„Neabejoju, kad daugelis vilniečių, su kuriais bendravau jaunystėje, šiandien manęs nepažintų“, – svarsto Edmundas ŠTENGER (35), Lietuvoje geriau žinomas kaip Mundis. Atpažinti jį sunku ne dėl pasikeitusios išvaizdos – anaiptol, per pastaruosius dešimt metų, kuriuos praleido toli nuo gimtojo Vilniaus, Mundis mažai tepasikeitė, vis dar tebėra gražus tamsiaodis tobula švytinčia šypsena. Tačiau jis labai pasikeitė vidumi. „Matyt, subrendau, – konstatuoja, rotušės paunksnėje lėtai išpūsdamas cigaretės dūmą. – Kas galėjo pamanyti?..“
Mundžio balse negirdžiu jokių rasizmo gaidelių, kai pripažįsta, jog Lietuvoje prieš keliolika metų išpopuliarėjo būtent dėl tamsaus savo gymio. Žinoma, tam turėjo įtakos ir jo drąsa, komunikabilumas, toji pati balta šypsena „iki ausų“. Tačiau linksmų ir šaunių vaikinukų Vilniuje – tūkstančiai, o tamsiaodis buvo tik vienas. Pradėjęs karjerą kaip didžėjus, netrukus jis jau vedė didelius renginius ir koncertus. „Kai kurie vykdavo kaip tik čia, – užmeta akį į Rotušės aikštę. – Šventes švęsdavau retai – jų metu dirbdavau. Prisidėdavau ir prie televizijos projektų. Teko dirbti su šviesaus atminimo Vytautu Kernagiu, Vytautu Šapranausku, kitais žymiais pramogų verslo atstovais – juos prisimenu su pagarba.“
Smagią karjerą ir lengvą gyvenimą nutraukė įvykis, kurį Edmundui nemalonu ir skaudu prisiminti. Su draugu apsilankę viename bendrabutyje, netikėtai pateko į policijos surengtą pasalą: tamsiame koridoriuje policininkai juodu palaikė ieškomais nusikaltėliais ir ėmė aklai šaudyti. Devynios kulkos, pakirtusios Mundį, lengvai galėjo būti mirtinos – jį operavęs chirurgas vėliau skaičiavo milimetrus iki gyvybiškai svarbių taškų ir neatsistebėjo vaikiną lydėjusiu angelu sargu. Tiesa, tas angelas sargas, padėjęs išgyventi, teismuose Mundžiui nebegalėjo pagelbėti – iš pradžių bandę apkaltinti policininkus užpuolimu ir prisiteisti kompensaciją už fizinę bei moralinę žalą, vėliau jiedu su draugu patys sulaukė kaltinimų dėl... pasipriešinimo policijai. „Visi paliudijo, kad šliaužiau tolyn nuo policininkų, o ne jų link. Kulkosvaidžio kišenėje neturėjau. Tai kokia gali būti kalba apie pasipriešinimą?“ – trūkteli pečiais vyras.
Tuomet jį nemaloniai stebino ir žiniasklaidos reakcija – policininkų apšaudytas grasus tamsiaodis buvo puikus masalas skandalams. Niekas nesidomėjo, kaip jis jaučiasi. „O jaučiausi baisiai, – prisimena. – Savaitę gulėjau izoliuotoje ligoninės palatoje, į kurią net artimųjų neįleido. Paskui – nesibaigiantys teismų procesai, dideli pinigai advokatui ir – jokios naudos. Tokia ta švogerių krašto teisinė sistema: laimi tas, kuris geriau pažįsta teisėją. Nors policininkai buvo pripažinti kaltais, po ketverių metų teismas bylą tiesiog nutraukė. Daug žmonių, kuriuos laikiau draugais, nusigręžė – pasirodo, jiems buvau reikalingas tik tol, kol man sekėsi. Neteisybė taip erzino, kad nebenorėjau likti Lietuvoje: čia atrodė nesaugu ir purvina.“
Lenkiškai kalbančioje šeimoje užaugęs vaikinas studijuoti išvyko į Lenkiją. Gavęs valstybinę stipendiją, Varšuvos universitete baigė teisę, o tada netikėtai pasitaikė galimybė įkurti reklamos agentūrą Latvijoje. Mundis nesijautė šios srities profesionalas, Latvijoje buvo lankęsis vos porą kartų, bet įgimta drąsa ir pasitikėjimas savimi skatino ryžtis va banque. Taip jis prieš penkerius metus atsidūrė Rygoje.
