Negali ilgiau ramiai pabūti...
Galiu, ir pabūnu... kartais... (juokiasi). Mėnesį iki gimtadienio tikrai buvau rami, nes „matavausi" Vilnių. Bet supratau, kad, matyt, jį jau išaugau kaip drabužį, o gal dar iki jo nepriaugau. Grįžau į Kauną, į savo terpę, kur bičiuliai, draugai, nepamainomos šokėjos. Ne miestas, ne pats Vilnius yra esmė. Daug svarbiau - tave supantys žmonės. Ir Vilniuje turiu puikių draugų, bet persikėlusi labai aiškiai pajutau atstumą. Įsivaizduok, su Asta Pilypaite gyvenome tame pačiame name, tik skirtingose laiptinėse, bet per tą mėnesį susitikome vos kartą. Ji iki manęs taip ir neatėjo. Supratau, šimtas kilometrų tarp Vilniaus ir Kauno tikrai nieko nereiškia.
Mėnuo Vilniuje buvo į naudą?
Tikrai taip, pailsėjau nuo savo namuko slibinuko, jis jau taip smarkiai nebesispjaudo ugnimi. Kurį laiką nusprendžiau jo nebepardavinėti, nes ir ekonominė Lietuvos padėtis tai diktuoja, ir man pačiai kol kas nepalanku. Be to, namas taip gražėja, kad pradėjau jo gailėti. Dar turiu ambicijų perdažyti, rožių kieme pasodinti. Tai - tarsi investicija, kad kada nors kitiems žmonėms jis būtų dar patrauklesnis. Vakar su mama sėdėjome prie mano restauruoto stalo, žiūrėjome į sendintą, išskirtinę indaują, aplink kurią keliais ėjau, kol padariau, ir abi džiaugėmės, kaip gražu. Pati nemaniau, kad man pavyks. Tokie restauravimo darbai labai gerai smegenėles išvalo. Jau buvo ūpas kaip reikiant nusėdęs. Pavasaris, vasara man - ne į naudą. Išblėstu, išsisemiu. Pamenu, kad atsigaučiau, vieną vasarą leidau žirgyne, pernai - pirkau namą, su popieriais nuo kabineto prie kabineto laksčiau... Šiemet atsigavau restauruodama baldus.
Tavęs pasiklausęs kitas pamanys, kad esi vėjo pamušalas: iš Kauno kėleisi į namą kažkokiame rajone, paskui viską metusi sprukai į Vilnių, dabar - vėl atgal...
Ne, į Vilnių aš nesikrausčiau su visais daiktais, vaikais ir šunimis. Įsimetusi kelias sukneles, veido kremą ir dantų šepetėlį važiavau tik pabandyti jame pagyventi. Sūnus kiekvieną vasarą vyksta pas mano mamą į kaimą. Šunys irgi buvo išdalyti: Mūza - pas močiutę, Dafnė - veislyne. Dabar vėl visi grįžtame namo... Kad nebūtų skubotų sprendimų, pagalvojau: „pasimatuosiu" tą Vilnių viena pati. Dabar tvirtai galiu pasakyti, kad metus liekame Kaune. Ir sūnui blogai taip dažnai keisti mokyklas, ir visi draugai apsidžiaugė: „Sveika sugrįžusi..." Be to, su niekuo nepalyginamas malonumas, kai gali išeiti į kiemą, pasikurti ugnį, kai niekas tau ant galvos netrypia, liftai naktį nedunda... Tokie dalykai mane kiek nuleido ant žemės, galėjau įvertinti tai, ką turiu. Jau buvau pervargusi. Vis dėlto adrenalino pasirodė per daug: atsikraustyti žiemą į namą be šildymo, nebaigtą įrengti, su sūnumi, su šunimis... Daugiau kažin ar taip rizikuosiu.
Buvo kalbų, kad iš tiesų į Vilnių tave meilė atviliojo.
Tik sutapo, kad ta meilė Vilniuje buvo. Išbandyti gyvenimą sostinėje planavau dar tada, kai jos net horizonte nesimatė. Juk jeigu meilė - tikra, ne kliūtis jai nei atstumai, nei vieta. Kaip sakau, galima ir ant pasaulio krašto šuns būdoje! O dėl tos meilės... Aš tokių skambių žodžių nebevartoju. Dabar esu labai atsargi ir nei atsargumo, nei intuicijos jau neišsioperuosiu. Viskam reikia duoti laiko.
