- Jau susižadėjote su Šarūnu?
- Ne.
- O kodėl?
- Na, va, prasideda!
Šiuo atveju toks pokalbis dainininkei Godai Sabutytei (22) sukėlė tik juoką, bet vis dažniau girdimi klausimai apie ją ir mylimąjį krepšininką Šarūną Jasikevičių (32) verčia prabilti apie nemalonų psichologinį spaudimą. Pasirodo, tai išgyvena kone visos žymios poros. Tik vienos sugeba pasislėpti už tylos sienos, o kitos skaudama širdimi prisipažįsta, kad netgi baiminasi dėl santykių.
Na, toks jau jūsų - garsenybių - pasirinkimas: norite būti matomos ir aukštinamos, teks nusirengti prieš klausytoją ar žiūrovą iki apatinių.
Taip, suprantu, kad čia yra tiesos. Bet sunku susitaikyti, kad privalai pasakoti apie tai, ko nenori. Atsisakysi - tapsi priešas. Kodėl žurnalistas ar tas, kuris skaitys straipsnį, nebando mano vietoje įsivaizduoti savęs? Na, kaip - ar labai smagu?
Kalbama, kad ne viena žvaigždė yra sulaukusi primygtinių ar net grasinamų reikalavimų bendrauti...
Ir man kartą buvo gana nedviprasmiškai pasakyta, kad jeigu nusifotografuosiu ir duosiu interviu tam ir tam leidiniui, skambinusieji labai supyks... Nesmagiai tada pasijutau ir... padariau priešingai: daviau interviu kitam leidiniui. Man nepatinka, kai grasina. Noriu jaustis gerai. Blogiausia, kad jeigu atsisakau kalbėti, mano, jog užriečiau nosį. O aš juk irgi turiu teisę pasirinkti, su kuo kalbėti ir su kuo - ne. Bet, žiūrėk, vienam papasakoji, tada kitas leidinys ar televizijos laida neatstoja. Visiems geras vis tiek nebūsi. Gal laikas pradėti galvoti tik apie save ir kaip man geriausia? O man geriausia asmeninį gyvenimą pasilikti tik sau.
Kaip pasireiškia psichologinis spaudimas?
Žurnalistų spaudimas dėl interviu galiausiai perauga į visuomenės spaudimą, kai viešai ant kiekvieno kampo imamas aptarinėti žinomo žmogaus asmeninis gyvenimas, diskutuojama, kodėl jis veda ar skiriasi ir kaip PRIVALĖTŲ elgtis.
Žurnalistai, kaip žinoma, moka būti įkyrūs ir landūs: „Ar tau jau pasipiršo? Kada vestuvės?" O tu stovi ir nesuvoki: „Kodėl taip turėtų būti?" Niekas net nesistengia paklausti: „Ar tu norėtum tų piršlybų?" O aš dar visai nenoriu tekėti! Ir apie vaikus negalvoju! Esu per jauna, man dar pačiai reikia subręsti!
O gal nesi tikra dėl žmogaus, kuris šalia tavęs?
Dėl visko, ką darau savo gyvenime, esu tikra.
Jeigu tau gera širdyje, nesinori šaukti visiems aplinkui?
Ir šaukiu, ir kalbu! Bet tik su artimais žmonėmis. Tiesiog jaučiu, kad vedyboms, šeimai dar nesu pasiruošusi. Tokiems sprendimams turi ateiti laikas. Negali pulti stačia galva vien dėl to, kad žiniasklaida turėtų apie ką rašyti. Dabar labai madinga draugaujančią ar kartu gyvenančią žinomą porą užpilti klausimais: „Kodėl nesituokiate? Ko jūs laukiate? Aha, vadinasi, kažkas negerai..." O po vestuvių prasideda kita klausimų lavina: „Kada gimdysi?" Pagimdai, tada puolimas ir spaudimas tęsiasi: „O kada skyrybos?" Atrodytų, žurnalistai ir visuomenė tik tokios eigos ir laukia.
Tavo tėvai, prisikaitę visokių straipsnių ir prisiklausę gandų, netardo, kada išteki?
Ne, jie supranta mane ir jau seniai nekreipia dėmesio į tuščias kalbas. Mes artimai bendraujame, jie pasitiki manimi, palaiko ir puikiai žino, kad ne žurnalistams, o jiems pirmiems praneščiau apie tokį svarbų sprendimą.
Kartais pagalvoju apie Rūtą Ščiogolevaitę. Jie su Deividu Meškausku turi lėliuką ir dėl to jiems tik dar sunkiau atlaikyti visuomenės spaudimą. Juk lietuviai - konservatyvūs. Dauguma įsitikinę: jeigu yra vaikas, pora privalo būti oficialiai susituokusi. Jeigu tai ilgai neįvyksta, prasideda spėliojimai: „Gal jie išgyvena didžiulę krizę ir jau yra ties skyrybų slenksčiu?" Ar kas nors pagalvoja, kad jiems gal ir taip gerai?! Tuoktis tik dėl visuomenės nuomonės tikrai neprivaloma!
