Jau šį rudenį televizijos serialo „Garbės kuopa“ žiūrovai išvys garsaus aktoriaus Vytauto Šapranausko sūnaus Gyčio debiutą ekrane. Kol kas šis jaunas ir talentingas vaikinas aktorystės nedrįsta vadinti pašaukimu ir nėra tikras, ar jau rado savo gyvenimo kelią.
Ar pasiūlymas filmuotis seriale „Garbės kuopa“ jums buvo netikėtas?
Žinoma, netikėtas. Juk nesu baigęs jokių aktorystės mokslų, niekada net nesiveržiau į šią sritį. Paprasčiausiai reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Mane atsitiktinai pastebėjo režisierius Raimundas Banionis, vėliau ėmė klausinėti, kas aš toks. Jam paaiškino, kad Vytauto Šapranausko sūnus. Net nežinau, kodėl jį sudominau. Gal veidas padarė įspūdį, gal neskusta barzda, gal tokio tipažo ieškojo? Ilgai nesvarstęs sutikau vaidinti, juk tokie įdomūs pasiūlymai kasdien nesimėto (šypsosi).
Tėtis pritarė šiam jūsų žingsniui?
Sprendimą priėmiau pats, tačiau tėtis tikrai neprieštaravo. Priešingai, paragino mane, sakė: „Varyk!“ (Juokiasi.) Nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų bandęs atkalbėti. Kita vertus, nesu iš tų, kurie tik sulaukę pasiūlymo visiems giriasi. Iki šiol nedaug kas žino, kad pradėjau filmuotis.
Ar tai pirmasis jūsų aktoriaus gabumų išbandymas?
Anksčiau teko keletą kartų filmuotis masinėse scenose, bet to negalėčiau pavadinti patirtimi. Pulkas žmonių bėgioja, ir tiek (šypsosi). Tik dabar pirmą kartą pajutau, ką iš tiesų reiškia vaidinti ir koks sunkus šis darbas.
Seriale vaidinsite blogiuką. Sako, juos vaidinti visada geriau nei teigiamus herojus...
Mano herojus – didelis blogiukas, teroristas ir banditas (šypsosi). Nemeluosiu, kol kas labai gerai jaučiuosi, man visada įdomu viskas, kas nauja. Kita vertus, dar nespėjau įsijausti į vaidmenį, susivokti, kas dedasi. Kadangi geručio niekada nevaidinau, ir atsakyti negalėčiau, kokius personažus lengviau vaidinti. Žinote, dabar viskas yra puiku, jaučiu, kad aktorystė traukia, bet po mėnesio ar pusmečio nuomonė gali pasikeisti. O gal kaip tik galėsiu drąsiai ištarti: „Štai čia – mano vieta.“
Scenarijaus žodžių mokotės prieš veidrodį?
Kartais įdomu pažaisti, kodėl gi ne? Būna, kad vienas namuose garsiai tekstą kartoju. Ir tėčio patarimų paklausiu. Puikiai suprantu, kad privalau tobulėti, semtis žinių, išpūstomis akimis stebėti kitų aktorių vaidybą (šypsosi).
Ar anksčiau lankėtės filmavimo aikštelėje? Galbūt tėtis nusivesdavo?
Buvau matęs, kaip tėtis filmuojasi. Ir pats dirbau renginių organizavimo agentūroje, tad mačiau, kaip vyksta filmavimas. Tačiau tik dabar supratau, kad žiūrint iš šono viskas atrodo kitaip. Tą reikia savo kailiu patirti.
Atsakykite atvirai, svajojote tapti aktoriumi?
Kad aš savęs dar negaliu vadinti aktoriumi. Ką gali žinoti, gal po šio serialo niekam nebūsiu reikalingas. Ir pats dar nežinau, ar man sekasi. Kadaise lyg ir buvo noras vaidinti, bet paskui vis ne, ne ir ne. Tėtis man vis sakydavo: ten geriau nelįsk. Žinojau, kad tai labai sunki profesija, juk net talentingiems aktoriams sunku pragyventi iš vaidybos.
Todėl apsisprendėte studijuoti ne menus, o vadybą?
Ilgai negalėjau apsispręsti, ką studijuoti. Buvau įstojęs į VGTU inžinerijos specialybę, bet jau po kelių savaičių supratau, jog tai tikrai ne man.
