„Taksi! Taksi! Na, sustokit, pavėžėkit,
Bėgt nuo Seržo man padėkit.
Na, paimkit, sumokėsiu,
Savo balso negailėsiu.
Visą širdį atiduosiu, savo meilę dovanosiu..."
Traukia pakelėj Džordana, čiupus lagaminą seną.
Aukštakulniai papustyti, ašaros žandais nerieda,
Sako, seną savo bėdą Džordža perduoda kitam,
Nesvarbu, kad ir teistam.
„Mes abu miške gyvenam", - seka pasaką nuo seno.
Ir pati tvirtai ja tiki. Tiki... Iki kito sykio.
