Greta Ibrahim Otuman: turime atversti naują gyvenimo lapą

Dainininko Alano Chošnau seseriai Gretai Ibrahim Othman (39) likimas negaili išbandymų: vaikystėje netekusi mamos, ilgam atskirta nuo brolio, prieš trejus metus ji prarado dar vieną mylimą žmogų – verslininkas vyras ir dviejų vaikų tėvas vieną dieną buvo pagrobtas ir nužudytas. Po šio įvykio moteris, rodos, visam laikui paliko Iraką, persikėlė į Jordaniją, o dabar apie nieką kita nesvajoja kaip tik apie gyvenimą su šeima – broliu ir tėčiu. Ir ne bet kur – Lietuvoje. „Noriu, kad pagaliau apsigyventume kartu – mūsų šeima užtektinai gyveno atskirai“, – lietuviškai ištarti Alano sesers žodžiai nuskamba labiau nei užtikrintai.

„Šį kartą atostogaujame“, – šypteli Greta, paklausta, kokie vėjai ją atpūtė į Lietuvą. Draugiją Alano seseriai palaiko vaikai – aštuoniolikmetė Audra ir pagrandukas Ali, kuriam dar nėra septynerių. „Ali Lietuvoje vieši pirmą kartą, o Audra – jau antrą. Nors pirmą sykį ji čia buvo prieš devynerius metus, viską puikiai prisimena. Audrą traukia į Lietuvą, o tai reiškia, kad jos kraujyje tikrai kažko lietuviško yra. Jai čia patinka, norėtų kada nors atvažiuoti ne į svečius, o gyventi“, – moters akyse suspindi džiaugsmo ugnelės. Ir tai per mūsų pokalbį pasikartos dar ne sykį, nes prie Lietuvos temos nuolat sugrįšime.
Po trejų ar ketverių metų pertraukos į Lietuvą atvažiavusi Greta pas brolį svečiuosis šiek tiek ilgiau nei mėnesį – atvykusi birželio pabaigoje, į namus Jordanijoje grįš tik kitą savaitę. Tiesa, kai kalbamės apie namus, suabejoju, kur yra jos tikrieji: Irake, kur prabėgo daugybė metų, Jordanijoje, kur glaudžiasi pastaruosius trejus metus, ar Lietuvoje, kur gimė ir apie kurią kalba su begaline meile. „Kol gyvenau Irake, visada kažkas traukė prie Lietuvos, kai prisimindavau ją, visuomet giliai viduje šiek tiek skaudėdavo. Norėjau atvažiuoti čia, tačiau likimas susiklostė kiek kitaip“, – musulmoniškuose kraštuose daugybę metų gyvenanti moteris netikėtai prisipažįsta tikinti Likimu.
Greta šypteli: koją iš brolio namų Vilniuje kelia tik todėl, jog bijo, kad vieną dieną pradės nuobodžiauti vaikai, nes jiems norisi kuo daugiau pamatyti ir kuo smagesnių įspūdžių išsivežti. Pati kur kas mieliau dienas ir naktis leistų su Aliumi (taip švelniai vadina jaunėlį brolį). „Aš jos irgi niekur neišleidžiu – visiška kontrolė. Jei jau atvažiavo pas mane, turiu žinoti, kur, su kuo ir kaip leidžia laiką, – nusikvatoja šalia sėdintis ir nė per žingsnį nuo sesers nesitraukiantis Alanas. – Net į koncertus važiuojame kartu. Ką veikiame per dienas? Valgome – plepame, valgome – plepame, daug miegame, kartais išeiname pasivaikščioti.“ „O kartais tiesiog sėdime, žiūrime vienas į kitą ir tylime, – brolio mintį pratęsia Greta. – Gera sykiu ir patylėti. Kai šalia – savas žmogus, kartais nebūtina ką nors sakyti.“