Šiemet baigiau ISM vadybos trečiąjį kursą, mokslai man šiuo metu – didžiausias gyvenimo prioritetas. Tik apsigynęs diplomą nuspręsiu, ko toliau imtis. Vadybos studijos – geras gyvenimo pagrindas. Tai, ko išmokau, jau dabar praverčia: prieš ko nors imdamasis, visada pagalvoju, ar verta pradėti. Nereikia blaškytis ir aklai šokinėti.
Ir vis dėlto menas jus žavi?
Žinoma! Mėgstu būti dėmesio centre. O kas nemėgsta?! Kažkada esu sakęs, kad jei būčiau apdovanotas talentu, veržčiausi į aktorinį. Na, visada buvau pamaiva. Gal pagaliau tai išeis į naudą (juokiasi).
Nebijote, kad būsite nuolat lyginamas su tėvu?
Šito šiaip ar taip neišvengsi, todėl per daug nesigilinu. Tėtis yra mano aktoriaus idealas, didžiavausi juo vaikystėje, didžiuojuosi juo ir dabar. Esu įsitikinęs, kad tėtis – geras ir profesionalus aktorius. Nesuku sau galvos, ar man pavyks pasiekti tokių karjeros aukštumų, ar ne. Būtų smagu su juo kartu vaidinti, tačiau man iki jo dar toli.
Judu su tėčiu neblogai sutariate?
Puikiai. Visada išklausau jo pastabas. Man tai svarbu, nors kartais pasišiaušiu. Dažnai kartu leidžiame laisvalaikį, mėgstame pažvejoti, bendraujame labai demokratiškai, ir aš jam išsipasakoju, ir jis man... Žinoma, yra dalykų, kuriuos pasilieku tik sau.
Sakoma, su menininkais gyventi labai sunku gyventi. Nejaugi tai tiesa?
Na, su tėčiu aš negyvenu, tačiau tai – melas. Kai su juo susitinku, neliūdžiu!
Kai kurie humoristai šeimos rate būna niūrūs ir užsidarę, tiesiog kiti žmonės. O mano tėvas visur toks pats.
Ar visada garsi tėvo pavardė – gelbėjimosi ratas, padedantis išplaukti?
Tėtis niekada neatnešė ir neatneš visko ant lėkštutės. Net ir nenorėčiau, nes kai viską gauni, vėliau pats nieko nesugebi. Aišku, pagalba visada gerai. Nemeluosiu, kartais tuo pasinaudoju, tačiau esu savarankiškas, suaugęs žmogus. „Šapranausko sūnus“ – tam tikra etiketė, užtat niekada neskelbiu, kad esu jo atžala. Bet ir neslepiu – jei paklausia, pasakau. Neretai ir pagudrauju: „Ne, aš ne Šapranauskas, jūs apsirikote.“
Galbūt jau pats turite sukūręs kokį nors verslą?
Kol kas ne. Uždarbiauju pas kitus (šypsosi). Vis dėlto dabar man svarbiausia – mokslai. Minčių galvoje daugybė, tik ne visas drįstu įgyvendinti.
Ar pamenate, kada uždirbote pirmuosius pinigus?
Jei neklystu, baigęs mokyklą, vienerius metus dirbau padavėju. Tai buvo pirmasis rimtas mano darbas. Ir labai vertingas, mat įgijau daug gyvenimo patirties. Visiems jauniems žmonėms siūlyčiau šį amatą bent porą mėnesių išbandyti (šypsosi).
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Atsipalaiduoju ir geriausiai laiką praleidžiu būdamas su draugais. Neneigsiu, linksmybės neatsiejamos nuo mano gyvenimo (juokiasi).
O būna dienų, kai viskas pabosta?
Juk visiems taip nutinka... Tačiau nuotaiką visada pataiso linksma draugų kompanija.
Esate jaunas, išvaizdus, talentingas. Tikriausiai paskui jus sekioja būriai merginų?
Neneigsiu, sulaukiu jų dėmesio, tačiau mano širdis šiuo metu yra laisva. Neturiu draugės. Taip ir parašykite!
Tai dabar būsite svajonių jaunikis...
Taip, stosiu į vieną eilę šalia Marijono Mikutavičiaus (kvatoja).
Vadinasi, apie šeimą, vaikus dar negalvojate?
Tikrai ne. Esu jaunas ir šeimą sukurti dar spėsiu. Tam turi ateiti savas laikas. Dažniau pamąstau apie karjeros galimybes, svajones, tikslus. O apie tai, ką darau, galima tik svajoti, nes darbą derinu su malonumu.
