Toks prisipažinimas iš vieno garsiausių Lietuvos aktorių, Nacionalinės premijos laureato Kosto Smorigino (55) lūpų nuskamba išties netikėtai. Tačiau žvelgdamas į nuoširdžias ir atviras akis supranti, kad nenoras vaidinti - nesuvaidintas. Suskumbu kaltinti rugsėjo pradžioje aktorių ištikusį insultą, tačiau jis įtikina: liga čia niekuo dėta. „Manau, metams bėgant artisto gyvenime vis mažiau lieka parako, aktorius fiziologiškai keičiasi ir, kaip sakė Juozas Miltinis, lieka nebereikalingas scenai", - be liūdesio balse gana skaudžius žodžius ištaria aktorius.
Atsivėrė tuštuma, pajutau baimę, kad dar ne visus taškus sudėjau. Norėčiau paauginti anūkus, jais pasirūpinti, sulaukti nepaprastai reikšmingo sūnaus rečitalio, pasidžiaugti Dalia, kuria taip ir nespėjau pasidžiaugti visą gyvenimą bėgdamas, lėkdamas, keliaudamas. Galiausiai norėčiau pasidžiaugti branda", - sako šią savaitę reabilitacijos kursą Palangoje baigęs ir į įprastą gyvenimą pamažu grįžtantis aktorius.
Susitinkame jųdviejų su žmona aktore Dalia Brenciūte bute, esančiame prie pat Palangos reabilitacijos ligoninės. Nedidelį jaukų būstą aktoriai įsigijo šiemet, vasaros pradžioje, likus vos porai mėnesių iki Kosto ligos. „Lyg žinodami..." - šypsodamasi sakau. Kostas pritariamai nusijuokia, o po akimirkos prasitaria, jog, pardavę sūnaus butą Vilniuje, gyvenamąjį plotą populiariame kurorte nusipirko galvodami, kaip geriau investuoti. Ir, žinoma, svajodami apie poilsį, kurio garsiam aktoriui pastaruoju metu taip trūko...
Kaip dabar bėga dienos - turbūt labai lėtai ir nuobodžiai? Juk ir jūsų žmona sako, kad esate iš tų, kurie visiškai negali būti vieni...
Atvirkščiai, jos bėga paprastai ir greitai. Be to, nelengvai dirbant. Atvirai pasakysiu: esu labai geras, paklusnus ligonis - niekam nesipriešinu, darau viską, ką liepia, nelaužau drausmės. Tik dėl to sparčiai taisausi. Tiesa, kol kas groti gitara taip, kaip grojau, dar negaliu - ranka truputėlį neklauso, bet, tikiuosi, greitai ją išmankštinsiu ir priversiu būti tokią, kokia buvo anksčiau. O štai koja jau visiškai „atsistatė".
Kai ištiko insultas, šiek tiek nustebau, bet nepasakyčiau, kad išsigandau. Tiesiog viską permąsčiau, iš naujo įvertinau ir supratau, kad man turėjo taip nutikti. Nors, tiesą sakant, iš pradžių, kai TAI vis dėlto nutiko, vijau šią mintį į šalį, raminau save, kad būtent TO man tiesiog negali būti.
Vis dėlto buvote girdėjęs, kas yra insultas, - antraip turbūt net nebūtų šovusi mintis, kad negalavimas gali būti susijęs būtent su juo...
Prieš du mėnesius, kol dar nebuvo nustatyta diagnozė, „Muzikiniame kelte" pajutau, kad ima „atsakyti" ranka. Tąkart akimirksniu radau pateisinimą: patempiau raumenis. Po kurio laiko skausmas kiek atlėgo.