Jausmai išliko visam laikui

Tarp Gretos ir Alano – penkerių metų skirtumas. Likimas juos išskyrė, kai vienam tebuvo septyneri, kitam – dvylika: būtent tada sunkiai susirgo jųdviejų mama. Kadangi ji buvo gydoma Vokietijoje, Alanas ir Greta kuriam laikui iš Irako persikėlė gyventi į Lietuvą, pas Vilniuje gyvenančią močiutę. Kaip tik tuo metu atėjo laikas Alanui eiti į pirmą klasę, todėl mamos prašymu jis buvo išleistas į vieną Vilniaus mokyklą. Kadangi Greta tuo metu jau buvo Bagdado mokyklos šeštokė ir pamokas lankė arabų kalba, su tėčiu netrukus grįžo į Iraką. Alano mama po gydymo persikėlė į Vilnių, o po pusantrų metų mirė. Greta sako nežinojusi, kad į Iraką išvažiuoja visam laikui, ir tikėjusi, jog kada nors pavyks grįžti į Lietuvą. „Tačiau mirus mamai tėtis gyventi čia nenorėjo, o aš, nors ir labai troškau įsikurti mamos gimtinėje, jo palikti visiškai vieno negalėjau“, – liūdnoką šeimos istoriją prisimena Greta.
Pirmą kartą brolis ir sesuo pasimatė praėjus dešimčiai metų – 1992-aisiais, dar kartą – po septynerių. Tačiau abu patikina niekada nesijautę tolimi ir jiems nereikėję santykių kurti iš naujo. „Visus tuos metus nebuvo lengva – reti skambučiai ir laiškai negali atstoti kasdienio bendravimo, tačiau viduje niekas nenutrūko. Niekada nereikėjo nieko kurti – jausmai išliko visą gyvenimą. Net jei kada nors susipyktume, ji liks mano sesuo, aš – jos brolis, ir tai nepasikeis“, – neabejoja Alanas. „Bet juk mes niekada nebuvome susipykę! Ir taip niekada nenutiks!“ – brolio „jeigu“ Gretai, rodos, ne itin patinka. Alanas sako, jog sesuo – toks žmogus, su kuriuo susipykti išties būtų sunku: ji nekuria problemų ten, kur jų nėra, nepučia burbulų ir į viską žiūri paprastai, su šypsena. „Būna, užsidegu, susinervinu, pradedu purkštauti, bet pažiūrėjęs į draugišką Gretos veidą nusiraminu. Gyvenimas iškart prašviesėja, suprantu, kad putotis išties nėra dėl ko“, – šypteli dainininkas. Sesuo jam – nuoširdi patarėja, tačiau Greta niekada broliui neperšanti savo nuomonės ir leidžianti elgtis taip, kaip pačiam atrodo geriau.
„Žinoma, gaila, kad gyvename toli vienas nuo kito, tačiau nei ryšio, nei santykių, nei jausmų tai nekeičia. Be to, niekas nežino, kaip viskas pasisuks ateityje“, – kiek netikėtai užsimena Alanas. Greta šypteli, jog kaip tik su broliu laukia į Vilnių atvažiuojančio tėčio, o susitikę būtinai pasikalbės, ką reikėtų daryti, kad jų šeima pagaliau apsigyventų kartu.
„Ar turiu planų įsikurti Lietuvoje? Tiesą sakant, vis dažniau apie tai pagalvoju, bet juk pirmiau reikia ką nors gero ir protingo sugalvoti, – nusijuokia ir po akimirkos prisipažįsta, jog kalbėdama apie kraustymąsi į Lietuvą labiau jaudinasi ne dėl savęs ir mažojo Ali, o dėl lietuviškai beveik nekalbančios Audros. – Lietuviškai ji šiek tiek supranta, kažkada net kalbėjo, bet užmiršo. O jei gyvens čia, privalės išmokti. Bijau, kad nebūtų per sunku. Kur kas mažiau jaudinuosi dėl Ali – mažiukas, todėl išmokti kalbą jam, manau, būtų kur kas paprasčiau. Kita vertus, juk reikia ką nors daryti, keisti gyvenimą: noriu, kad pagaliau įsikurtume kartu.“