Neįleistas pro duris, įlipo pro langą
„Ech, kaip nekenčiau to miesto“, – atsidūsta prisiminęs pirmąsias savaites Rygoje. Adaptacija buvo velniškai sunki, nes miestas – absoliučiai svetimas: nei draugų, nei pažįstamų, nei šeimos. „Steigti filialą Latvijos sostinėje paskatino Lietuvos reklamos agentūros „Galley Group“ direktorius Kęstutis Stankūnas. Dar paklausė, ar pajėgsiu – užtikrinau, kad pajėgsiu, pažadėjau nepabėgti po pirmo mėnesio... Vėliau tą pažadą daug kartų atsiminiau. Sakoma, žmogus pradeda verslą nuo nulio, o aš pradėjau nuo minuso“, – šypteli Edmundas. Jam teko patirti visko: dirbti nuo septintos ryto iki vidurnakčio, maitintis makaronais, nakvoti kontoroje, pasiklojus čiužinį po rašomuoju stalu.
Bet pamažu atsirado darbuotojų, klientų (vienas pirmųjų – milžinas „Procter & Gamble“), įmonės filialas išaugo į savarankišką agentūrą. Mundis vardija įdomias prielaidas, kodėl jam pasisekė. „Žinoma, turėjo reikšmės neįprasta mano išvaizda ir patirtis pramogų versle. Bet labiausiai padėjo lietuviškas agresyvumas ir kūrybinis darbo stilius, – prisipažįsta. – Žinau, Lietuvoje labiau mėgstama traukti per dantį estus, bet aš turėčiau ką pasakyti ir apie latvius. Jie lėtoki, pritingintys, netgi apsnūdę. Lietuviai, palyginti su jais, – karšti ir agresyvūs pietiečiai: jeigu mūsų neįleidžia pro duris, įlipame per langą. Todėl mums ir nesunku užimti Latvijos rinką: kalbu ne tik apie „Maximą“ bei „Čili“, bet ir apie daugybę kitų verslų.“
Šiandien Edmundo vadovaujama įmonė yra viena stambiausių reklamos agentūrų Latvijoje. Ji kuria reklamą ir rengia pristatymus tokioms kompanijoms kaip „Coca-Cola“, „Kraft Jacobs“, „Ferrero“. Agentūros direktorius džiūgauja išsikovojęs išskirtines reklamos teises visose Latvijos degalinėse.
Latviškai jis dar nepramoko – lengvai išsiverčia su rusų, lenkų, anglų kalbomis. Prieš svarbias derybas Mundis paklūsta protokolui ir velkasi kostiumą, bet apskritai jo požiūris į aprangą, kaip ir į darbą, – kūrybiškas. Tačiau yra reiklus: „Niekada nebūnu patenkintas. Man vis maža ir maža. Žinau, kad sustojus gresia degradacija, todėl verčiu savo darbuotojus nuolat judėti pirmyn. Principas „Skaldyk ir valdyk“ man netinka, firmoje turi būti puiki komanda, tad stengiuosi, kad taip ir būtų.“ Vadovas juokauja, jog daugiausia bėdų kyla per moteris: kai įmonėje dirba daug moteriškių, jos ima tuoj pat pyktis, bet, priėmus vyrų, vėl negerai – atsiranda tarnybinių romanų tikimybė. „Aš noriu, kad jos galvotų apie darbą, o ne apie kolegą, – šypsosi Mundis. – Gal noriu per daug?.. Iš tiesų man svarbiausias – rezultatas: žmonės gali išvis neiti į darbą, bet progresas turi būti.“
Ekonominė krizė Latvijoje jaučiama kur kas skaudžiau nei Lietuvoje ir tai veikia reklamos rinką: juk pajutus nepriteklių pirmiausia apkarpomos jai skirtos lėšos. „Bet pagrindiniai mūsų klientai – tarptautinės kompanijos, reklamos projektus finansuojančios iš bendrų biudžetų, todėl į savo planus įsipaišome ir bado nejaučiame“, – šypsosi vadovas.