Pastaruoju metu gyvenimo tempas buvo nenumaldomas. Vieną dieną nusprendžiau, kad pats metas nors kiek atsipūsti, tad su Dalia ir anūke Goda išvažiavome į sodybą. Buvo be galo karšta, gera, sunešiojau visus „mutrus", visa kita. Kai pabudęs ryte pajutau, kad keistai nevaldau kojos, ir vėl iškart radau pateisinimą: nugulėjau. Išlydėjau Dalią, atsisėdau, pamąsčiau - štai tada supratau, kad artėja kažkas negero. Tąkart drąsos iškart važiuoti į ligoninę ar išsikviesti gydytojus neužteko. Sulaukiau, kol grįš žmona, dar kartu išgėrėme šampano, o tada nusprendžiau paskambinti pažįstamam daktarui ir papasakoti, kaip jaučiuosi. Jis iškart liepė važiuoti į ligoninę.
Kai prabėgo pirmosios septyniasdešimt rizikos valandų, pasidarė ramiau, nuotaika pagerėjo. Tada prireikė intensyvaus gydymo ligoninėje, paskui išsiprašiau į reabilitaciją - nebenorėjau ten likti. Nors ligoninėje sąlygos puikios, atmosfera pernelyg slogi - daugybė nelaimingų, traumuotų žmonių. Bloga atmosfera tarsi įsisiurbia į sienas. Manau, už darbą kenksmingomis sąlygomis daktarams nemokamai turėtų būti dalijamas pienas (juokiasi).
Sakote, kad atsidūręs ligoninėje nė kiek neišsigandote - ar tai įmanoma?
Svarsčiau sau: vaikas jau užaugęs, anūkai auga, Dalia neliks gatvėje - tad ar yra dėl ko panikuoti?! Žinoma, jei būtų buvęs kritinis atvejis ir būčiau supratęs, kad jau iškeliauju į kitą pasaulį, galbūt širdelę ir būtų suspaudę, galbūt būčiau ėmęs labiau blaškytis. O dabar...
Nejaugi jokių bauginančių minčių, nė lašelio panikos, baimės, kad Dievo planas dėl jūsų ateities gali būti kiek kitoks, nei norėtumėte?
Žinoma, tokių minčių kilo. Baisiausia būdavo naktimis - vis galvodavau, kaip viskas galėjo baigtis. Juk metų metus būčiau priverstas gulėti lovoje kaip daržovė, pats mokytis ir kitus priversti mokytis gyventi iš naujo. O dabar man tai buvo tarsi pagrūmojimas iš viršaus - Dievas savotišku būdu mane perspėjo, kad privalau keisti gyvenimo tempą, kad turiu daugiau ilsėtis.
Dievas, matyt, pamatė, kad pats tikrai nesuprasite, jog gyvenate per greitai...
Turbūt (juokiasi). O sustoti jau turėjau - juk pastaruoju metu dirbau vien iš resursų.
Kodėl? Juk vis vien visų pasaulio pinigų neuždirbsite, o vieną dieną galite prarasti viską, kas gyvenime svarbiausia...
Žinau, daugelis turbūt pasakytų, kad taip elgiausi dėl pinigų. Bet man pinigai - ne patys svarbiausi. Žinoma, jie svarbūs - juk į juos remiasi visas gyvenimas, tačiau ne dėl pinigų tiek dirbau. Yra pareigų, pasižadėjimų, kurių nori nenori, pavargęs nepavargęs negali atsisakyti. Tik paskui kalbama apie sumas, mažesnes ar didesnes. Niekada nebuvau brangininkas, nors kažkas ir bandė sukurti legendą, kad „Aktorių trio" buvo brangiausias projektas.
Esate iš tų žmonių, kurie negali pasakyti „ne"?
Tikrai ne visada sutinku su viskuo, ką man siūlo. Koncertai - visai kas kita: kuo toliau, tuo labiau jie man patinka. Vaidinti? Vaidinti esu atsisakęs, ir ne sykį. Tačiau mūsų kartos aktoriai visada imasi visko, kas įdomu, ir visai nesvarbu, kiek tai kainuoja. Vis atrodo, kad esi dar jaunas ir viskas priešaky, o iš tiesų metai bėga. Kita vertus, įsivaizduokite, koks būčiau, jei pastaruosius dešimt metų būčiau save saugojęs kaip kiaušinį. Patikėkite, tokio Smorigino, kokį matote šiandien, tiesiog nebūtų. Nebūtų tos energijos, nebūtų, tikiuosi, individualybės, asmenybės, vadinasi, būtų visai kitas žmogus. Neturintis tiek energijos, ne taip sugebantis koncentruotis, ne tiek atiduodantis. Tas žmogus tiesiog nebūtų Smoriginas. O dabar teks išmokti paskirstyti jėgas ir sumažinti tempą.
