Kas antra frazė iš maestro Donato Katkaus (66) lūpų - sparnuota. Klausantis šio garsaus altininko, Muzikos ir teatro akademijos profesoriaus, Šv. Kristoforo kamerinio orkestro įkūrėjo ir vadovo, festivalių rengėjo, repertuarą įrašiusio keliose dešimtyse plokštelių, atrodo, kad artimiesiems greta jo tikrai neliūdna. O gal priešingai - kitiems save dalijančio menininko brangiausiems žmonėms stigo? Garbusis muzikas, nebijantis dalies laiko atriekti popkultūrai, džiaugiasi gražia šeima. O jo laidomi juokai, geriau įsiklausius, atrodo tikra gyvenimo tiesa. Tik kartais tiesmukai ir šmaikščiai - „katkiškai" - susakyta.
Jūsų pilna visur: diriguojate orkestrui, dalyvaujate televizijos projektuose, dėstote, rašote straipsnius. Kaip viską spėjate?
Paslaptis paprasta - reikia jausti malonumą to, ką darai. Nereikia tikrinti savęs, patinka tai ar - ne. Jei jau darai ką nors, tai tik su malonumu. Laiko atsiras. Žinoma, jeigu ko griebiesi, atidedi kitus dalykus. Bet ar gaila? Visko suspėti neįmanoma. Nei visus spektaklius ir filmus pamatysi, nei knygas perskaitysi, nei pasaulį išvažinėsi. Atidedu tai pomirtiniam gyvenimui. O jis - amžinas, laiko - iki valiai. Paskaitykit, ką apie pomirtinį gyvenimą porina žinantieji, ir suprasite, kad kojas pakratyti (geras pasakymas - guli sau ir kratai kojas) - visai neblogai. Svarbu - jausti malonumą.
Kam jums, rimtosios muzikos atstovui, reikėjo eiti į televizijos šou?
Į tokius dalykus nereikia žiūrėti iš praktinių, naudos pozicijų. Reikia daryti žmonėms ką nors gera ir malonaus. Sakau, gal mano „feisas" patiks kokiai poniai, gal ją pradžiuginsiu, nuplausiu gyvenimo skausmą ir nuobodybę. Iš to, ką apie mane rašo internete, kaip piktinasi ir keikia: „ko tas senas pirdžius ten lenda", „kaip tam rimtam profesoriui ne gėda", suprantu, kad išjudinau žmones, suaktyvinau, užėmiau jų laisvalaikio ir smegenų ląstelių dalį. Vis ne taip nuobodu. Žmogus, rašydamas internete atsiliepimą, iškyla savo paties akyse, tarsi paprotingėja. Ar tai - ne kilnus tikslas? O mano pavyzdys - užkrečiantis. Pažiūrėkite, kiek muzikos rimtuolių plūstelėjo į pramogines laidas. Jaučiuosi pradininkas... Tikras viruso nešiotojas.
Kaip išlavinta ausis reaguodavo į kai kurių jaunųjų atlikėjų nusidainavimus?
Mano ausis reaguodavo, o šimtų ponių ir ponų - ne. Na ir kas? Svarbu spoksoti, dalyvauti, užmušti laiką, išsijungti prie televizoriaus. Apie kokį čia meną kalbate?
Apsižodžiavimus su Vytautu Juozapaičiu apgalvodavote ar viską darydavote spontaniškai?