Labai suprantu ir kolegę Kariną Krysko su Sauliumi Skambinu: kaip jiems nesmagu skaityti straipsnius, kad jau praktiškai „ženijasi", sukneles renkasi... O pora gal pati dar nėra iki galo apsisprendusi! Patikėkite, net pats stipriausias, viešumo ir skandalų užgrūdintas žmogus tokiais atvejais pasijunta tarsi į kampą užspeistas. Atsiradus tokiam spaudimui, visas džiaugsmas, intymumas dingsta.
Psichologinis spaudimas gali pakenkti santykiams?
Esu tuo tikra. Imi galvoti: „O gal tikrai reikia tų vestuvių? O jeigu man nepasipiršo, gal kažkas blogai?" Visokių nesąmonių tada gali prisigalvoti.
Bet juk ne apie nusikaltimą tavęs prašo šnekėti, ne nuodėmes išpažinti. Kam slėpti tai, kas gražu, - meilę, draugystę, gal net piršlybas?
Todėl, kad nesinori dalyti savęs. Brangūs asmeniniai išgyvenimai - ne spaudai ir ne svetimiems. Be to, niekada nežinai, kaip viskas gali pasisukti: vieną dieną gal būsi pats laimingiausias žmogus pasaulyje, o kitą - visiškame pragare. Per gyvenimą eini tarsi kokią knygą skaitytum, joje daugybė dalykų gali susiklostyti visai ne pagal scenarijų ir ne taip, kaip įsivaizduoji. Todėl neatsargu viešai skelbti, kad esi su mylimu žmogumi ir būsi su juo visą gyvenimą. Dėl nieko negali būti tikras. Gal gyvenimas dėl to ir įdomus: gyveni, džiaugiesi, planuoji ateitį ir lauki netikėtumų. Jeigu viskas pasisuks, kaip nori, kaip svajoji, - puiku. O jeigu ne? Nejaugi tada guosiesi žiniasklaidai ir raudosi, kad skiriesi?
Ar tas psichologinis spaudimas verčia slaptytis? Pavyzdžiui, važiuoji į Graikiją, bet negali išdidžiai pranešti: „Važiuoju atostogų pas mylimą žmogų!"
Neskelbiu, nes nemanau, kad žmones turėtų tai dominti. Be to, ir nesislapstau: gyvenu kaip visi, dirbu ir atostogauju.
Kas jus su Šarūnu stabdo nuoširdžiai išpasakoti savo meilės istoriją? Kieno sprendimas yra tylėti?
Dauguma žymių porų savo gyvenimo neviešina. Tik viena kita šneka. Mes irgi nematome reikalo ir prasmės viešintis. Koks tikslas pasakoti apie visas savo svajones, norus, jausmus, apie tai, ką veiki su tuo žmogumi? Gyvenimas - labai privatus dalykas, jis - tik mūsų. Todėl stengiamės apsaugoti savo jausmus. Galų gale mes negyvename kartu, nesame šeima.
Jeigu vis dėlto suplanuotum vestuves, stengtumeisi tai nuslėpti nuo žurnalistų?
Neabejoju, kad žurnalistai greitai sužinotų. Juk Lietuva maža, o mano draugų, giminaičių - nemažai. Žmonės mėgsta vieni su kitais dalytis informacija. Paties vestuvių fakto tikrai nenuslėpsi, gali tik pasistengti surengti uždarą šventę be pašalinių arba viešą - su būriu žiniasklaidos atstovų.
Kokių jausmų sukelia tie klausimai ir spaudimas: erzina, kelia pyktį ar tiesiog vargina?
Aišku, kartais ir supyksti, susinervini. Abejingai ar linksmai į tą spaudimą tikrai negali žvelgti. Gal dėl to, kad vis neišmokstu su žurnalistais bendrauti tokiomis frazėmis kaip „nekomentuosiu". Tas spaudimas dažniausiai mane priverčia jaustis nepatogiai: nežinai, kaip atsakyti, kaip išsisukti, bet nori likti mandagus, malonus, nes žinai, kad žurnalistas dirba savo darbą ir turi teisę klausti. Tačiau kodėl man niekas nepalieka teisės neatsakyti? Gal esu per daug naivi ar tikiuosi, kad žurnalistai irgi žmonės, kad yra geri ir parašys straipsnį teisingai. Bet būna visaip... Gal žurnalistams tiesiog trūksta elementaraus mandagumo, kad jie leidžia sau užduoti kartais net labai intymių klausimų? Man atrodo, seniau taip nebuvo. O gal aš tik dabar tai pajutau savo kailiu? Galiausiai net pažįstami ar visai svetimi žmonės, išmokę to žurnalistinio spaudimo, leidžia sau paklausti: „Tai tu išteki ar ne?"
