Aktorė ir legendinė režisierė Galina Dauguvietytė, ne taip seniai Lietuvai padovanojusi autobiografines knygas, tikina, kad jos kūryboje padėtas taškas. „Aprašiau visą savo gyvenimą ir daugiau neturiu ką pasakyti“, – sako pašnekesių apie mirtį ir laisvą meilę nesibodinti pašnekovė.
Galina, kur leidžiate vasaros dienas?
Pastaruosius aštuonerius metus niekur nevažiuoju. Kol vyras buvo gyvas, visuomet važiuodavome pas bičiulius prie ežerų, netoli Baltarusijos sienos. Labai romantiškai ir gražiai miegodavome ant šieno. Visą kitą laiką praleisdavome Šventojoje, kol dar ji nebuvo civilizuota ir urbanizuota. Šią vasarą turėjau galimybę vykti į reabilitaciją, bet atsisakiau. Nepakenčiu minios. Apie keturiasdešimt metų praleidau joje, todėl dabar man vienatvė – poilsio metas.
Nepasiilgstate Baltijos ošimo?
Aš jūros nemyliu. Labiau mėgstu ramų užkampį prie upelio ar ežerėlio. Esu įpratusi prie kaimiško gyvenimo, o prie jūros būdavome tik todėl, kad vyras sirgo astma. Gyvendavome prie pat jūros. Man patikdavo tik jos ošimas, tai vyras juokdavosi: „Kam tau prie jūros važiuoti? Aš tau įrašysiu jos ošimą, o tu Vilniuje miegok.“ Užtat saulę mylėjau. Sakydavau: „Neikite į pliažą – Galina nuėjo, visą saulę suims.“ Dar jaunystėje gyvendama pas pusseserę Juodkrantėje išeidavau iš namų ryto dešimtą, o grįždavau tik su saulėlydžiu. Įsivaizduojate, kiek saulėje išbūdavau?!
Minėjote, kad kartais ištrūkstate į sodybą...
O taip. Ypač dabar, kai atgavau savo tėviškę Biržuose. Ten pasaka! Kas yra buvęs, sakė, kad gražesnės vietos Lietuvoje nėra. Ant Nemunėlio kranto, čia pat vila, kitoje pusėje – Latvija. Vaikystėje perbrisdavome upę ir žaisdavome su latviukais. Kai mūsų vyrai (A. Mamontovas su kompanija) važiavo į Euroviziją, mes su kompanija perėjome sieną ir iš Latvijos balsavome už Lietuvą. Bet keliauti niekada nemėgau, nors visa mano jaunystė buvo viena nesibaigianti kelionė – visą Europą išvažinėjau kiaurai išilgai.
Parašėte dvi autobiografines knygas, kurios sulaukė neapsakomo populiarumo. Gal sulauksime ir trečios?
Aš jau viską pasakiau, ką norėjau pasakyti. Antros irgi nebūtų buvę. Po pirmosios knygos leidyklos valdžiai pasakiau: ne! Paskui mane dar porą metų „gręžė“. Vieną kartą ir mano vyras yra užsiminęs, kad gal ir galėčiau antrą knygą parašyti. Tąsyk nervingai atkirtusi „ne“, tik po jo mirties išpildžiau jo paskutinį norą – tada ir gimė antroji knyga.
Tokiam žmogui kaip jūs be veiklos, matyt, sudėtinga. Ar nejaučiate kūrybinės tuštumos?
Ne, nejaučiu. Nesu iš tų, kurios svajoja apie praeitį. Apie tai, kas buvo, aš visiškai negalvoju. Buvo, praėjo, pralėkė. Nei idealizuoju, nei buvusio ilgiuosi. Mano gyvenimas buvo nepaprastai įdomus: mačiau daug įdomių žmonių, vadinamųjų legendų, ir ne tik Lietuvoje – mažai kam būna tiek gamtos ir iš aukštybių duota. Augino mane labai kietai. Auklėjimas gyvenime labai daug duoda. Dabar, kai atsigręžiu atgal, man regis, kad visos mes kaip vienuolės buvome. Yra toks vieno žymaus rašytojo posakis: „Nesigailiu to, ką padariau, bet gailiuosi to, ko nepadariau.“
Kalbama, kad su paskutiniu vyru per visą bendrą gyvenimą nesate nė karto susipykę...
O taip... keturiasdešimt dvejus metus išgyvenome kartu ir – nepameluosiu – nesame vienas ant kito balso pakėlę, jokių konfliktų nebuvo. Po dvidešimt penkerių mūsų bendro gyvenimo metų dar mama gyva buvo, tai ji stebėdavosi: „Čia kažkas ne taip, taip šeimoje nebūna.“
Tai gal duodavote vienas kitam pakankamai laisvės?