Įsivaizduokite, eini sau namo ir apgalvoji, kaip koliosiesi su žmona, kai, ką nors gerai apgalvojęs, prisidirbsi. Na, sakykime, neišplausi mėgstamiausio kavos puodelio. Geriausia turėti koliojimosi scenarijų, rėkimo stilių. Nors, tiesą sakant, man žmoną įveikti labai sunku. Ji pasidarė retorikos specialistė ir, numanydama, kad puodelio aš neišplausiu, koliojimuisi pasiruošia kur kas geriau nei aš. Ypač - daryti išvadas. Šią patirtį panaudojau ir užsipuldamas garsųjį baritoną. Jis net nenumanydavo, ką aš sakysiu. Savo ruožtu Juozapaitis itin kruopščiai ruošdavosi mane pulti. Dėl to jo užsipuolimai atrodė tokie nuostabūs, įtikinantys. Bet svarbiausia - kai jau ką sakai, nereikia nervintis. Jokių blogų emocijų. Reikia jausti koliojimosi malonumą, džiaugsmą. Visuomet žavėjo Juozapaičio sugebėjimas mane sudirbti, sukritikuoti ir išjuokti. Kartais po laidos ar koncerto net užmigti negalėdavau iš juoko ir susižavėjimo. Todėl su Juozapaičiu bendrauti man taip miela. Be to, jis turi gražią žmoną.
Kai tik pasiruošiu kokią kalbą, tuoj viską užmirštu. Galvoju, koks tas žodis, kurį sumaniau: „nu ir nu" ar „na ir na"? Pasimetu. Tai ir pliauškiu, kas ant liežuvio galo. Kaip politikas. Tiems tai gerai: šneka, ką nori, atsakomybės - jokios, nesąmonės, kurias taip mėgsta žiniasklaida, daro jiems puikų „piarą", liaudis tuoj nori rinkti į Seimą. Improvizacija apie nieką - pats geriausias dalykas. Taip ir improvizuoju visą gyvenimą.
Atgarsio sulaukė jūsų replikos Radži. Kodėl per „Žvaigždžių duetus" jam skyrėte tiek dėmesio: norėjote „nuleisti ant žemės" ar tiesiog linksminotės keldamas audrą arbatos stiklinėje?
Matote, tas Radži labai įsigyveno į konkursą, o gal į - savo karjerą. Kaip sakoma, visi metodai daryti karjerą geri. Jam kartą sakau: „Turi gabumų, bet reikia žengti į priekį, eik mokytis dainuoti, šokti." O jis, pasirodo, jau viską išmokęs, ėmė spausti komisiją. Mat tokią superžvaigždę vertiname nepakankamai gerai. Negi pamanys, kad gal jam ko nors trūksta. Kaip sakė: „Jums visa Lietuva parodys, ko aš vertas." Taigi komisijos ausys ir kompetencija prieš tą išsilavinusią ir visa žinančią Lietuvą nereikšmingos. O jei vertina blogiau, be abejo, tai kažkas piktavališka, intrigos. Toks tad mentalitetas. Tegu gyvena tas Radži. Tik linkiu jam vis dėlto pasimokyti dainuoti.
Kaip ilsitės? Vis dar atsipalaiduojate kortuodamas prie kompiuterio?
Kortuoti mečiau, į kazino nevaikštau, šokių būrelio nelankau, jogos pratimų nedarau, nesportuoju, geriu tiek, kiek leidžia žmona (juokauju), nežvejoju, neturistauju, kaime tik pagrėbliuoju lapus (trumpai, kad per daug nepailsėčiau). Miegu lovoje (dažniausiai savoje), paskui panas nelakstau. Žodžiu, poilsiui laiko turiu iki valiai. Net pavargstu nuo poilsio. Bet ilsėtis ramybėje dar nesiruošiu.
Kokius kerus paleido būsimoji anglų kalbos specialistė Laima, kad studentas Donatas Katkus daugiau nei prieš keturis dešimtmečius įsimylėjo, vedė ir iki šios dienos kartoja, kad myli?
Žodžiai „myliu, myliu, myliu" priklauso besąlyginiams refleksams, kai net nežinai, kad juos sakai. Ir nesupranti, ką jie reiškia. Per keturiasdešimt šešerius metus dar ne to gali išmokti. Taip sau mudu su Laimute ir poteriaujame. O dėl kerų - tai ir aš juos moku leisti. Pareinu namo ir paleidžiu. Retkarčiais parnešu kvepiančių gėlių. Gyvenant su keturių anūkų močiute reikia daug išradingumo, kad ji atkreiptų dėmesį į sugyventinį. Turiu prisipažinti - atkreipia ir paleidžia kerų.