Ar pasiūlymas filmuotis seriale „Garbės kuopa“ jums buvo netikėtas?
Žinoma, netikėtas. Juk nesu baigęs jokių aktorystės mokslų, niekada net nesiveržiau į šią sritį. Paprasčiausiai reikiamu laiku atsidūriau reikiamoje vietoje. Mane atsitiktinai pastebėjo režisierius Raimundas Banionis, vėliau ėmė klausinėti, kas aš toks. Jam paaiškino, kad Vytauto Šapranausko sūnus. Net nežinau, kodėl jį sudominau. Gal veidas padarė įspūdį, gal neskusta barzda, gal tokio tipažo ieškojo? Ilgai nesvarstęs sutikau vaidinti, juk tokie įdomūs pasiūlymai kasdien nesimėto (šypsosi).
Tėtis pritarė šiam jūsų žingsniui?
Sprendimą priėmiau pats, tačiau tėtis tikrai neprieštaravo. Priešingai, paragino mane, sakė: „Varyk!“ (Juokiasi.) Nebuvo nė vieno žmogaus, kuris būtų bandęs atkalbėti. Kita vertus, nesu iš tų, kurie tik sulaukę pasiūlymo visiems giriasi. Iki šiol nedaug kas žino, kad pradėjau filmuotis.
Ar tai pirmasis jūsų aktoriaus gabumų išbandymas?
Anksčiau teko keletą kartų filmuotis masinėse scenose, bet to negalėčiau pavadinti patirtimi. Pulkas žmonių bėgioja, ir tiek (šypsosi). Tik dabar pirmą kartą pajutau, ką iš tiesų reiškia vaidinti ir koks sunkus šis darbas.
Seriale vaidinsite blogiuką. Sako, juos vaidinti visada geriau nei teigiamus herojus...
Mano herojus – didelis blogiukas, teroristas ir banditas (šypsosi). Nemeluosiu, kol kas labai gerai jaučiuosi, man visada įdomu viskas, kas nauja. Kita vertus, dar nespėjau įsijausti į vaidmenį, susivokti, kas dedasi. Kadangi geručio niekada nevaidinau, ir atsakyti negalėčiau, kokius personažus lengviau vaidinti. Žinote, dabar viskas yra puiku, jaučiu, kad aktorystė traukia, bet po mėnesio ar pusmečio nuomonė gali pasikeisti. O gal kaip tik galėsiu drąsiai ištarti: „Štai čia – mano vieta.“
Scenarijaus žodžių mokotės prieš veidrodį?
Kartais įdomu pažaisti, kodėl gi ne? Būna, kad vienas namuose garsiai tekstą kartoju. Ir tėčio patarimų paklausiu. Puikiai suprantu, kad privalau tobulėti, semtis žinių, išpūstomis akimis stebėti kitų aktorių vaidybą (šypsosi).
Ar anksčiau lankėtės filmavimo aikštelėje? Galbūt tėtis nusivesdavo?
Buvau matęs, kaip tėtis filmuojasi. Ir pats dirbau renginių organizavimo agentūroje, tad mačiau, kaip vyksta filmavimas. Tačiau tik dabar supratau, kad žiūrint iš šono viskas atrodo kitaip. Tą reikia savo kailiu patirti.
Atsakykite atvirai, svajojote tapti aktoriumi?
Kad aš savęs dar negaliu vadinti aktoriumi. Ką gali žinoti, gal po šio serialo niekam nebūsiu reikalingas. Ir pats dar nežinau, ar man sekasi. Kadaise lyg ir buvo noras vaidinti, bet paskui vis ne, ne ir ne. Tėtis man vis sakydavo: ten geriau nelįsk. Žinojau, kad tai labai sunki profesija, juk net talentingiems aktoriams sunku pragyventi iš vaidybos.
Todėl apsisprendėte studijuoti ne menus, o vadybą?
Ilgai negalėjau apsispręsti, ką studijuoti. Buvau įstojęs į VGTU inžinerijos specialybę, bet jau po kelių savaičių supratau, jog tai tikrai ne man.