Tai įmanoma?
Nekuriu didelių planų. Spalio dvidešimt antrąją buvo koncertas, dar bus spalio dvidešimt aštuntąją. Lapkritį numatyti du spektakliai ir keturi koncertai. Gruodžio dar neplanuoju.
Nuoširdžiai manote, kad nuo šiol viskas pasikeis?
Pakelsiu savo kainą, ir tikrai pasikeis (juokiasi).
O man kažkodėl atrodo, kad ir vėl pasitvirtins taisyklė: „Norėjau kaip geriau, o išėjo kaip visada..."
Beveik du mėnesius turėjau laiko pamąstyti, nusiraminti, suprasti, kad iš tikrųjų niekas nežino, kada liga vėl gali pasikartoti.
Didžiausią nuostabą kelia tai, kad staiga negali daryti to, ką visuomet galėjai. Keista, kai, rodos, prieš pusmetį įstengei pakelti didžiausius krūvius, o dabar neužtenka jėgų nė pusei.
Gaila savęs?
Apie kokį gailestį kalbame?! Žinoma, menininkai apskritai kupini savimeilės, savęs gailėjimosi, bet šiuo atveju tenka profesiją derinti su vyriškumu. Tokia realybė, ir tiek. Be to, yra tūkstančiai žmonių, kuriems blogiau, keletą šimtų tokių matau už šios reabilitacijos ligoninės sienų. Man gaila benamių šunų, senukų, tačiau vaikų, sergančių vėžiu, dar labiau gaila. Kai taip mąstai, argi gali savęs gailėti? Juolab pripažįstu, jog to nusipelniau. Žmogus iš prigimties yra optimistas: kol širdelė plaka ir mintys bėga, tol jis tikisi geriausio - tai irgi padeda užmiršti gailestį sau.
Esate vienas iš jų, nepataisomų optimistų?
Taip, bet kartu esu ir pragmatikas. Vienas daktaras pajuokavo: „Tu mirsi nuo kitos ligos." Tai ciniška, paprasta, bet labai gyvenimiška, ir mane be galo žavi. Gydytojas leido suprasti, kad tai - dar ne paskutinis manęs laukiantis išbandymas.
Norite pasakyti, kad tie gydytojo žodžiai turėjo nuskambėti kaip paguoda?
Jis tiesiog man atvėrė akis. Gali įvykti avarija, lėktuvo katastrofa, galiu susirgti vėžiu - mūsų gyvenime nutinka visko. Beje, rūkau trisdešimt ketverius metus, o gydytojai sako, kad mano plaučiuose - nei vėžių, nei ežių. Lėtinis bronchitas, ir tiek, bet juk nuo jo kenčia visi rūkaliai. Ir nebūtinai dėl rūkymo žmonės pasigauna vėžį - dar vienas stresas, ir net nerūkantis gali juo susirgti.
Ir tai vadinate optimisto požiūriu?! Kad ir koks optimistas būtumėte, dėl ateities neramu?
Turiu ūpą gyventi dar dvidešimt metų. Kai jie prabėgs, norėsis dar daugiau (juokiasi). Esu ramus ir suprantu, kad insultas man buvo perspėjimas, savotiška išdava to, kaip gyvenau iki šiol - su visais rūkymais, pagėrimais, su saiku ir be saiko. Man ne gėda pripažinti, kad ne visada jaučiu saiką, - juk esu menininkas! Tuo mes ir skiriamės nuo kitų žmonių: jei mylime - iki galo, jei neapkenčiame - taip pat iki galo, jei geriame, vadinasi, geriame, jei rūkome - rūkome.