Per praėjusius metus jo įmonės apyvarta šoktelėjo penkis kartus, pelnas – tris. Mundis džiaugiasi išpildęs kažkada verslo partneriui duotą pažadą nepabėgti, net kai bus labai sunku. „Su Kęstu sugebame kartu dirbti ir būti geri draugai. Labai vertinu jo pasitikėjimą, – atvirauja. – Daug kas patarė jam nepasitikėti manimi, vėjavaikiu, sakė, apvilsiu. O jis nepaklausė, pasikliovė nuojauta, kad viskas bus gerai. Ir viskas iš tiesų yra gerai.“
Šeima be butaforijų
„Pamenu, prieš penkerius metus Rygoje šeimininkas liepė per tris dienas išsikraustyti iš nuomojamo buto. Lūžtančia mašina sukau ratus nepažįstamomis gatvėmis ir visiškai nežinojau, kur dėtis, – liūdnai šypteli Mundis. – O šiandien turime du brangius automobilius, vieną butą Vilniuje, kitą – Jūrmaloje, ant jūros kranto. Jei kažkada nebūčiau keliavęs per aptriušusius nuomojamus būstus, namų dabar taip nevertinčiau. Visuomet gyvenime taip: nepajutęs vargo, neįvertinsi sėkmės.“
Jis, be abejo, turi profesinių planų. Ir labiau nuo žemės atitrūkusių svajonių: norėtų padirbėti kine, nebūtinai režisuoti filmą ar atlikti pagrindinį vaidmenį, tačiau bent pasisukioti toje terpėje. „Vis dažniau susigriebiu, kad žiūrėdamas filmą gilinuosi ne į turinį, o nagrinėju, kaip jis sukurtas“, – prisipažįsta.
Renginių, kuriuos kadaise vesdavo Lietuvoje, Mundis nepasiilgsta. „Turbūt iš jų išaugau, – spėlioja. – Tapau ramesnis. Nereikia man tos scenos. Dabar labiau patinka, kas tikra.“ Tai galioja visoms gyvenimo sritims. Anksčiau vertinęs šiuolaikišką interjerą, dabar įsirengė klasikinio stiliaus namus, pamėgo antikvarą, ėmė kolekcionuoti laikrodžius. „Nekenčiu butaforijų ir parodijų, – tarsi tęsia kalbą apie interjerą. – Ypač – asmeniniuose santykiuose. Atmetu visas priemaišas, visuos tuos holivudinius pakšt pakšt į skruostą. Santykiai turi būti gryni, tikri, neceliulioidiniai.“
Gal ir asmeniniame gyvenime jis yra toks pat nenurimstantis lyderis kaip darbe: pasiekęs vieną lygį, iškart dairosi kito? Juokiasi, nuo kavos puoduko baidydamas širšes: „Tam tikra prasme – taip. Tačiau tų lygių siekiu vis su ta pačia moterimi.“
Su Violeta Mundis susipažino konkurso „Mis Lietuva 1991“ užkulisiuose. Jis buvo vedėjas, ji – dalyvė, tąkart laimėjusi pirmosios vicemis titulą. Išorinis tamsiaodžio ir šviesiaplaukės skirtumas stebino, bet vidumi pora rado tiek bendra, kad ilgai nelaukusi susituokė. „Buvome labai jauni, – sako jau šešiolika metų vedęs vyras. – Gal todėl pažįstami dabar kartais nustemba: „Jūs dar neišsiskyrėte?“ Ne, ir neketiname. Manau, skiriasi tik išdavikai ir silpnieji. Sunkumų šeimoje pasitaiko visiems, bet juos galima įveikti ir kitais būdais – aš tai žinau, taip mane išauklėjo tėvai. Labai myliu savo žmoną ir šioje srityje neketinu nieko keisti.“