Ar galima išmokti atsispirti psichologiniam spaudimui?
Manau, kad kol kas man tai sekasi. Gal esu pakankamai stiprus žmogus. Aišku, būna sunkių akimirkų, kai išeina nemalonių, iš piršto laužtų straipsnių. Tada gali tik užsimerkti ir... gyventi toliau. Stengiuosi viso to perdėto ir dažnai betikslio dėmesio nesureikšminti. Man kartais atrodo, kad turiu dvi gyvenimo puses: viena - vieša, kartais net su vaidybos elementais, kita - gana rami, su šeima, draugais. Namuose aš esu kitokia nei scenoje. Su mylimu žmogumi būnu savimi, tikra, nevaidinu. Jeigu mane taip pat myli, nesunkiai supras, kad laidoje ar scenoje tiesiog dirbu. Tarsi dvilypį gyvenimą gyvenčiau.
Svarstei galimybę pabėgti nuo įkyriosios Lietuvos žiniasklaidos? Gal net į tą pačią Graikiją pas Šarūną išvažiuoti, kad judu paliktų ramybėje?
Dabar negalvoju apie tai, kad galėčiau susikrauti lagaminus ir išvykti. O kaip gyvenimas pasisuks, nežinau, nes jis labai nepastovus. Todėl ir nereikia kalbėti apie asmeninius santykius, nes rytoj gali tekti kalbėti jau apie visai kitokius. Manau, žmogus daug gali paaukoti, kad būtų laimingas. Aš laiminga esu Lietuvoje (turiu gerą darbą, mokausi), todėl, matyt, bent jau kuriam laikui turiu paaukoti savo privatumą.
Psichologinio spaudimo būtų mažiau ar atlaikyti jį būtų lengviau, jeigu tavo mylimas žmogus būtų nežinomas?
Manau, kad taip. Jau esu draugavusi su visuomenei nežinomu žmogumi ir tikrai buvo daug paprasčiau. Tada galėjau daug ko nepasakoti, man lengviau būdavo išsisukti nuo keblių klausimų. Straipsnių apie mano antrąją pusę niekada nebuvo tiek, kiek yra dabar. Tarsi nieko ir nepasakoji, bet vis tiek rašo apie santykius, nes antroji pusė - irgi žinomas žmogus.
O ką jeigu pasiduotum tam spaudimui: šnekėtum, tekėtum, skirtumeisi...
Manau, pasidavęs tokiam spaudimui vieną dieną gali pasijusti nelaimingas, nes suprasi, kad tau viso to gal net nereikėjo, kad paskubėjai, neapmąstei savo sprendimų. Abejonės yra baisiausias dalykas. Todėl jau geriau iškart rinktis tylą ir elgtis tik kaip tavo širdis, o ne visuomenė ar žiniasklaida liepia. Gerbiu žmones, kurie sugeba nekreipti dėmesio į tokį spaudimą, moka pasakyti „ne". Po kurio laiko žurnalistai net nustoja jiems skambinti, nes jokių pasakojimų nebesitiki. O aš dar nemoku užsidėti tokios kaukės. Bet su laiku...
Žurnalistai spaudžia tave, bet ar kas nors skambina Šarūnui paklausti apie jūsų santykius?
Būtent reikalas tas, kad jis sugebėjo atskirti savo darbą ir asmeninius santykius. Gerbiu jį už tvirtumą. Apie tai, ko nenori, jis ir nekalba. Mano klaida, kad iškart nesugebėjau pasistatyti tokios sienos, todėl visi puola mane. Turiu, ko pasimokyti iš Šarūno (juokiasi).
Nesislapstydama stebi varžybas, kai žaidžia Šarūno komanda, tarsi visai nebijotum, kad ten į tave bus atgręžti visi fotoobjektyvai ir televizijos kameros, kad bus fiksuojamas kiekvienas tavo judesys, šypsena, šūksnis?
Stengiuosi nekreipti į tai dėmesio. Negaliu visko bijoti, negaliu slapstytis, jeigu paprasčiausiai noriu nueiti pažiūrėti žaidimo, pažiūrėti savo žmogaus. Į kameras išmokau nekreipti jokio dėmesio, užtenka susikoncentruoti į tai, kas daug labiau domina... Ir į persekiojimą, „paparacinimą", kur, kada, su kuo važiuoju, stengiuosi nebereaguoti. Man daug sunkesnis - žodinis spaudimas. Nuolatiniai klausinėjimai, tardymai... Jeigu kiekviename žingsnyje dairyčiausi, galvočiau, kad privalau vengti kur nors viešai rodytis, labai apribočiau, suvaržyčiau savo laisvę. Nenoriu to daryti. Turiu teisę jaustis laisva ir gyventi, kaip pati noriu.