Jokios laisvės mums nereikėjo. Mes gyvenome vieną gyvenimą. Buvome vienas žmogus. Radome savo pusę tikrąja to žodžio prasme. Kai manęs klausdavo, kiek mūsų namuose televizorių, aš sakydavau: vienas, nes mūsų skonis būdavo vienodas.
Rūkote?
Cigaretės mano rankoje jau šešiasdešimt dvejus metus. Po tokio „stažo“ man net gydytojai oficialiai leidžia surūkyti tam tikrą jų skaičių. Aišku, mažai – trečdalį to, ką surūkydavau. Žinote, kaip sau sakau: mylėti nebenoriu, gerti nebegaliu, tai jeigu jau nerūkysiu – tiesiai į grabą. Jeigu neleidi sau absoliučiai jokio malonumo, tai tik ten.
Papasakokite daugiau apie savo apsisprendimą kremuotis. Ugnies stichija jums artimesnė nei žemės?
Ir vyras mano kremuotas, ir aš žadu kremuotis, ir mama labai norėjo, bet kai ji mirė, dar nebuvo tokių galimybių. Aš už tai, kad tik nepalaidotų į žemę ir nekristų ant viršaus grumstai. Kremuotis dar ne taip baisu. Aš – egoistė ir nebus kirminams nei gerų pietų, nei geros vakarienės. Va, pelenai visai kas kita...
Daug kas stebisi jūsų stiprybe...
Aš visa „sudėliota“ iš tėvo genų. Pradedant nuo jo charakterio ir žiupsnelio talento, kurį iš jo gavusi esu, o stiprybė – iš mamos, kietos suvalkietės. Tokių priešingybių kaip mano tėvas ir mama daugiau mačiusi nesu.
Atžalų taip ir nesusilaukėte. Ar nesigailite?
Jei tektų eiti, tai tik tuo pačiu keliu. Toks buvo mano apsisprendimas. Pabuvau Amerikoje, pamačiau, kaip ten žiūrima į vaikus – išauginai, išmokinai ir tegul keliauja. Jokių anūkėlių ar proanūkėlių, jokių „traidaliojamų“. O mūsų moterys, kai tik jau koks anūkėlis, prileidžia į kelnes ir iš jaunos moters pasidaro boba.
Nejautėte spaudimo iš aplinkos: tėvų, draugų?
Niekas manęs nespaudė. Jeigu aš septynerius metus išgyvenau su savo tuo, kurį aš vadinu puse vyro, neturėdama antspaudo pase... Tais laikais tai buvo baisi paleistuvystė, visai kaip Veronika „Paskenduolėje“. Spjoviau į viską ir gyvenau.
Ištikimybė jums – vertybė?
Taip, todėl tiek kartų (tris) ir tekėjau. Negalėjau vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių. Su visais savo vyrais skyriausi raudodama ir jie graudinosi. Nebūčiau galėjusi pakęsti savo neištikimybės. Čia charakterio bruožas. Davei žodį, kad to nebus, bet jei matydavau, kad tas artėja... Buvau ištikima iki tol, kol kiekvienas neišėjome savo keliu.
Ar turėjote kada bėdų dėl antsvorio?
Tokių problemų niekada neturėjau ir niekada apie tai negalvojau. Tik vyrui mirus numečiau keturiolika kilogramų.
Kalorijų taip pat neskaičiavote?
Aš jų niekada neskaičiavau. Vyrui gyvam esant buvau aukščiausio laipsnio kulinarė: virdavau jam visokias sriubas, nors pati jų nuo vaikystės nemėgau. Tėvai mane ir eilėraščiais, ir dainomis gąsdino, bet nepadėjo. Pamenu, buvo toks eilėraštis... „Ne, nenoriu aš sriubos, ne, nevalgysiu aš jos...“ Atsimenu, kad eilėraščio finale nuo sriubos nevalgymo septintą dieną mirė, bet man tai nedarė jokio įspūdžio.
Dabar nieko neverdu, gyvenu vien žuvimi ir daržovėmis. Kiekvieną dieną man – penktadienis. O jei šaldytuve nėra žuvies, tai jau ne diena...
Smalsu, ar taupi esate...
Ne. Pinigus leisdavau efektingai: nebuvau davatka, mėgdavau ir išgerti ir „pabaliavoti“ su gera kompanija. Ir iki šiol visus savo pinigus išleidžiu skudurams ir auskariukams. Sergu pirkimo liga. Jei išeinu į miestą, grįžtu be pinigų. Būtinai randu ką nors patinkančio ir tą dieną man šventė. Tuo gyvenu. Nežinau, kas bus su mano spintomis, kai numirsiu. Jos lūžta nuo skudurų.