Šeima jau įprato gyventi dviejose šalyse ir dviejuose namuose. Vasarą visi suvažiuoja į Latvijos pajūrį pas tėtį, kitais metų laikais, kai sūnui reikia eiti į mokyklą, Mundžiui tenka dažnai lankyti šeimyną Vilniuje. Jis sutinka: trumpi išsiskyrimai, santykiai „per atstumą“ turi šiokių tokių pranašumų. „Šeima yra tiltas, kurį reikia nuolat atnaujinti – ir iš abiejų pusių, – dėsto savo tiesą. – Nė vienas negimėme tai žinodamas – teko išmokti. Be abejo, mano gyvenime buvo pagundų; Violetai jų gal pasitaikė mažiau. Tačiau jei tikrai nori išsaugoti šeimą, niekas tavęs nuo jos neatplėš. Mane visada sulaiko pasiryžimas, duotas įžadas ir įsitikinimas, kad su ta moterimi noriu gyventi iki senatvės.“
Violeta turi drabužių dizainerės specialybę, bet mieliau kuria interjerus. „Ji mėgsta vintage stilių, namie dabar kuria vonios kambarį su antikvariniais praustuvais. Klientai ją susiranda vienas per kitą, – pasakoja vyras. – Jau yra sukūrusi nemažai interjerų Vilniuje ir Jūrmaloje. Bet tai labiau malonumas nei darbas, nes pagrindinės jos pareigos – mama.“ Mundis džiaugiasi, kad buitis Violetos nepavertė niurzgančia papilkėjusia žmona. „Aš senstu, o ji – ne: dabar Violeta dar gražesnė nei prieš šešiolika metų ir nušluostytų nosį ne vienai dvidešimtmetei“, – nuoširdžiai tikina.
Jųdviejų sūnui Patrikui – vienuolika, o mažajai Paulei rudenį sukaks dveji. Jie auklėjami taip, kad šeimai neužtrauktų gėdos, netaptų „auksiniu jaunimu“, tėvų meilę priimtų su pagarba ir užaugę patys būtų gerbiami. „Norėjome, kad skirtumas tarp vaikų būtų mažesnis, bet Dievas manė kitaip, – šypteli Edmundas. – Vis dėlto jis atsiuntė Paulę. Kai grįžtu namo ir mažoji atbėga koridoriumi, šaukdama „tete“, suprantu, kas ta tikroji laimė.“
Mundžio balse negirdžiu jokių rasizmo gaidelių, kai pripažįsta, jog Lietuvoje prieš keliolika metų išpopuliarėjo būtent dėl tamsaus savo gymio. Žinoma, tam turėjo įtakos ir jo drąsa, komunikabilumas, toji pati balta šypsena „iki ausų“. Tačiau linksmų ir šaunių vaikinukų Vilniuje – tūkstančiai, o tamsiaodis buvo tik vienas. Pradėjęs karjerą kaip didžėjus, netrukus jis jau vedė didelius renginius ir koncertus. „Kai kurie vykdavo kaip tik čia, – užmeta akį į Rotušės aikštę. – Šventes švęsdavau retai – jų metu dirbdavau. Prisidėdavau ir prie televizijos projektų. Teko dirbti su šviesaus atminimo Vytautu Kernagiu, Vytautu Šapranausku, kitais žymiais pramogų verslo atstovais – juos prisimenu su pagarba.“
Smagią karjerą ir lengvą gyvenimą nutraukė įvykis, kurį Edmundui nemalonu ir skaudu prisiminti. Su draugu apsilankę viename bendrabutyje, netikėtai pateko į policijos surengtą pasalą: tamsiame koridoriuje policininkai juodu palaikė ieškomais nusikaltėliais ir ėmė aklai šaudyti. Devynios kulkos, pakirtusios Mundį, lengvai galėjo būti mirtinos – jį operavęs chirurgas vėliau skaičiavo milimetrus iki gyvybiškai svarbių taškų ir neatsistebėjo vaikiną lydėjusiu angelu sargu. Tiesa, tas angelas sargas, padėjęs išgyventi, teismuose Mundžiui nebegalėjo pagelbėti – iš pradžių bandę apkaltinti policininkus užpuolimu ir prisiteisti kompensaciją už fizinę bei moralinę žalą, vėliau jiedu su draugu patys sulaukė kaltinimų dėl... pasipriešinimo policijai. „Visi paliudijo, kad šliaužiau tolyn nuo policininkų, o ne jų link. Kulkosvaidžio kišenėje neturėjau. Tai kokia gali būti kalba apie pasipriešinimą?“ – trūkteli pečiais vyras.