Prieš kurį laiką kalbėjai, kad namas parodė, kaip jame trūksta vyriškų rankų, koks jis per didelis tik judviem su sūnumi. Dabar, kai šalia tavęs yra vyriškis, gal buvo smagiau ten sugrįžti?
Vyriškų rankų jame netrūko, nes turiu bičiulių vyrų, kurie man padeda. Jame trūko tik šeimyninio gyvenimo. Žiemą net kiek neramu ir nesaugu dviese su sūnumi gyventi. Kita vertus, jau susiformavęs įprotis ar noras jausti ir šiek tiek laisvės. Šalia esančio vyriškio laisvės taip pat neriboju. Nesu iš tų moterų, kurioms reikia ataskaitų: kur, su kuo, ką valgė ar šnekėjo mylimasis. Man kartkartėmis reikia pabūti vienai, nes pradedu savęs nebegirdėti. O tada - nebegaliu kurti.
Ir vėl meilė per atstumą: tu - Kaune, draugas - Vilniuje...
Nešnekėkime apie meilę, ji eina sava kryptimi ir atstumams nepavaldi. Kai įsitikinsiu, kad tai - tikrai meilė, tada galėsiu sakyti, kokia ji yra. Dabar - labai gražūs, šilti, įdomūs, aistringi santykiai. Net, galima sakyti, perspektyvūs (kvatoja). Bet aš pati - karšto būdo, labai užsispyrusi ir, turiu pripažinti, mano poreikių kartelė smarkiai pakelta. Ta mano širdis - vis dar aukštame bokšte... Ir drakonas ją vis dar saugo... Nėra taip paprasta į tą bokštą užlipti...
Vyriškiui, kuris šalia tavęs, kantrybės užtenka?
Visko būna, bet kol kas užtenka. Žiūrėsim. Visada pradžia būna graži, visi rimti mano santykiai (nors ir nebuvo jų tiek daug, kiek kitiems atrodo) prasidėdavo įspūdingai. Bet jie pereina tam tikrą tikrinimo etapą. Ir ne visos pasakos turi laimingą pabaigą. Yra tokių, kurių herojus lieka sėdėti prie suskilusios geldos... Ar namuose atsirado šeimos įspūdis? Apie tai dabar negalvoju. Vis dar būna silpnumo valandėlių, kai norisi susisukti į storą antklodę, prisivalgyti lašinukų su svogūniukais, pažiūrėti seną gerą rusišką filmą ir keikti vyrus, kad visi jie - kiaulės. Dabar aš daugiau galvoju apie susikaupusias muzikines idėjas, kurias bandysiu įgyvendinti: pirmoji - tercetas. Prieš gerus metus pajuokavome su dviem žaviomis Lietuvos atlikėjomis...
Spėju, viena iš jų buvo Asta Pilypaitė...
Tikrai taip. Su ja jau gal dešimt metų rengiamės sudainuoti vieną gražią dainą. O kas ta trečioji - kol kas paslaptis. Net pati nežino, kad yra prisikalbėjusi ir reikės dainuoti. Ji - įspūdingo grožio, yra pelniusi apdovanojimų, žemo kimaus balso, juodų ilgų plaukų, neseniai antrą kartą tapo mamyte... Duodu žinutę per spaudą: pasiilgau! Jau laikas treniruotis ir lipti ant scenos!
Oi, ramių dienų mano gyvenime būna mažai... Bet negi įdomu būtų, jei pasakočiau, kaip rytais einu į darbą, kaip vakarais šeimai kepu kotletus... Nors gal toks gyvenimas, kai žinai, kas tavęs laukia kitą rytą ar vakarą, savotiškai saugus. Aš taip niekada negyvenau. Ir dar niekada nesijaučiau už vyro kaip už mūro sienos. Sprendimus visada priimu pati. Nėra paprasta su tais vyrais, gerbėjais... Susikuri svajonę, kad vieną dieną atjos princas ant balto žirgo ir pakeis tavo gyvenimą. Gyveni laukimu. Bet klausimas, ar tau tai patiks? Na, gražiai pagyvensi mėnesį, du... Bet jeigu esi savarankiškas, jau susiformavęs žmogus, įpratęs reguliuoti savo kelią ir greitį, tada prasidės natūrali kova: kas viršesnis. Nemanau, kad izoliavimas nuo rūpesčių moterį daro laimingą. Kas bus, kai po kelerių metų tas vyriškis sugalvos, kad jam labiau patinka brunetė, o ne blondinė, ir neva laimingas moters gyvenimas baigsis?
