Kai blondinė įsitaiso studijoje priešais kameras, negali nepripažinti, kad po baltu peruku pasislėpusi dainininkė Džordana Butkutė (39) tiesiog sukurta tokioms improvizacijoms. Nuolat besišypsanti ir kuo nuoširdžiausiai linkinti: „Sveikinkite ir galbūt jus taip pat kas nors kada nors pasveikins..." Tokį sveikinimų koncerto vedėjos vaidmenį atlikėja nuo šiol kurs laidoje „Ambrozijos TV".
Galima sakyti, naują gyvenimo etapą pradeda ir dainininkės gyvenimo draugas Sergejus Gorgonas (??). Jau greitai jis pasirodys naujame „Tango TV" realybės šou „Ringo karalius". Vyras tikina, kad tikrai yra azartiškas, nors nei kazino lošia, nei kortomis žaidžia. Jo azartas - sportas. „Sportavau pusę savo gyvenimo. Reikia formą palaikyti - juk ne penkiolika metų jau", - neslepia.
Džordana, kai Sergejų pakvietė į tokį pavojingą realybės šou, nenorėjote atkalbėti?
Taip sutapo, kad mus kone vienu metu abu pakvietė. Tai niekam nereikalingas, tai visiems - vienu metu! Aišku, man gaila, kad ir jam gali tekti smūgių, bet tikrai nedraudžiau ir neatkalbinėjau, nes žinau, jog jis nesileis daužomas kaip bokso kriaušė. Labiausiai bijau, kad kas nors netyčia, kvailai, žaisdamas be taisyklių, neužvažiuotų. Sakiau jam: „Atsargiai, protezai dabar brangūs..."
Net toks mylimos moters argumentas neprivertė susimąstyti? Sergejau, ar ilgai galvojote prieš sutikdamas?
Sergejus: Penkias minutes... kol surinkau projekto rengėjų telefono numerį. Džordana chalato dabar laukia. Man gi ten duos tokį, kaip boksininkai vilki į ringą eidami. Pažadėjau jai atiduoti.
Džordana: Įsivaizduojate mane su „taisonišku", Seriožos ūgiui tinkančiu chalatu. Geras vaizdelis bus...
Vizija: Džordana - blondinės peruku, o Sergejus - su mėlyne po akimi, porai tik juoką kelia. Nė vienas iš jų naujų savo gyvenimo pokyčių labai nesureikšmina. „Kad pradėčiau naują etapą ar naują gyvenimą, tikrai negaliu pasakyti. Čia juk ne su NBA kontraktą pasirašyti. Va, čia būtų įvykis, - svarsto Džordana. - O laida - tiesiog savęs išbandymas, gyvenimo paįvairinimas. Bet kad koks perversmas būtų - ne. Net įrašus labai gražiai sugebėjome suderinti, kad netrukdytų koncertams."
Panašu, kad šį TV sezoną vis dar madinga prie laidos vairo statyti dainininką...
Aš jokiems prodiuseriams į akis nelindau, nieko neprašiau. Vis dėlto tikėjausi, kad kada nors kas nors tikrai pastebės aktorinius mano gebėjimus. Be to, su niekuo neketinu konkuruoti, nes kiekvienas turi savo žiūrovą ir klausytoją. Jeigu tavęs nemėgsta, nors „Oskarą" už vaidybą gauk, tavęs nepamils. Konkurencijos nepajutau, net kai „Kelias į žvaigždes" vyko. Jaunimas buvo užėmęs kultūrnamius, o mes vis tiek daugiau naktiniuose klubuose ar privačiuose vakarėliuose koncertavome. Vienas iš kito duonos tikrai neatiminėjame.
Kokios naudos tikitės iš to, kad dabar būsite televizijoje?
Gal dar kur nors pakvies, kam nors tavęs prireiks... Kai sukiesi tame rate, paskui lengviau eiti pirmyn.
Tai - parodijų laida, joje nuolat šmėžuoja ponai Ostapenka, Minedas... Džordana, nebijote, kad jus tapatins su tais žmonėmis?
Tikrai nemanau, žmonės supranta, kas tikra, o kas - suvaidinta. Juk ten filmuojasi ir Vytautas Tomkus, ir Valdelis iš „Išjunk šviesą". Žiūrovas rinksis pagal savo skonį: kas Minedą, kas mane. Bet kuriuo atveju vis tiek kalba ką nori ir tapatina su kuo nori: ne su Minedu, tai su Zvonke...
Kokia savijauta po pirmųjų laidų?