Tuomet jį nemaloniai stebino ir žiniasklaidos reakcija – policininkų apšaudytas grasus tamsiaodis buvo puikus masalas skandalams. Niekas nesidomėjo, kaip jis jaučiasi. „O jaučiausi baisiai, – prisimena. – Savaitę gulėjau izoliuotoje ligoninės palatoje, į kurią net artimųjų neįleido. Paskui – nesibaigiantys teismų procesai, dideli pinigai advokatui ir – jokios naudos. Tokia ta švogerių krašto teisinė sistema: laimi tas, kuris geriau pažįsta teisėją. Nors policininkai buvo pripažinti kaltais, po ketverių metų teismas bylą tiesiog nutraukė. Daug žmonių, kuriuos laikiau draugais, nusigręžė – pasirodo, jiems buvau reikalingas tik tol, kol man sekėsi. Neteisybė taip erzino, kad nebenorėjau likti Lietuvoje: čia atrodė nesaugu ir purvina.“
Lenkiškai kalbančioje šeimoje užaugęs vaikinas studijuoti išvyko į Lenkiją. Gavęs valstybinę stipendiją, Varšuvos universitete baigė teisę, o tada netikėtai pasitaikė galimybė įkurti reklamos agentūrą Latvijoje. Mundis nesijautė šios srities profesionalas, Latvijoje buvo lankęsis vos porą kartų, bet įgimta drąsa ir pasitikėjimas savimi skatino ryžtis va banque. Taip jis prieš penkerius metus atsidūrė Rygoje.
Neįleistas pro duris, įlipo pro langą
„Ech, kaip nekenčiau to miesto“, – atsidūsta prisiminęs pirmąsias savaites Rygoje. Adaptacija buvo velniškai sunki, nes miestas – absoliučiai svetimas: nei draugų, nei pažįstamų, nei šeimos. „Steigti filialą Latvijos sostinėje paskatino Lietuvos reklamos agentūros „Galley Group“ direktorius Kęstutis Stankūnas. Dar paklausė, ar pajėgsiu – užtikrinau, kad pajėgsiu, pažadėjau nepabėgti po pirmo mėnesio... Vėliau tą pažadą daug kartų atsiminiau. Sakoma, žmogus pradeda verslą nuo nulio, o aš pradėjau nuo minuso“, – šypteli Edmundas. Jam teko patirti visko: dirbti nuo septintos ryto iki vidurnakčio, maitintis makaronais, nakvoti kontoroje, pasiklojus čiužinį po rašomuoju stalu.
Bet pamažu atsirado darbuotojų, klientų (vienas pirmųjų – milžinas „Procter & Gamble“), įmonės filialas išaugo į savarankišką agentūrą. Mundis vardija įdomias prielaidas, kodėl jam pasisekė. „Žinoma, turėjo reikšmės neįprasta mano išvaizda ir patirtis pramogų versle. Bet labiausiai padėjo lietuviškas agresyvumas ir kūrybinis darbo stilius, – prisipažįsta. – Žinau, Lietuvoje labiau mėgstama traukti per dantį estus, bet aš turėčiau ką pasakyti ir apie latvius. Jie lėtoki, pritingintys, netgi apsnūdę. Lietuviai, palyginti su jais, – karšti ir agresyvūs pietiečiai: jeigu mūsų neįleidžia pro duris, įlipame per langą. Todėl mums ir nesunku užimti Latvijos rinką: kalbu ne tik apie „Maximą“ bei „Čili“, bet ir apie daugybę kitų verslų.“
Šiandien Edmundo vadovaujama įmonė yra viena stambiausių reklamos agentūrų Latvijoje. Ji kuria reklamą ir rengia pristatymus tokioms kompanijoms kaip „Coca-Cola“, „Kraft Jacobs“, „Ferrero“. Agentūros direktorius džiūgauja išsikovojęs išskirtines reklamos teises visose Latvijos degalinėse.