Šeimos tragedija privertė bėgti

Ilgai Irake gyvenusi Greta pastaruosius trejus metus su vaikais glaudžiasi Jordanijoje. „Irake dabar gyventi neįmanoma. Kraujas ten iki šiol nenustoja lietis“, – ištaria moteris. Kai kalba pasisuka apie šalį, kurioje prabėgo daugiau nei dvidešimt metų ir kurioje buvo pasiryžusi sukurti laimingą gyvenimą ne tik sau, bet ir savo vaikams, mylimam vyrui, Gretos veidu praslenka liūdesys. Būtent Irake viltis gyventi laime, džiaugsmu ir meile trykštančioje šeimoje sudužo į šipulius.
Kalbėti apie ištikusią nelaimę Gretai sunku iki šiol. Ima pasakoti tik tuomet, kai padrąsina brolis: „Prieš trejus metus buvo pagrobtas ir nužudytas mano vyras. Tik dėl to ir išvažiavome gyventi į Jordaniją. Po nelaimės supratau, kad gyventi Irake tiesiog nebegaliu.“ Vieną niekuo neypatingą dieną jos vyras verslininkas Ihsanas išvažiavo į darbą ir... nebegrįžo. Po dviejų savaičių šeima sulaukė skambučio: „Pas mus – jūsų žmogus.“ Gretos tėtis nieko nelaukdamas surinko 50 tūkstančių JAV dolerių išpirkai, sumokėjo, tačiau dar po dviejų savaičių Ihsaną rado negyvą.
„Iki to įvykio kur kas labiau jaudinausi dėl tėčio, – prisimena moteris. – Kai ėmė grobti verslininkus, turtingus žmones, baiminausi, kad jam kas nenutiktų. Liepėme važiuoti į Jordaniją, po kurio laiko pas jį išsiuntėme ir dukrą. Su mažuoju Ali sėdėdavome namuose ir niekur neidavome. Su vyru taip pat planavome išvykti, bet jis nenorėjo palikti šalies nebaigęs visų darbų. Prieš pat išvažiuojant jį pagrobė...“
Pasak Gretos, tos lėtai slinkusios dienos buvo sunkiausios jos gyvenime. Šalia nebuvo nė vieno artimo žmogaus, kuris būtų galėjęs ją palaikyti, paguosti, paremti: tėtis – Jordanijoje, brolis – Lietuvoje. Tėtis ketino viską metęs atlėkti pas dukrą, tačiau ši jam griežtai uždraudė taip elgtis – bijojo, kad kas nors gali nutikti dar vienam brangiam šeimos nariui.
„Trisdešimt keturias dienas gyvenau laukimu. Vis tikėjausi, kad grįš. Vieną dieną giminaičiai ligoninėje rado Ihsano nuotrauką – kadangi ligoninėse nėra vietos, kūnas jau buvo palaidotas. Per du mėnesius sutvarkiau visus reikalus ir išvažiavau. Dabar mūsų šeimos namai Bagdade stovi visiškai tušti, nemanau, kad kada nors į juos dar sugrįšime“, – tyliai ištaria Greta.
Nepaprastai sunkiai tėčio netektį išgyveno ir Gretos vaikai: vyresnėlė Audra apskritai nieko nenori girdėti apie Iraką, o mažėlis Ali, jei tik gali, niekur neišleidžia mamos vienos. „Jis mažas, labai jautrus ir protingas. Jis suprato, kas įvyko, ir iki šiol apie savo tėtį prisimena viską. Ali vis klausinėja, ar jis grįš. Neslepiu, nemeluoju, sakau, kad viskas baigta. Todėl jis taip prisirišęs prie manęs – net miega apsikabinęs, o dieną nenustoja kas minutę kartoti: „Mama, mama...“ – liūdnokai šypteli Alano sesuo. Paklausta, ar lengva savo vaikams vienu metu būti ir mama, ir tėčiu, Greta nebando slėpti: „Labai sunku. Juk auga berniukas ir mergaitė, todėl ir klausimų kyla labai skirtingų, negana to, jų ir amžius labai skiriasi. Stengiuosi atsakyti į visus, tačiau kartais sėdžiu ir nežinau, ką daryti.“