Beje, klausei, ar bijau? Kaip ir kiekvienas žmogus, bijau kančios ir didelio skausmo...
Sunkiai susirgę ir ligas nugalėję žmonės dažnai sako, kad atrado naujų gyvenimo džiaugsmų. Jūs taip pat galite pasidžiaugti atradimais?
Pasirodo, draugų turiu daugiau nei priešų. Nesu išskirtinis, tuo labiau nesididžiuoju. Taip, gyvenime buvo gerų darbų, pergalių, bet juk visa tai buvo, jau - praeitis. Nepaisant to, sulaukiau tūkstančių skambučių, tikėtų ir netikėtų.
Tie skambučiai širdį turbūt paglostė?
Žinoma, malonu. Tokie skambučiai atgaivina prisiminimus, vienybės, bendrumo, draugystės jausmą, tai, kas šiais laikais truputį pamiršta.
Žmona visą laiką buvo šalia. Nerimo jos akyse įžvelgėte?
Dalia viską atlaikė stoiškai. Dar kartą įsitikinau, kad ji - labai stipri moteris. Dalia gyvenime daro tiksliai tai, ką reikia. Trumpai tariant, ji - geras draugas.
Tik dabar tai supratote?
Ne, supratau prieš penkiolika-dvidešimt metų, kai subrendau. Tik niekada nesugebėjau jai to pasakyti. Tiesą sakant, ir dabar nesugebu...
Šis gyvenimo tarpsnis Daliai taip pat buvo nelengvas...
Manau, taip, bet niekada to neparodė. Juk ji žemaitė - santūri. „Man gaila", „užjaučiu" - tokie žodžiai ne jai.
O sūnus - juk jis ne grynakraujis žemaitis?
Kostas - jaunas, emocionalus. Staiga išlindo sentimentai. Buvo ir tokių kalbų: „Tu mums reikalingas..." Jei atvirai - sūnus tiesiog išsigando.
Sentimentalių pokalbių buvo daug?
Tikrai ne. Juk Kostas - gana vyriško, užsispyrusio, kiek ūmaus prado (tai - į mamą).
O su Dalia?
Irgi ne. Nebuvo jokių spekuliavimų tema: „Aš jus paliksiu, kaip be manęs gyvensite..." Net manau, kad jie gana gerai be manęs gyventų (juokiasi)... Nei aš, nei Dalia nemokame taip kalbėti - mums daug lengviau bendrauti paprastai, aiškiai, su humoro gaidele. Kartą važiavome dviračiais. Neišlaikiau pusiausvyros ir plojausi. Dalia buvo nuvažiavusi toliau, tad išgirdusi, kad kažkas nutiko, sustojo, atsisuko. Iš pradžių, matyt, išsigando, pagalvojo, ar tik nereikia greitosios kviesti, tačiau pamačiusi, kaip aš keikdamasis keliuosi, apsisuko ir ramiai nuvažiavo toliau (juokiasi).
Nemažai laiko praleidžiate vienas. Matyt, yra kada ir apie ką pamąstyti?
Per pusę dienos, kol daromos procedūros, spėju pavargti, todėl daug ilsiuosi. Dar yra kompiuteris, kuris neleidžia atsiskirti nuo pasaulio, spauda, kurią vis perverčiu, paskaitau, televizorius. Vakarais visada randu laiko pagroti gitara.
O gilūs apmąstymai? Nesileidžiu į filosofinius išvedžiojimus, tiesiog tokiose situacijose galvoji, ką esi ir ko nesi padaręs, kur klydai, ką praradai dėl savo ydų. Nesakau, kad dėl ko nors gailiuosi, tiesiog turiu progą mintimis perbėgti visą savo gyvenimą. Beje, anksčiau buvo svarbu, kad ir kiti mane suprastų, bet dabar tai nebeturi reikšmės - kas ką nori, tą tegul sau ir galvoja.
Jei likimas leistų, praeityje ką nors keistumėte? Galbūt yra klaidų, dėl kurių iki šiol gėda, kurių mielai būtumėte išvengęs?