Pamenate pirmąjį pasimatymą?
1961 metai. Žiūriu - stovi. Ta pati. Tas pats smakras, nosis, akys, plaukai, stotas - viskas. Nu, sakau, neišsisuksi. Išsisuko vos ne ketverius metus. Bet paskutiniu momentu nugriebiau. Man pavyko. Taip tebemanau.
Koks tokios ilgaamžės laimingos santuokos receptas?
Receptais beveik nesinaudoju. Maisto papildai - štai pagrindinė paslaptis. Orientuojuosi pagal reklaminius skelbimus: ką siūlo, tą ir vartoju. Nekenkia, tik piniginę paplonina. Kol vienus suvartoji, žiūrėk, kažkiek metų praeina. Metai po metų ir gyveni sau su ta pačia.
Ilgaamžio gyvenimo receptą vedybų dieną išrašė konservatorijoje mano alto profesorius Jurgis Fledžinskas. Pasakė: „Jei susipykstate, nevartokite žodžio „visada"." Iki šios dienos gerai veikia. Pradedi gerbti savo žmoną, nes ji tik retkarčiais per tuos keturiasdešimt metų pasielgia taip, kaip man nepatinka. O kaip dažnai būna tie „retkarčiais", gal ir ne taip svarbu.
Žinant jūsų užimtumą, nesunku nuspėti, kas laiko keturis namų kampus... Ar mokate skylę sienoje išgręžti, šviestuvą pakabinti?
Na jau dėl skylių vargo nėra - jų pilna. Ir nemažos, aiškiai įniršusio treniruoto muzikanto kapotos. Todėl pas mus kabo daug paveikslų, nuotraukų - reikia sienas pridengti, negi darysi kas mėnesį remontą.
Lemputę taip pat moku įsukti, jei kas pastato kopėčias, ją paduoda ir teikia išsamias instrukcijas. Buvo lempučių, kurios net užsidegė.
Jūsų žmona prasitarė, kad kai vairuoja automobilį, mėgstate jai „diriguoti". Ar dirigentas esate ir kitomis gyvenimo aplinkybėmis?
Be abejo, kadangi pats nemoku vairuoti, esu didžiulis vadovavimo vairuoti specialistas. Žiniomis galiu išmušti iš vėžių bet kokį vairuotoją, net ir Schumacherį, ką čia kalbėti apie Laimutę. Kai reikia sukti į kairę, ramiu, švelniu balsu tyliai pasakau: „Ką tu čia išsidirbinėji, greičiau suk į kairę!!!" Ir mašina rieda į kairę. Taip visą laiką. Važinėti su tokiu specialistu - džiaugsmas. Nežinau, kodėl Laimutę nervina vairavimas...
Artimieji juokauja, kad jus pažįsta visi Vilniaus taksistai. Kodėl taip ir nepradėjote vairuoti? Juk taksi paslaugos - brangokos...
Koks čia juokas. Grynas pragmatizmas. Taip važinėti po Vilniaus centrą pigiau nei nuosavu automobiliu. Taxi nereikia drausti, taisyti, pilti benzino, svarbiausia - kur atvažiavus ilgai ieškoti vietos jį pastatyti. Suskaičiuokite, ponai ir žmonės. Aišku, nepiktnaudžiaukite taxi, kol dar turite nuosavas kojas. O taksistai - puiki liaudis, yra protingų, išsilavinusių žmonių. Kai važinėji, atpažįsta. Pasikalbame, padiskutuojame, atskleidžiame šeimyninio gyvenimo paslaptis, pasiskundžiame. Taksistai geriau informuoti, kas dedasi Vilniuje, negu VSD ir STT kartu sudėjus. O ar išplepėjo, ar parodė žmonoms tuos kitus adresus? Ne. Tyli kaip lydekos. Ir dar atpažįsta, ir dar kartais be pinigų paveža (ypač kai iš ryto visą savaitę kiši jiems penkių šimtų litų banknotą).