Galina, kur leidžiate vasaros dienas?
Pastaruosius aštuonerius metus niekur nevažiuoju. Kol vyras buvo gyvas, visuomet važiuodavome pas bičiulius prie ežerų, netoli Baltarusijos sienos. Labai romantiškai ir gražiai miegodavome ant šieno. Visą kitą laiką praleisdavome Šventojoje, kol dar ji nebuvo civilizuota ir urbanizuota. Šią vasarą turėjau galimybę vykti į reabilitaciją, bet atsisakiau. Nepakenčiu minios. Apie keturiasdešimt metų praleidau joje, todėl dabar man vienatvė – poilsio metas.
Nepasiilgstate Baltijos ošimo?
Aš jūros nemyliu. Labiau mėgstu ramų užkampį prie upelio ar ežerėlio. Esu įpratusi prie kaimiško gyvenimo, o prie jūros būdavome tik todėl, kad vyras sirgo astma. Gyvendavome prie pat jūros. Man patikdavo tik jos ošimas, tai vyras juokdavosi: „Kam tau prie jūros važiuoti? Aš tau įrašysiu jos ošimą, o tu Vilniuje miegok.“ Užtat saulę mylėjau. Sakydavau: „Neikite į pliažą – Galina nuėjo, visą saulę suims.“ Dar jaunystėje gyvendama pas pusseserę Juodkrantėje išeidavau iš namų ryto dešimtą, o grįždavau tik su saulėlydžiu. Įsivaizduojate, kiek saulėje išbūdavau?!
Minėjote, kad kartais ištrūkstate į sodybą...
O taip. Ypač dabar, kai atgavau savo tėviškę Biržuose. Ten pasaka! Kas yra buvęs, sakė, kad gražesnės vietos Lietuvoje nėra. Ant Nemunėlio kranto, čia pat vila, kitoje pusėje – Latvija. Vaikystėje perbrisdavome upę ir žaisdavome su latviukais. Kai mūsų vyrai (A. Mamontovas su kompanija) važiavo į Euroviziją, mes su kompanija perėjome sieną ir iš Latvijos balsavome už Lietuvą. Bet keliauti niekada nemėgau, nors visa mano jaunystė buvo viena nesibaigianti kelionė – visą Europą išvažinėjau kiaurai išilgai.
Parašėte dvi autobiografines knygas, kurios sulaukė neapsakomo populiarumo. Gal sulauksime ir trečios?
Aš jau viską pasakiau, ką norėjau pasakyti. Antros irgi nebūtų buvę. Po pirmosios knygos leidyklos valdžiai pasakiau: ne! Paskui mane dar porą metų „gręžė“. Vieną kartą ir mano vyras yra užsiminęs, kad gal ir galėčiau antrą knygą parašyti. Tąsyk nervingai atkirtusi „ne“, tik po jo mirties išpildžiau jo paskutinį norą – tada ir gimė antroji knyga.
Tokiam žmogui kaip jūs be veiklos, matyt, sudėtinga. Ar nejaučiate kūrybinės tuštumos?
Ne, nejaučiu. Nesu iš tų, kurios svajoja apie praeitį. Apie tai, kas buvo, aš visiškai negalvoju. Buvo, praėjo, pralėkė. Nei idealizuoju, nei buvusio ilgiuosi. Mano gyvenimas buvo nepaprastai įdomus: mačiau daug įdomių žmonių, vadinamųjų legendų, ir ne tik Lietuvoje – mažai kam būna tiek gamtos ir iš aukštybių duota. Augino mane labai kietai. Auklėjimas gyvenime labai daug duoda. Dabar, kai atsigręžiu atgal, man regis, kad visos mes kaip vienuolės buvome. Yra toks vieno žymaus rašytojo posakis: „Nesigailiu to, ką padariau, bet gailiuosi to, ko nepadariau.“
Kalbama, kad su paskutiniu vyru per visą bendrą gyvenimą nesate nė karto susipykę...
O taip... keturiasdešimt dvejus metus išgyvenome kartu ir – nepameluosiu – nesame vienas ant kito balso pakėlę, jokių konfliktų nebuvo. Po dvidešimt penkerių mūsų bendro gyvenimo metų dar mama gyva buvo, tai ji stebėdavosi: „Čia kažkas ne taip, taip šeimoje nebūna.“
Tai gal duodavote vienas kitam pakankamai laisvės?