Man įdomu tokiu amplua pabūti. Laidoje iš nieko nesityčiojama, tiesiog kuriami linksmi šaržai. Ar sunku? Na, dainuoti aš jau pratusi, o čia - visai kitoks darbas. Todėl ir keista, ir įdomu, ir sunku kartais. Neįsivaizduoju savęs vedančios kokią kriminalinę ar politinę laidą. O tokio žanro aktoriaus darbas - ne toks jau ir sudėtingas. Jaučiu, kad turiu aktorės gyslelę ir su humoru nesu susipykusi. Man gaila žmonių, kurie nesupranta juokų.
Netikėtą pasiūlymą iškart priėmėte?
Dėl šio darbo net nedvejojau. Mūsų žmonės pikti, nusivylę gyvenimu, pavydūs, todėl humoro turi būti kuo daugiau. Prisimenu, dalyvauti realybės šou „Akvariumas" mane ilgai įkalbinėjo. Svarsčiau: kaip aš ten toks spirgantis, gyvas sidabras ištversiu. Po tos patirties būti uždaryta dabar tikrai nebesutikčiau. O čia dirbu su malonumu. Suprantu, kad televizija yra jėga, tarsi galinga reklama. Pavyzdžiui, kai koncertuoji, tave mato tik tuose miestuose, kur nuvažiuoji. Jeigu tavęs per televizorių nerodo, vadinasi, apskritai niekur nedainuoji! O dėl manęs kiekvienas dar ir pakomentuos: „Turbūt sėdi namuose ir geria..."
Prieš kurį laiką tikrai buvote visus išgąsdinusi. Spauda skelbė, kad ištisas savaites geriate, kad patekote į ligoninę...
Stengiuosi nebekreipti dėmesio nei į tokias kalbas, nei tokius straipsnius. Kiekgi galima?! Mane jau ir pasmerkė, ir palaidojo... Protingas - supras, o kvailam visko vis tiek nepaaiškinsi. Laidos režisierei pajuokavau (ir jūs supraskite kaip humorą): yra projektas „Lietuvos garbė", bet turbūt reikės padaryti laidą „Lietuvos gėda", kur aš pelnyčiau daugiausia apdovanojimų. Pažiūrėkite: kur tik kas, kokia nesąmonė, tuoj Butkutę mini. Jau įpratau, kad vieną dieną aš - ekstravagantiškoji Džordana, kitą - jau palaidota. Teisybę sako: ko apie save nežinai, žmonių paklausk - būtinai papasakos.
Skaitote apie save visus straipsnius, komentarus internete?
Skaičiau, niekur nepasislėpsi. Būdavo, turiu tris koncertus per dieną, o laikraščiai rašo, kad reanimacijoje guliu. Mama skambina ir jeigu atsiliepiu ne aš, o balso paštas, galvoja apie baisiausia. Įsivaizduokite, koncertuoju Birštone, o mano draugei Ingai Budrienei žurnalistai skambino paklausti: „Ar tikrai Džordana prieš tris dienas mirė?" Palaukite, negi aš tiek nieko nenuveikusi, tokia nežinoma, kad tyliai būčiau pakasta ir apie mano netektį net per žinias nepraneštų? Lyg tie dvidešimt scenai atiduotų metų žmogaus gyvenime nieko nebereikštų.
Po vieno jūsų mamos interviu, kur ji sakė, kad skęstate alkoholizmo liūne, labai susipykote. Sakėte, niekada daugiau nebesikalbėsite. Susitaikėte?
Bendraujame, juk mama yra mama. Retai matomės ir jai daug kas iš toli visai kitaip atrodo. Žinote, kai ji nesisuka šou verslo virtuvėje, apie daug ką visai kitokią nuomonę turi, o kai atvažiuoji, atsipalaiduoji, papasakoji visokiausių nuotykių, išsigąsta, kad ten - liūnas.
Jūs žengėte pirmąjį žingsnį ar mama?
Neprisimenu, lyg ir mama paskambino. Kaip laikraščiai rašė: „Išsižadėjo mama dukters" ar „Dukra neatleis mamai"... Nesąmonė. Bet ta istorija jau baigta ir nebenoriu jos prisiminti. Aš turbūt visą gyvenimą būsiu apkalbų objektas. Kitas, žiūrėk, į sceną kasdien girtas lipa, bet vis tiek - tyla ar vos keli komentarai. O prie Butkutės pavardės internete - šimtai. Ir visi teisia! Teisti mane gali tik Dievas. Ko tik neprisiskaičiau: vieniems aš - paskutinė valkata, kitiems - kone dievaitė. Rašo, kad aš net šunį pragėriau! Prisimenu, su Serioža ilgai juokėmės dėl vieno komentaro: „Iš veido matyti, kad Sergejui jau ketvirta alkoholizmo stadija." Dar žinoti reikia, kaip ta stadija atrodo! O mes juk nuolat kartu, man - koncertai, jis - prie vairo. Net ir labai norėdamas nerastum laiko gerti ir tokią stadiją pasiekti.