Latviškai jis dar nepramoko – lengvai išsiverčia su rusų, lenkų, anglų kalbomis. Prieš svarbias derybas Mundis paklūsta protokolui ir velkasi kostiumą, bet apskritai jo požiūris į aprangą, kaip ir į darbą, – kūrybiškas. Tačiau yra reiklus: „Niekada nebūnu patenkintas. Man vis maža ir maža. Žinau, kad sustojus gresia degradacija, todėl verčiu savo darbuotojus nuolat judėti pirmyn. Principas „Skaldyk ir valdyk“ man netinka, firmoje turi būti puiki komanda, tad stengiuosi, kad taip ir būtų.“ Vadovas juokauja, jog daugiausia bėdų kyla per moteris: kai įmonėje dirba daug moteriškių, jos ima tuoj pat pyktis, bet, priėmus vyrų, vėl negerai – atsiranda tarnybinių romanų tikimybė. „Aš noriu, kad jos galvotų apie darbą, o ne apie kolegą, – šypsosi Mundis. – Gal noriu per daug?.. Iš tiesų man svarbiausias – rezultatas: žmonės gali išvis neiti į darbą, bet progresas turi būti.“
Ekonominė krizė Latvijoje jaučiama kur kas skaudžiau nei Lietuvoje ir tai veikia reklamos rinką: juk pajutus nepriteklių pirmiausia apkarpomos jai skirtos lėšos. „Bet pagrindiniai mūsų klientai – tarptautinės kompanijos, reklamos projektus finansuojančios iš bendrų biudžetų, todėl į savo planus įsipaišome ir bado nejaučiame“, – šypsosi vadovas.
Per praėjusius metus jo įmonės apyvarta šoktelėjo penkis kartus, pelnas – tris. Mundis džiaugiasi išpildęs kažkada verslo partneriui duotą pažadą nepabėgti, net kai bus labai sunku. „Su Kęstu sugebame kartu dirbti ir būti geri draugai. Labai vertinu jo pasitikėjimą, – atvirauja. – Daug kas patarė jam nepasitikėti manimi, vėjavaikiu, sakė, apvilsiu. O jis nepaklausė, pasikliovė nuojauta, kad viskas bus gerai. Ir viskas iš tiesų yra gerai.“
Šeima be butaforijų
„Pamenu, prieš penkerius metus Rygoje šeimininkas liepė per tris dienas išsikraustyti iš nuomojamo buto. Lūžtančia mašina sukau ratus nepažįstamomis gatvėmis ir visiškai nežinojau, kur dėtis, – liūdnai šypteli Mundis. – O šiandien turime du brangius automobilius, vieną butą Vilniuje, kitą – Jūrmaloje, ant jūros kranto. Jei kažkada nebūčiau keliavęs per aptriušusius nuomojamus būstus, namų dabar taip nevertinčiau. Visuomet gyvenime taip: nepajutęs vargo, neįvertinsi sėkmės.“
Jis, be abejo, turi profesinių planų. Ir labiau nuo žemės atitrūkusių svajonių: norėtų padirbėti kine, nebūtinai režisuoti filmą ar atlikti pagrindinį vaidmenį, tačiau bent pasisukioti toje terpėje. „Vis dažniau susigriebiu, kad žiūrėdamas filmą gilinuosi ne į turinį, o nagrinėju, kaip jis sukurtas“, – prisipažįsta.