Jokios laisvės mums nereikėjo. Mes gyvenome vieną gyvenimą. Buvome vienas žmogus. Radome savo pusę tikrąja to žodžio prasme. Kai manęs klausdavo, kiek mūsų namuose televizorių, aš sakydavau: vienas, nes mūsų skonis būdavo vienodas.
Rūkote?
Cigaretės mano rankoje jau šešiasdešimt dvejus metus. Po tokio „stažo“ man net gydytojai oficialiai leidžia surūkyti tam tikrą jų skaičių. Aišku, mažai – trečdalį to, ką surūkydavau. Žinote, kaip sau sakau: mylėti nebenoriu, gerti nebegaliu, tai jeigu jau nerūkysiu – tiesiai į grabą. Jeigu neleidi sau absoliučiai jokio malonumo, tai tik ten.
Papasakokite daugiau apie savo apsisprendimą kremuotis. Ugnies stichija jums artimesnė nei žemės?
Ir vyras mano kremuotas, ir aš žadu kremuotis, ir mama labai norėjo, bet kai ji mirė, dar nebuvo tokių galimybių. Aš už tai, kad tik nepalaidotų į žemę ir nekristų ant viršaus grumstai. Kremuotis dar ne taip baisu. Aš – egoistė ir nebus kirminams nei gerų pietų, nei geros vakarienės. Va, pelenai visai kas kita...
Daug kas stebisi jūsų stiprybe...
Aš visa „sudėliota“ iš tėvo genų. Pradedant nuo jo charakterio ir žiupsnelio talento, kurį iš jo gavusi esu, o stiprybė – iš mamos, kietos suvalkietės. Tokių priešingybių kaip mano tėvas ir mama daugiau mačiusi nesu.
Atžalų taip ir nesusilaukėte. Ar nesigailite?
Jei tektų eiti, tai tik tuo pačiu keliu. Toks buvo mano apsisprendimas. Pabuvau Amerikoje, pamačiau, kaip ten žiūrima į vaikus – išauginai, išmokinai ir tegul keliauja. Jokių anūkėlių ar proanūkėlių, jokių „traidaliojamų“. O mūsų moterys, kai tik jau koks anūkėlis, prileidžia į kelnes ir iš jaunos moters pasidaro boba.
Nejautėte spaudimo iš aplinkos: tėvų, draugų?
Niekas manęs nespaudė. Jeigu aš septynerius metus išgyvenau su savo tuo, kurį aš vadinu puse vyro, neturėdama antspaudo pase... Tais laikais tai buvo baisi paleistuvystė, visai kaip Veronika „Paskenduolėje“. Spjoviau į viską ir gyvenau.
Ištikimybė jums – vertybė?
Taip, todėl tiek kartų (tris) ir tekėjau. Negalėjau vienu metu sėdėti ant dviejų kėdžių. Su visais savo vyrais skyriausi raudodama ir jie graudinosi. Nebūčiau galėjusi pakęsti savo neištikimybės. Čia charakterio bruožas. Davei žodį, kad to nebus, bet jei matydavau, kad tas artėja... Buvau ištikima iki tol, kol kiekvienas neišėjome savo keliu.
Ar turėjote kada bėdų dėl antsvorio?
Tokių problemų niekada neturėjau ir niekada apie tai negalvojau. Tik vyrui mirus numečiau keturiolika kilogramų.
Kalorijų taip pat neskaičiavote?
Aš jų niekada neskaičiavau. Vyrui gyvam esant buvau aukščiausio laipsnio kulinarė: virdavau jam visokias sriubas, nors pati jų nuo vaikystės nemėgau. Tėvai mane ir eilėraščiais, ir dainomis gąsdino, bet nepadėjo. Pamenu, buvo toks eilėraštis... „Ne, nenoriu aš sriubos, ne, nevalgysiu aš jos...“ Atsimenu, kad eilėraščio finale nuo sriubos nevalgymo septintą dieną mirė, bet man tai nedarė jokio įspūdžio.
Dabar nieko neverdu, gyvenu vien žuvimi ir daržovėmis. Kiekvieną dieną man – penktadienis. O jei šaldytuve nėra žuvies, tai jau ne diena...
Smalsu, ar taupi esate...
Ne. Pinigus leisdavau efektingai: nebuvau davatka, mėgdavau ir išgerti ir „pabaliavoti“ su gera kompanija. Ir iki šiol visus savo pinigus išleidžiu skudurams ir auskariukams. Sergu pirkimo liga. Jei išeinu į miestą, grįžtu be pinigų. Būtinai randu ką nors patinkančio ir tą dieną man šventė. Tuo gyvenu. Nežinau, kas bus su mano spintomis, kai numirsiu. Jos lūžta nuo skudurų.