Dar vienas jus šiemet lydėjęs skandalas, kad po devynerių bendro gyvenimo metų skiriatės su Sergejumi. Bet dabar jūs vėl kartu. Galima skelbti, kad meilė nugalėjo?
Mes tokie: ir labai skirtingi, ir vienas kitą papildantys. Nuolat būti drauge kartais jau tampa per sunku, bet ir atskirai negalime. Ginčai ir barniai šeimoje - normalu. Neįmanoma, kad kuris nors vienas neturėtų savo nuomonės ir tik linksėtų galva lyg koks asiliukas. Mes ginčijamės dažnai, žodis po žodžio kyla nedidelių barnių. Taip dešimt kartų per dieną galime susipykti. Ypač aš mėgstu užburbuliuoti. O paskui dar kurį laiką nesikalbu. Ar ilgai tyliu? Kol kas nors paskambina dėl koncertų ir nori nenori reikia pradėti kalbėtis. Galų gale visi juk susipyksta, bet ne apie visus rašo. O mes ir vėl - dėmesio centre.
Sprendžiant iš skandalų kiekio, šie metai jums buvo sunkūs...
Bet vis tiek įdomūs. Koncertų - tik spėk važinėti, karjeros dar nesiruošiu baigti. Prisimenu po baisiųjų straipsnių, kur buvau apipilta nuo galvos iki kojų, nuvažiuoju koncertuoti. O ten - anšlagas! Noriu tikėti, kad žmonės nekreipia dėmesio į bulvarinę spaudą.
Sergejus prasitarė, kad beveik nieko nevalgote, vien rageliais ir kefyru gyva esate. Iš tikrųjų atrodote labai sulieknėjusi. Tokios aukos dėl scenos ar televizijos?
Ne, juokauju: mečiau megzti, kad dar dešimties kilogramų neprisimegzčiau. O jeigu rimtai: kefyrą, jogurtus aš tikrai labai mėgstu. Mano toks organizmas: kaip priauga kilogramai, taip savaime ir nukrinta. Kai turi daugybę koncertų, gastrolių, per dieną spėji tik degalinėje kokį mėsainį nusipirkti, ne tik kilogramai krinta, bet visas organizmas sutrinka.
Po mėnesio švęsite keturiasdešimtąjį gimtadienį...
Oi, visi tai pabrėžia! Nenoriu galvoti apie jokius jubiliejus, atrodo, geriau jau pasą būčiau pametusi... Tikrai ne tokio amžiaus jaučiuosi.
Bijote tokių datų? Daug kas sako, kad jubiliejai - tarsi kryžkelės, svarbių apsisprendimų metas.
Gal ir taip. Vis dažniau susimąstau, kad tiek metų dirbu, o net mažiausio apdovanojimo neužsidirbau. Negi aš taip nieko nepadariau? Salės iki šiol lūžta nuo žmonių, o aš kaip nenusipelniusi, taip nenusipelniusi. Skaudu. Juk savo gyvenimą muzikai paaukojau, paskyriau ne vaikams ir šeimai, o kūrybai. Galiu tik džiaugtis, kad vertingiausias mano apdovanojimas - žiūrovų pripažinimas. O dėl tų statulėlių ir apdovanojimų, matyt, kaip dainuoja Minedas: „Mums nelemta nelemta būti kartu..."
Kaip žadate atšvęsti?
Visi planai šuniui ant uodegos nuėjo. Galvojome dviese su Serioža į Paryžių pabėgti. Bet tą dieną pakvietė koncertuoti į Šiaulius. Galiausiai kažkas pasikeitė, koncertą nukėlė, o mūsų planai sugriuvo. Na, džiaugiuosi, kad dar visą mėnesį turiu galimybę pabūti jaunatviškai senstelėjusi...
Jeigu būtų galimybė, ką norėtumėte pasidovanoti?
Daug ko noriu, bet labiausiai to, ko neįmanoma nusipirkti: noriu, kad vieną kartą nustotų mane smerkti, teisti, aptarinėti būtas nebūtas mano nuodėmes. Prie visko žmogus pripranti, bet...
