrodo, kad fizinis artimo žmogaus kūnas vis dar šalia, bet jo paties nėra, išėjo. Tuščia“, – moters balsas prityla. Užklupta ligos, praradusi svorio Lina ėmė kitaip žvelgti į draugystę. „Kai sunku, pradedi suprasti, su kuo gyvenai. Apniko mintys, klausimai – kodėl tai vyksta man, kodėl aš tokia nerami? Visą gyvenimą stokojau ramybės. Viešpats man jos nedavė“, – atsidūsta Lina.
Draugo malonės
Lina prisipažįsta, kad draugas ir sūnus jos gyvenimui suteikė stabilumo. „Kai esi aprūpinta, tau ramu, regis, nereikia kitų emocijų. Pasitenkinau tuo, kas man buvo duota, – sako ji. – Gyvenu apsisprendimo laiką: žmogus jau išėjo, bet negaliu paleisti jo iš savo minčių.“ Ak, tas prisirišimas...
Praeitis buvo užpildyta parama mamai ir sūnui. „Visa kuo buvome aprūpinti, malonės krito iš dangaus“, – sako moteris. Draugas daug kalbėdavo apie blaivybę, apie Linai tuomet aktualius dalykus. „Jis man labai padėjo kaip patyręs, nemaža praradimų išgyvenęs žmogus. Nežinau, ar galėčiau draugauti su išgeriančiu...“ – susimąsto moteris.
Seniau Liną galėdavai išvysti šokančią „Pabo Latino“ klube. „Kai išgerdavau, visokių nuotykių būdavo. Dabar jau nebetinka man tie dviejų girtų žmonių nusišnekėjimai iki paryčių – vis tas pats. Norisi tikro bendravimo, kai abu sieja blaivus gyvenimo būdas“, – pabrėžia moteris.
Didžiosios permainos
Didžiąsias permainas į dviejų žmonių santykius atnešė Linos liga. Padidėję limfmazgiai, keliose kūno vietose iškilę gumbeliai, „traukiama“ ranka išgąsdino moterį. „Pajutau gyvenant ligą“, – pasakoja ji. Vėžio baimė nuginė Liną pas onkologus. Nerimauta be priežasties. Tačiau nerimas išliko iki šiol. Lina teigia, kad liga galėjo būti ne vėstančių jausmų, nykstančio bendravimo priežastis, o pasekmė. „Viskas lemtinga. Fatalizmo mano gyvenime ir kūryboje daug. Tokie dalykai neatsitinka šiaip sau“, – tvirtina ji. Reikėjo dirbti, skubino parodos, o maudžianti ranka niekaip nenorėjo siekti drobės.
Lina pasakoja, kad paslaptinga liga sužadino poreikį rinktis, keistis. Į pirmąjį tapytojos gyvenimo paveikslo planą iškilo dviejų žmonių artumas, ryšys. „Skatinau save sakyti, ką iš tiesų galvoju apie tai, nesigėdyti, atvirai reikšti mintis. Kaip reaguos žmogus – kitas klausimas. Svarbu, kad išjudindamas save išjudini ir kitą“, – sako Lina. Ir būtinybė keistis tampa akivaizdi. „Žmonės išsiskiria arba, nugalėję sunkumus, sustiprina ryšį. Vienaip ar kitaip – galiausiai abudu lieka patenkinti“, – tvirtina moteris. Anot jos, nedermėje gyventi nėra prasmės. Geriau paleisti vienam kitą, išsiskirti, nei visomis išgalėmis laikytis įsikibus. „Turime suteikti vienas kitam progą kada nors sutikti savo žmogų“, – teigia Lina.
Šeimyninė pasaka
„Jaučiu permainą ir prisibijau jos. Tačiau norisi gyventi kitaip. Įvardyk, ko tau reikia, – savo draugą provokuoja Lina. – Nežinia, kuo visa tai baigsis. Galbūt mūsų santykiai taps tobulesni, o gal išsiskirsime. Permaina jau išprovokuota. Tai padariau pati, savo jėgomis. Klausi, kokie jausmai mus sieja? Galbūt čia esama gilesnių jausmų už paviršutiniškus įsimylėjimus?“
Vis daugiau minčių, vis skaidresnė jų gelmė. Lina sako pradėjusi ieškoti tiesos. Šiame kelyje – tiek atradimų ir nepastebėtų dalykų! „Stengiuosi kuo daugiau sužinoti apie kitą žmogų, ką jis galvoja. Jei užsimezga dialogas, prasideda tikra šeimyninė pasaka. Įsiliepsnoja židinys“, – Linos akys atgyja. Anksčiau ji sėmėsi jėgų iš kūrybos. Arba, į viską numojusi ranka, kildavo kelionėn. O dabar jau rūpi viską išsiaiškinti. „Pati sau įvardijau, kas atsitiko, ko man reikia, – sako ji ir ištaria žodį „šeima“, į kurį privalėtų tilpti troškimai, siekių išsipildymas. – Pasiilgau jaukumo, šilumos. Kad būtume vieningi, turi įvykti kažkas svarbaus, žmogus turi pasikeisti. Noriu jausti jį šalia savęs.“
Kur nuves susitikimai?