Gal sutapimas, bet beveik visi šalia tavęs buvę vyriškiai - ne meniškų profesijų atstovai. Tarsi ieškotum paprasto žmogaus. Ar į menininkus nežiūri kaip į rimtus vyrus?
Turbūt tai - tik sutapimas. Tarp kitko, per pastaruosius dešimt metų būta ir flirto, ir gražių jausmų užuomazgų iš kolegų būrio... Aš neskirstau vyrų į menininkus ar ne menininkus. Jeigu nekyla chemijos, tai nekyla. Profesijų panašumai santykių nelemia, gal tik šiek tiek daro įtaką. Juk tarp dainininkių, žiūrėk, gali rasti šeimyniškesnę už kokią sekretorę, o kitam vėjai visą gyvenimą galvoje ūš, nes jis įsivaizduoja, jog niekada nepasens, visada bus svajonių jaunikis. Ko gero, per daug vieni kitus tame muzikos pasaulyje pažįstame, kad rimtai žiūrėtume į kolegas. O gal nedrįstame? Karūnos juk ant galvų didžiulės, ir nors jauti simpatiją, išdidžiai neprisileidi. Kita vertus, kiek nuveikti kartu galėtum! Ir suprastum vienas kitą, kai reikia važiuoti į koncertus, kai kūrybinės bangos užplūsta, kai norisi pasitraukti į „dykumas"... Gal nebūtų kaip dabar: „O kas yra? Kas atsitiko? Dėl ko?" Kaip paaiškinti, kad man ten, galvoje, groja, o aš niekaip negaliu to užrašyti, kol šalia - paprastas buitinis gyvenimas. Buitis su kūryba niekaip nedera. Aš tikrai nesukūriau nė vienos dainos šluodama grindis ar plaudama indus.
Jausmų srityje tu atrodai lyg ekstremalė: čia slapta tuokiesi, čia nusprendi skirtis... Turbūt nenustebčiau, jei vieną dieną paaiškėtų, kad laukiesi ar dar kartą išteki.
Tokių siurprizų tikrai nepažadu. Tekėti artimiausiu metu nesiruošiu, skaudi mano patirtis nuo to atgrasė. Galima būti su žmogumi be iškilmingų vestuvių, pasižadėti nebūtinai prie altoriaus ar metrikacijos biure. Kasdien išeidamas į darbą gali pasižadėti... Ar tikrai visi, kurie tuokiasi bažnyčioje, yra tikri krikščionys, lankantys ją kiekvieną sekmadienį? Negali tokių dalykų daryti šiaip sau, vien dėl gražumo. Kas yra šeima? Mes su sūnumi esame šeima.
Bet trečiasis jūsų duetą tik gražiai papildytų...
...ir trečias, ir ketvirtas, ir net penktas... Suvokiau, kad nereikia galvoti: jeigu bus standartas - tėtis, mama, vaikai, šunys, namas ir draugai savaitgaliais, tai jau - šeima. Ne. Mano šeima yra mano mama, močiutė, sūnus ir mano bičiuliai, draugai. Kai tai supranti, nustoji gyventi laukimu: kada jau čia tas princas ant balto žirgo į kiemą atjos... Taip, mano terasos durys atsidaro plačiai, su tuo žirgu ir net rože dantyse kuo puikiausiai įtilptų. Bet skintos rožės man nepatinka, mėgstu jų krūmus kieme, žirgas irgi turėtų būti ne bet koks. Galų gale pati esu Karaliūnaitė, tai kam tas princas? Užtektų man paprasto, tikro žmogaus. Tik laikas parodys, jis jau šalia manęs ar dar tik pakeliui.