Šiemet baigiau ISM vadybos trečiąjį kursą, mokslai man šiuo metu – didžiausias gyvenimo prioritetas. Tik apsigynęs diplomą nuspręsiu, ko toliau imtis. Vadybos studijos – geras gyvenimo pagrindas. Tai, ko išmokau, jau dabar praverčia: prieš ko nors imdamasis, visada pagalvoju, ar verta pradėti. Nereikia blaškytis ir aklai šokinėti.
Ir vis dėlto menas jus žavi?
Žinoma! Mėgstu būti dėmesio centre. O kas nemėgsta?! Kažkada esu sakęs, kad jei būčiau apdovanotas talentu, veržčiausi į aktorinį. Na, visada buvau pamaiva. Gal pagaliau tai išeis į naudą (juokiasi).
Nebijote, kad būsite nuolat lyginamas su tėvu?
Šito šiaip ar taip neišvengsi, todėl per daug nesigilinu. Tėtis yra mano aktoriaus idealas, didžiavausi juo vaikystėje, didžiuojuosi juo ir dabar. Esu įsitikinęs, kad tėtis – geras ir profesionalus aktorius. Nesuku sau galvos, ar man pavyks pasiekti tokių karjeros aukštumų, ar ne. Būtų smagu su juo kartu vaidinti, tačiau man iki jo dar toli.
Judu su tėčiu neblogai sutariate?
Puikiai. Visada išklausau jo pastabas. Man tai svarbu, nors kartais pasišiaušiu. Dažnai kartu leidžiame laisvalaikį, mėgstame pažvejoti, bendraujame labai demokratiškai, ir aš jam išsipasakoju, ir jis man... Žinoma, yra dalykų, kuriuos pasilieku tik sau.
Sakoma, su menininkais gyventi labai sunku gyventi. Nejaugi tai tiesa?
Na, su tėčiu aš negyvenu, tačiau tai – melas. Kai su juo susitinku, neliūdžiu!
Kai kurie humoristai šeimos rate būna niūrūs ir užsidarę, tiesiog kiti žmonės. O mano tėvas visur toks pats.
Ar visada garsi tėvo pavardė – gelbėjimosi ratas, padedantis išplaukti?
Tėtis niekada neatnešė ir neatneš visko ant lėkštutės. Net ir nenorėčiau, nes kai viską gauni, vėliau pats nieko nesugebi. Aišku, pagalba visada gerai. Nemeluosiu, kartais tuo pasinaudoju, tačiau esu savarankiškas, suaugęs žmogus. „Šapranausko sūnus“ – tam tikra etiketė, užtat niekada neskelbiu, kad esu jo atžala. Bet ir neslepiu – jei paklausia, pasakau. Neretai ir pagudrauju: „Ne, aš ne Šapranauskas, jūs apsirikote.“
Galbūt jau pats turite sukūręs kokį nors verslą?
Kol kas ne. Uždarbiauju pas kitus (šypsosi). Vis dėlto dabar man svarbiausia – mokslai. Minčių galvoje daugybė, tik ne visas drįstu įgyvendinti.
Ar pamenate, kada uždirbote pirmuosius pinigus?
Jei neklystu, baigęs mokyklą, vienerius metus dirbau padavėju. Tai buvo pirmasis rimtas mano darbas. Ir labai vertingas, mat įgijau daug gyvenimo patirties. Visiems jauniems žmonėms siūlyčiau šį amatą bent porą mėnesių išbandyti (šypsosi).
Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
Atsipalaiduoju ir geriausiai laiką praleidžiu būdamas su draugais. Neneigsiu, linksmybės neatsiejamos nuo mano gyvenimo (juokiasi).
O būna dienų, kai viskas pabosta?
Juk visiems taip nutinka... Tačiau nuotaiką visada pataiso linksma draugų kompanija.
Esate jaunas, išvaizdus, talentingas. Tikriausiai paskui jus sekioja būriai merginų?
Neneigsiu, sulaukiu jų dėmesio, tačiau mano širdis šiuo metu yra laisva. Neturiu draugės. Taip ir parašykite!
Tai dabar būsite svajonių jaunikis...
Taip, stosiu į vieną eilę šalia Marijono Mikutavičiaus (kvatoja).
Vadinasi, apie šeimą, vaikus dar negalvojate?
Tikrai ne. Esu jaunas ir šeimą sukurti dar spėsiu. Tam turi ateiti savas laikas. Dažniau pamąstau apie karjeros galimybes, svajones, tikslus. O apie tai, ką darau, galima tik svajoti, nes darbą derinu su malonumu.