Lina Beržanskytė-Trembo žinoma savo kūryba, panašiai garsėja ir garsina save sapnais, vizijomis, antgamtiniais nuotykiais. Ji sako, kad naujausios parodos „Pasimatymai be datų“ darbų pirmavaizdis – vienas jos sapnas. Dažniausiai reginti miglotus, tamsius sapnus moteris šįsyk apsilankė šviesiame, netgi „įgarsintame“ reginyje. Takelis per miško gūdumą nuveda ją prie skardžio. Apačioje teka vanduo, o kitame krante šaukia žmogus, ragindamas eiti prie didžiojo medžio. Ji lengvai nusileidžia, beveik nučiuožia nuo kalno. Sklinda ryški šviesa. „Ten – šviesus žmogus, veido negaliu įžiūrėti. Jis paima mane už rankos ir sako: aš – tavo meilė“, – pasakoja Lina. Po šių žodžių visą sapną užlieja šviesa, o kūną – neapsakomas malonumas. „Atsibudau tokia laiminga, tokia patenkinta savimi, tokia graži“, – prisimena Lina. Po sapno, kad ir kur eitų, moteris regi to žmogaus veidą, nuolat gyvena su juo savo mintyse. „Visus įvykius tu prisišauki sava valia. Data nebūtina, susitinku jį kada panorėjusi. Užsimerkusi ar atsimerkusi galiu jį apkabinti, paliesti, pabūti šalia. Fizinio kūno nereikia, užtenka minčių. Bet kur lenkiu? Mintis – žodis – veiksmas. Ir įvyksta – išprovokuoji, materializuoji ir susitinki gyvą žmogų“, – pralinksmėja moteris. Ji sako spėliojanti, kur tie „susitikimai be datų“ ją nuves.
Svajonėse su tavimi
Kartą pasijutusi vieniša Lina paskambino Rolandui, į Vokietiją. „Paaiškinau – man nelengva. O jis atsako: „Tarp mūsų dar niekas nesibaigė.“ O, Dieve! Žinai, jis irgi neranda artimo žmogaus. Gerai tada pasišnekėjome. Tokį draugą suradau!“ – pasakoja Lina. Gali žmogaus nematyti, bet jauti jį šalia. Rolandas jai visada buvo įdomiausias pašnekovas. „Kokie įtaigūs kažkada buvo mūsų jausmai! Viskas suderinta, tobula, harmoninga. Aš pasakiau, kad svajonėse noriu būti su juo. Bet realiai – nebegalima grįžti“, – telefoninis pokalbis nutrūko.
Atgaivinti, kurstyti draugystės židinį, Linos manymu, – vyro pareiga. Jis turi siekti moters. Jei ji pradeda tenkinti vyro kaprizus, tampa jam neįdomi. „Žinau tai iš savo draugių. Moterys ima nuolaidžiauti vyrams, verstis per galvą, kad kaip nors jiems įtiktų. Kokia iš to nauda? Prarandi deivės vertę, tą ypatingą šviesą, kurią mums skirta skleisti. Neketinu sekti jų pavyzdžiu. Gal praėjusiame gyvenime buvau vyras, nes visa savo esybe jaučiu, ko reikia moteriai, gerai įsivaizduoju, kokia ji turėtų būti“, – pabrėžia Lina.
Tapo labai artimi
Vienuolikametis sūnus Lukas seka tėvelio pėdomis. Tiksliau – kartoja jo judesius, mokosi šokti. Ir, anot mamos, berniukui pavyksta puikiai. „Eina pirmyn vaikinas“, – džiaugsmu dalijasi Lina. Suaugusiųjų gyvenimas atsispindi vaiko akyse. Lukas jaučia mamą kamuojantį slogutį, mato jos ašaras, išgyvenimus. „Pastaruoju metu vaikas patyrė daug mano meilės, artumo. „Jaučiu, kad tu mane myli“, – sako Lukas. Per tuos darbus nesusimąstydavau, kad vaikučiui reikia dėmesio“, – teigia mama. Net ir tamsios emocijos subrandina šviesius vaisius. „Mane jis atpažino kaip draugę, tapome labai artimi“, – priduria ji.
Prasideda šviesos metas
Jau keli mėnesiai Lina nieko netapo. Jos dėmesio laukia drobe nepridengtas molbertas, sudžiūvusiais dažais marga paletė. „Jei atlėgtų nervai, ateitų ramybė, galėčiau pradėti darbus – toks mano uždavinys sau. Bet prieštaringų jausmų, minčių, dvejonių kamuolio niekaip neįstengiu nustumti. Ateinu į studiją, atsidarau dažų dėžutę, pasistatau drobę ir išeinu“, – sako dailininkė. Tačiau tuoj pat priduria, kad nepaisant „sunkinančių“ aplinkybių vidinis kūrybos procesas jau vyksta. „Galbūt nesugebu jo materializuoti, bet jis randa vietos šalia dabartinių mano išgyvenimų. Kad ir kokius smūgius patirtum, jie veda į tobulėjimo sritį, prie ypatingų atradimų. Esu tam pasirengusi. Bus toks energijos pliūpsnis, aš taip išsitaškysiu spalvomis!“ – entuziastingai sušunka tapytoja. Pastaruoju metu Lina teigia pradėjusi jausti aukštesnių sferų virpesius. „Aplankė tas sapnas, liga ir supratimas, kad noriu keistis. Kaip tai padaryti, kol kas neatskleista. Bet jau vibruoja ir tų vibracijų nebesustabdysi. Iš viršaus ateina meilė, energija, palaima, – sako moteris. – Yra vidinis žinojimas, kad šviesusis periodas prasidėjo. Pro drumzles ir purvą – iki viršūnės, iki žydėjimo. Tegul tas pumpuras skleidžiasi“.