Svajonė – trijų aukštų šeimos namas

Savo ateities su Iraku Greta nebesieja. Sako, kas gali, lieka gyventi Irake, dirba (beje, moteris juokiasi: jei norite užsidirbti, važiuokite į Iraką – po karo atsikuriančioje šalyje tam galimybės tikrai didelės), tačiau pati Greta ten gyventi nebegali. „Bijau, nes negali žinoti, kas kur sprogs, kas ką pagrobs. Irake niekada nebuvo ramu, bet ir niekada nebuvo taip, kaip pastaruosius kelerius metus. Po karo porą metų gyventi šioje šalyje apskritai nebuvo blogai, tačiau vėliau prasidėjo žmonių grobimai, išpirkų reikalavimai, žudynės. Manote, kad tokiomis sąlygomis įmanoma gyventi?
Daug kas išvažiavo į aplinkines valstybes: Jordaniją, Siriją, kitas šalis, bet juk ne visi gali sau tai leisti. Gyvenimas Jordanijoje kainuoja daug, o ir išskėstomis rankomis emigrantų irakiečių niekas nelaukia“, – atvirai pasakoja moteris.
Laikinai prisiglausti Jordanijoje Greta nusprendė tik todėl, kad ši šalis – netoli Irako, bet to, apsigyventi sostinėje Amane leido piniginė. Antroji tėčio šeima patraukė Kanados link, tačiau Gretai šis kraštas pasirodė pernelyg tolimas. „Norėjau būti kuo arčiau Alano, o Kanada – per toli. Noriu artėti prie brolio, o ne tolti“, – šypteli.
Gretos ir Alano tėtis šiuo metu gyvena Kurdistane, šiaurinėje Irako dalyje. Palyginti su likusia Irako dalimi, kur kas ramesniame regione vyras stato penkių žvaigždučių viešbutį, vieną pirmųjų visame Irake. „Kai baigs darbus, atversime naują mūsų gyvenimo lapą. Tėčiui jau reikia pailsėti, pabūti su šeima“, – neabejoja Greta. Paklausta, kodėl nesikelia pas tėtį į Kurdistaną, paaiškina paprastai: buities sąlygos kol kas pernelyg prastos, kad būtų įmanoma normaliai įsikurti, – elektros ir vandens problemos ten daugiau nei įprastos.
Taigi kol kas Greta su vaikais gyvena atskirai ir nuo tėčio, ir nuo brolio. Kiekvienas išvažiavimas iš Lietuvos ir išsiskyrimas su vienu artimiausių žmonių jai sukelia be galo daug skausmo. Jei galėtų, mielai tokias akimirkas išbrauktų iš savo gyvenimo. „Nenoriu apie tai net galvoti, tačiau negrįžti į Jordaniją kol kas negaliu – liko dar daugybė nebaigtų reikalų. Tačiau kai viską sutvarkysime, gyvenimas prasidės iš naujo. Nieko labiau netrokštu, kaip tik gyventi kartu su savo šeima. O jei dar gyventume Lietuvoje, mano laimei nebūtų ribų“, – Gretos veide ir vėl atsiranda šypsena.
Paklausta, ką veiktų persikrausčiusi į Lietuvą, nusijuokia: pirmiausia pirktų didelį namą, mažiausiai – trijų aukštų. Viename gyventų tėtis su šeima, kitame – ji su vaikais, trečiame – Alanas, kuris galbūt taip pat kada nors sukurs šeimą. „Pirmiausia tiesiog būtume kartu, o paskui būtų galima ir kokį verslo planą sukurti“, – nusijuokia moteris.
Alano ir Gretos tėtis lietuviško kraujo neturi, tačiau jam Lietuvoje patinka. Visą gyvenimą po pasaulį važinėjusiam verslininkui apsigyventi svetimoje šalyje nebūtų sunku: netrukdytų nei visai kitos tradicijos, nei kitokia kultūra, nei skirtingos religijos. „Jis – kosmopolitiškas žmogus, neturi nė lašo fundamentalizmo. Jis galėtų gyventi bet kur, ypač su šeima“, – neabejoja Alanas.