Kaip pykstasi Katkai?
Neturime specialių receptų. Jei imu mušti žmoną, tik per pagalvę, kad nejaustų. Tai labai veikia psichologiškai, mat nesupranta, kas čia vyksta, o nežinia žmogų kankina. Pykdamiesi keiksmažodžius vartojame tuos pačius, kaip ir kiti lietuvių inteligentai: šis tas iš rusiško žodyno, šis tas - iš lietuviško, anglišką turime tik vieną, bet malonų ir gerą, kuris prasideda raide (atsiprašau) „F"...
Koks buvote sūnums tėvas - griežtas ar palepinantis? Kaip dabar su Mykolu ir Laurynu bendraujate?
Sūnums buvau nematomas žmogus. Jaučia, kad esu, o nesimato. Toks fantomas. Kartą kai rykštele mėginau paauklėti Lauryną, tai atpažino ir dar šiandien su malonumu prisimena. Bendraujame šeimomis, anūkais ir atskirai. Dabar tik vaidmenys apsikeitė. Anksčiau aš juos auklėjau, dabar - jie mane. Pastebiu, kaip darausi geresnis, tvarkingesnis, padoresnis. Susitikę draugai stebisi: „Jėzau, kaip tu pasikeitei, gal jau nebegeri?"
Ar dažnai sakote žmonai komplimentus? Kaip ją palepinate?
Žmonai visus komplimentus pasakau, kai truputį švelniai apsibarame. Kavą į lovą nešu, bet tik tada, kai iš vakaro grįžtu nei šioks, nei anoks. Bet ji šį triuką iš karto supranta. Tikra kompromitacija, ir nieks negali patarti, kaip nuo tos rytinės kavos išsisukti.
Kaip pats reaguojate, kai jus giria?
Išsišiepiu kvailai, o paskui bandau tą šypseną suvaldyti, jaučiu, kad dar kvailiau išeina. Žodžiu, nuo liaupsių imu kvailėti...
Kokia moteris jums graži?
Nu, kad viskas būtų, kas gamtos yra prirašyta: vešlūs išplauti plaukai, aistringos akys, žavios ausys, ilgas kaklas ir tie du įdomūs žavūs prietaisai ant krūtinės, kuriuos vis knieti paglostyti. O jeigu norite žinoti, kas yra žemiau, įsijunkite kompiuterį ir veizėkite - prieinama visiems Lietuvos gyventojams nuo trejų metų (failą suras broliukas). Bet gražiausia moteris man yra ta, kuri po darbo grįždama namo neša dešimt kilogramų bulvių, tris pakučius pieno, du kepalus duonos, keturis litrus sulčių, sviesto, pigesnio sūrio, šešis alaus (vyrui) ir elegantiškai kopia į šeštą aukštą.
Ar daug gražuolių matote aplink?
Moterų yra baisiai daug. Nueikite į turgų, prekybos centrą, mokyklą, kur norite, - perpildyta. Ko jos lenda į viešumą? Pažiūrėkite, kaip elgiasi vyrai. Eina nebent tik į krepšinį, restoranuose - po vieną, po du, kuklūs, paprasti, gerai nusiteikę... Kita vertus, kai daug moterų, vyrams yra į ką pasižiūrėti, mirktelėti, pasukti neištikimybės keliais...Tuo moterys yra naudingos, ypač jaunos, kurių akys blizga.
Žiūrėdamas į griežiančią smuikininkę pastebite moterį ar tik klausotės atlikimo?