Tikrai nieko nedaryčiau kitaip. Niekada negalėčiau pasakyti, kad mieliau būčiau tapęs ne artistu, o milijonieriumi. Toks likimas, ir ne žmogus tai gali pakeisti. Nepakenčiu tik vienintelio dalyko: kai bloga daroma specialiai, tyčia, iš blogos valios.
Jūsų gyvenime tyčinių klaidų pasitaikė?
Nė vienos. Vienaip ar kitaip elgiuosi tikėdamas savo teisumu, galbūt aklai, nuožmiai, azartiškai, labai temperamentingai. Taip, esu ne kartą žmones įžeidęs, bet visada turėjau drąsos jų atsiprašyti.
Kokią matote savo ateitį - tokią pat kupiną skubėjimo?
Oi ne, ateities seniai nebedėlioju. Manau, metams bėgant artisto gyvenime vis mažiau lieka parako, aktorius fiziologiškai keičiasi ir, kaip sakė Juozas Miltinis, lieka nebereikalingas scenai.
Nebent galima laukti vaidmens, kuris tiktų pagal metus. Bet aš daug vaidinau, ir tie personažai buvo be galo skirtingi. Todėl pasakyti, kad degu begaliniu noru vaidinti, negaliu. Koncertuoti - taip, noriu ir galiu. Man reikia kontakto su žiūrovais, reikia jų palaikymo, supratimo, priėmimo arba nepriėmimo.
O vaidinti? Tiesą sakant, nebesinori - pavargau. Galbūt tiesiog nebeturiu ką pasakyti, o ir, atvirai kalbant, nelabai turiu su kuo dirbti. Vienintelis žmogus, kuris gali parodyti man vietą, priversti mąstyti, kurti idėjas, yra Eimuntas Nekrošius. Bet tegul Eimis žino, kad su juo visiškai nebenoriu dirbti (kvatojasi). Kodėl? Todėl, kad sunku, o aš pavargau. Šio režisieriaus teatras artisto atžvilgiu tampa vis žiauresnis, negailestingesnis. Kalbu fiziologine prasme: tiesiog nebegalėčiau patempti tokių krūvių, o dirbti man įdomu tik su Eimiu.
Tai ką daryti?
Kaip Nemirovičius-Dančenka su Stanislavskiu - laiškais susirašinėti (juokiasi). O jei rimtai, savo jau suvaidinau, tad užleidžiu vietą jaunesniems.
Sunku pripažinti, kad yra dalykų, kurių būdamas vienas garsiausių Lietuvos aktorių tiesiog negalite padaryti?
Nesunku, nors nesakau, kad prie tokios minties lengvai priėjau. Atrodė, kad vis kažko noriu, o vieną dieną staiga supratau, kad nieko nebenoriu, niekas nebeįdomu, jokia medžiaga manęs nebeintriguoja.
Vaidinsiu „Melo detektoriuje", nes esu įsipareigojęs. Dar režisuoju spektaklį „Vilnius-Dakaras", Šiaulių dramos teatre reikia baigti „Berniūkščių rudenį". Dirbu ir Jaunimo teatre, tad jei teatro vadovas lieps vaidinti, niekur nesidėsiu - įsakymas yra įsakymas.
Regimantas Adomaitis sakė: „Jei ne pinigai, nevaidinčiau..." Žmogus tiesiai šviesiai pasakė (juokiasi)! O yra tokių, kurie sėdi ir skiedžia: „Ak, kaip dar norėčiau pajusti scenos kvapą..." Kokį kvapą? Pelėsių? Geriau aš fotografijos imsiuosi ir ką nors nauja atrasiu. Arba štai sėdžiu prie kompiuterio penkiolika metų, vis atsigėrėti negaliu. Ir toliau mielai prie jo sėdėsiu. Kam meluoti?! Prisipažįstu: pavargau vaidinti, nebenoriu, ir sakau taip tikrai ne todėl, kad vieną dieną susirgau...