Renginių, kuriuos kadaise vesdavo Lietuvoje, Mundis nepasiilgsta. „Turbūt iš jų išaugau, – spėlioja. – Tapau ramesnis. Nereikia man tos scenos. Dabar labiau patinka, kas tikra.“ Tai galioja visoms gyvenimo sritims. Anksčiau vertinęs šiuolaikišką interjerą, dabar įsirengė klasikinio stiliaus namus, pamėgo antikvarą, ėmė kolekcionuoti laikrodžius. „Nekenčiu butaforijų ir parodijų, – tarsi tęsia kalbą apie interjerą. – Ypač – asmeniniuose santykiuose. Atmetu visas priemaišas, visuos tuos holivudinius pakšt pakšt į skruostą. Santykiai turi būti gryni, tikri, neceliulioidiniai.“
Gal ir asmeniniame gyvenime jis yra toks pat nenurimstantis lyderis kaip darbe: pasiekęs vieną lygį, iškart dairosi kito? Juokiasi, nuo kavos puoduko baidydamas širšes: „Tam tikra prasme – taip. Tačiau tų lygių siekiu vis su ta pačia moterimi.“
Su Violeta Mundis susipažino konkurso „Mis Lietuva 1991“ užkulisiuose. Jis buvo vedėjas, ji – dalyvė, tąkart laimėjusi pirmosios vicemis titulą. Išorinis tamsiaodžio ir šviesiaplaukės skirtumas stebino, bet vidumi pora rado tiek bendra, kad ilgai nelaukusi susituokė. „Buvome labai jauni, – sako jau šešiolika metų vedęs vyras. – Gal todėl pažįstami dabar kartais nustemba: „Jūs dar neišsiskyrėte?“ Ne, ir neketiname. Manau, skiriasi tik išdavikai ir silpnieji. Sunkumų šeimoje pasitaiko visiems, bet juos galima įveikti ir kitais būdais – aš tai žinau, taip mane išauklėjo tėvai. Labai myliu savo žmoną ir šioje srityje neketinu nieko keisti.“
Šeima jau įprato gyventi dviejose šalyse ir dviejuose namuose. Vasarą visi suvažiuoja į Latvijos pajūrį pas tėtį, kitais metų laikais, kai sūnui reikia eiti į mokyklą, Mundžiui tenka dažnai lankyti šeimyną Vilniuje. Jis sutinka: trumpi išsiskyrimai, santykiai „per atstumą“ turi šiokių tokių pranašumų. „Šeima yra tiltas, kurį reikia nuolat atnaujinti – ir iš abiejų pusių, – dėsto savo tiesą. – Nė vienas negimėme tai žinodamas – teko išmokti. Be abejo, mano gyvenime buvo pagundų; Violetai jų gal pasitaikė mažiau. Tačiau jei tikrai nori išsaugoti šeimą, niekas tavęs nuo jos neatplėš. Mane visada sulaiko pasiryžimas, duotas įžadas ir įsitikinimas, kad su ta moterimi noriu gyventi iki senatvės.“
Violeta turi drabužių dizainerės specialybę, bet mieliau kuria interjerus. „Ji mėgsta vintage stilių, namie dabar kuria vonios kambarį su antikvariniais praustuvais. Klientai ją susiranda vienas per kitą, – pasakoja vyras. – Jau yra sukūrusi nemažai interjerų Vilniuje ir Jūrmaloje. Bet tai labiau malonumas nei darbas, nes pagrindinės jos pareigos – mama.“ Mundis džiaugiasi, kad buitis Violetos nepavertė niurzgančia papilkėjusia žmona. „Aš senstu, o ji – ne: dabar Violeta dar gražesnė nei prieš šešiolika metų ir nušluostytų nosį ne vienai dvidešimtmetei“, – nuoširdžiai tikina.
Jųdviejų sūnui Patrikui – vienuolika, o mažajai Paulei rudenį sukaks dveji. Jie auklėjami taip, kad šeimai neužtrauktų gėdos, netaptų „auksiniu jaunimu“, tėvų meilę priimtų su pagarba ir užaugę patys būtų gerbiami. „Norėjome, kad skirtumas tarp vaikų būtų mažesnis, bet Dievas manė kitaip, – šypteli Edmundas. – Vis dėlto jis atsiuntė Paulę. Kai grįžtu namo ir mažoji atbėga koridoriumi, šaukdama „tete“, suprantu, kas ta tikroji laimė.“