Apie ką kalbate? Atlikimą? Aš juk profesionalas. Apžiūri nuo galvos iki kojų, stengiesi įsivaizduoti ją be rūbų, pagalvoji apie kiekvieną įlinkimą. Nespėji įsigilinti, o, žiūrėk, jau ir pasibaigė. Kartais būna gaila to atlikimo.
Užkalbinti žmogų jums - juokų darbas. Ar yra toks, prie kurio nedrįstumėte prieiti?
Patys drąsiausi žmonės yra profesionalūs ubagai. Jie prie bet ko gali prieiti ir prakalbinti. Būdamas profesionalus ubagas (tokie yra dauguma menininkių Lietuvoje), tam, kad galėčiau gauti lėšų išlaikyti orkestrą, surengti kokį koncertą Lietuvos visuomenei, galiu prieiti prie bet ko ir kalbėti kalbėti. Duokit Obamą, po pusvalandžio su manim prakalbės kiniškai. Bet rezultatas dažnai būna apverktinas. Ir aš duodu ne visiems ubagams... Gerbiu altininkes, natūralias senutes ir beviltiškus alkoholikus. Narkomanams neduodu. Ir viskas.
Gatvėje ir per renginius jus daug kas atpažįsta. Kaip reaguojate?
Jeigu paklausite kaimiečio, kaip jaučiasi, kad jį visas kaimas pažįsta, nesupras, apie ką kalbama. Lietuva - nelabai didelis kaimas, visi vienas kitą šiek tiek pažįsta. Ir kai gatvėje užkalbina kaip pažįstamą, apima jaukumo jausmas: esu namie, savoje bendruomenėje, esame visi savi. Ir tas, atrodytų, iki šiol nepažįstamas žmogus akimirksniu tampa artimas, nes kalbame ta pačia kalba, žinome daug tokių pačių dalykų, turime bendrų pažįstamų, gal net esame giminės. Juk vis tiek esu artistas, viešos erdvės žmogus. Prisipažinsiu be ironijos: man šilta nuo tų atpažinimų. Ir nesijaučiu vienišas.
Jei pasiūlytų nusifilmuoti reklamai, ko nė už ką nereklamuotumėte?
Norėčiau reklamuoti gerą muziką, gerą literatūrą, puikią dailę, teatrą, puikius žmones, geras mintis, dorus piliečius. O viso kito - ne.
Jūsų žmona yra prasitarusi, kad mėgstate leisti pinigus. Ką perkate?
Esu menininkas, o ne vertelga. Tai - skirtingos profesijos. Valgau, kad gyvenčiau, o ne gyvenu, kad valgyčiau. Man tik tiek reikia pinigų. Šiandien esu nemadingas žmogus - nesistengiu taupyti, nors dirbu daugelyje darbų, gaunu honorarų, tad skųstis negaliu. Leidžiu pinigus, kai turiu, be jokios graužaties. Mėgstu pavaišinti draugus, kolegas. Kai pritrūkstu, pasiskolinu, nors dabar kažkaip iki to minuso nenukrintu. Dėl pinigų nesuku galvos, kaip ir dėl turtų, daiktų. Malonumas gyventi ateina ne tik iš pinigų turėjimo - yra dar daug daug dalykų, kurie suteikia gyvenimo džiaugsmą ir prasmę. Atėjau iš labai skurdžios šeimos ir žinau, kas yra dramatiški nepritekliai, kai reikia kovoti dėl kiekvieno kąsnio. Jei gyvenimas vėl nublokš į nepriteklius, nesiskųsiu ir negailėsiu to, ko netekau. Į grabą niekas nieko dar neįsidėjo, nors dėl turtų paaukojo gyvenimą. Karste paguldomas talentas, charakteris, žmogiškumas, žinios - tai, ką iš tikro turi žmogus, kas iš tikro jam priklauso Gyventi, kad vartotum, gyventi dėl savo kūno? Neapsimoka...
